Sakyti, kad muzika profesionaliai solistei reiškia daug būtų per maža. Muzika ji gyvena.
Nuo vaikystė lydėjusi meilė dainavimui ir tikslingas svajonės siekimas Austėjai dovanojo tai, kas į darbą kviečia keltis, kaip į šventę.
LNOBT scenoje ji tarsi atgyja – