Už prancūzo ištekėjusią Šv.Kristoforo laureatę pakerėjo nežemiškas vargonų skambesys

Daugiau nei tris dešimtmečius per mišias vargonuojanti Renata Marcinkutė-Lesieur (55 m.) sausio 25-ąją, švenčiant Vilniaus 698-ąjį gimtadienį, buvo apdovanota Šv.Kristoforo statulėle už labdaringą veiklą mažinant socialinę atskirtį, stiprinant bendruomeniškumą. Tačiau pati muzikė per karantiną jau pasiilgo vargonų gausmo.

R.Marcinkutės-Lesieur dukra Elena ir sūnus Alek- sis nepasekė motinos pėdomis, o eina savo keliu.<br>E.Levin nuotr.
R.Marcinkutės-Lesieur dukra Elena ir sūnus Alek- sis nepasekė motinos pėdomis, o eina savo keliu.<br>E.Levin nuotr.
R.Marcinkutės-Lesieur dukra Elena ir sūnus Alek- sis nepasekė motinos pėdomis, o eina savo keliu.<br>E.Levin nuotr.
R.Marcinkutės-Lesieur dukra Elena ir sūnus Alek- sis nepasekė motinos pėdomis, o eina savo keliu.<br>E.Levin nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jan 31, 2021, 9:51 AM, atnaujinta Jan 31, 2021, 11:19 AM

Kasmet garbingiausias sostinės apdovanojimas – Šv.Kristoforo statulėlė – skiriama dešimčiai vilniečių. Tai padėka už miesto puoselėjimą ir jo garsinimą pasaulyje.

Tokia statulėle apdovanota Religinės muzikos centro, įkurto Šv.Kazimiero bažnyčioje, vadovė ir vargonininkė R.Marcinkutė-Lesieur apgailestavo, kad pamaldos vyksta nuotoliniu būdu, o vargonų koncertai atidėti, kol baigsis karantinas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros profesorė R.Marcinkutė-Lesieur yra parengusi ne vieną išskirtinį repertuarą. Ji stažavosi Mozarteumo universitete Zalcburge, tobulinosi įvairiuose kursuose, kuriuos vedė žymūs Europos vargonininkai, nuolat koncertuodavo ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Menininkė neslėpė, kad sunku susitaikyti su tyla ir karantino suvaržymais, nes vargonai geriausiai skamba po bažnyčių skliautais: „Labai vertinu muzikantus, kurie sugeba nenuleisti rankų ir karantino metu, – kai neapsikentę tylos lipo ant stogų ir grojo, dainavo tuščiose bažnyčiose, balkonuose ar gatvėse rengė pasirodymus.“

Ankstesniais metais daug gastrolių užsienyje turėjusiai vilnietei priverstinė pauzė dėl karantino iš pradžių atrodė kaip galimybė susimąstyti ir džiaugtis tyla.

Prieš gastroles užsienyje vilnietė gaudavo vargonų registrų aprašą, tačiau kiekvienoje šalyje jie truputį kitaip skamba, todėl reikia nemažai repetuoti, o tai reiškia ir ilgesnį išsiskyrimą su šeima.

Vargonininkės vyras prancūzas auditorius Jerome’as Pierre’as Lesieuras niekada dėl to nepriekaištaudavo, jis puikiai žino, kad žmonos darbo vieta yra ne biuras, o bažnyčia.

Lietuvių muzikę 1991-ųjų rudenį prancūzas sutiko vakarieniaudamas pas draugus Vilniuje. Neabejingas muzikai užsienietis netgi išmoko lietuvių kalbą, kad galėtų užkariauti šviesiaplaukės lietuvės širdį. Lesieurų šeima įsikūrė Vilniaus senamiestyje, netoli Šv.Kazimiero bažnyčios.

Lietuvė ir prancūzas savo vaikus nuo mažens taip pat pratino prie muzikos ir netgi auklėjo pagal abiejų šalių tradicijas – dukra Elena ir sūnus Aleksis iš pradžių mokėsi Vilniaus prancūzų mokykloje, o vėliau – lietuviškose gimnazijose.

Vargonininkės vaikai taip pat baigė muzikos mokyklą, tačiau nesekė jos pėdomis.

Dukra Elena studijavo Didžiojoje Britanijoje – Londono universiteto koledže (UCL), kur pasirinko Rytų Europos studijas, o magistro diplomą gavo Oksfordo universitete, Rytų Europos studijų programoje.

Labiau nei muzika ją domina įvairių valstybių istorija ir jų tarpusavio santykiai. Sūnus Aleksis sieja savo ateitį su informacinėmis technologijomis.

Žinodama, jog atlikėjo duona nėra lengva, R.Marcinkutė-Lesieur nesigaili, kad jos vaikai netapo muzikais, svarbiausia, kad jie savarankiškai eina savo keliu.

„Šeima, namai, dar pedagoginis darbas, kuris turi būti nepertraukiamas, – turiu įvairių įsipareigojimų, daug ką darau be atlygio, bet per karantiną staiga viskas sustojo.

Iš pradžių jautiesi gerai, nes gali ilsėtis, būti su šeima, bet vėliau imi galvoti – gal jau pasidarei nereikalingas?“ – svarstė vargonininkė.

Kaune augusią Renatą domėtis vargonais paskatino ir vaikystės prisiminimai. Tėvai medikai dažnai aplankydavo pažįstamą kunigą Paberžėje ir dukrai leisdavo pagroti vargonais.

Prisilietusi prie klavišų ji džiūgaudavo, kai vargonų garsai užpildydavo visą bažnyčios erdvę, ypač pakerėdavo nežemiškas skambėjimas.

Kai įstojo į tuometę Lietuvos konservatoriją, profesorė vargonininkė Virginija Survilaitė pasiūlė gabiai studentei mokytis ne tik fortepijono, bet ir vargonų specialybės.

„Pabandžiau ir pasilikau prie vargonų“, – sakė Renata.

Viena labiausiai patyrusių Lietuvos vargonininkių sulaužė nuostatą, kad tai – vyriška profesija.

Daugiau nei dviejų dešimtmečių veiklą Religinės muzikos centre ir vargonavimą Šv.Kazimiero bažnyčioje moteris vadina savanoryste, o didžiausią atlygį jai teikia ryšys su klausytojais.

1991-ųjų kovo 3-iąją buvo atšventinta Šv.Kazimiero bažnyčia, kur anksčiau veikė Ateizmo muziejus, o po metų ten įkurtas Religinės muzikos centras. Šio centro sumanytojai buvo profesorius Leopoldas Digrys ir vyskupas Jonas Boruta, tuometinis jėzuitų provincijolas.

Vėliau kunigo jėzuito Antano Saulaičio rūpesčiu Šv.Kazimiero bažnyčioje atsirado elektroniniai vargonai. Profesorius L.Digrys rengdavo po pamaldų religinės muzikos ir susikaupimo pusvalandį.

Jam perleidus Religinės muzikos centro vadovo pareigas R.Marcinkutei-Lesieur, dar labiau išsiplėtė į Vilnių atvykstančių atlikėjų geografija. Juose noriai dalyvauja ne tik geriausi Lietuvos atlikėjai, bet ir pripažinti muzikantai, chorai ir orkestrai iš viso pasaulio – net iš Kinijos, Australijos, Brazilijos, JAV.

Vokietijoje pagaminti neobarokiniai vargonai į Vilnių, Šv.Kazimiero bažnyčią, beveik prieš dvidešimt metų atkeliavo iš Karlsrūhės miesto.

Iš Vokietijos pakviestas meistras, apsistojęs jėzuitų vienuolyne, keletą mėnesių kasdien dirbo po 12–14 valandų atkurdamas išskirtinį vargonų skambėjimą.

Kai prieš keletą metų Vilniuje viešėjo vienas žymiausių pasaulyje vargonininkų Tomas Koopmanas iš Olandijos, po koncerto Šv.Kazimierio bažnyčioje pasakė: „Tai geriausi pasaulyje „Oberlinger“ firmos vargonai, kuriais man yra tekę groti.“

Vargonai labai susiję su akustika, kuri Šv.Kazimiero bažnyčioje yra tiesiog nuostabi. Tačiau norint valdyti vargonus reikia gebėjimų, kuriuos R.Marcinkutė-Lesieur pavadino architektūriniu mąstymu.

Kadangi vargonai turi ne vieną klaviatūrą, grojama ne tiktai rankomis, bet ir kojomis, svarbu sugebėti matyti visumą, netgi turėti spalvinį mąstymą, nes garsai turi tam tikrų atspalvių.

Taip pat reikalinga gera kūno koordinacija. R.Marcinkutė-Lesieur tikino, kad, išmokus valdyti vargonus, mokytis vairuoti automobilį yra vieni juokai.

Juk automobilyje yra tik dvi arba trys paminos ir keli veidrodėliai, o grojant vargonais su orkestru ir choru būtina paskirstyti dėmesį – ne tik stebėti dirigentą, bet ir groti savo partiją.

Kadangi vargonininkas sėdi nugara į dirigentą, grodamas dažniau žiūri į veidrodėlį, o ne į natas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.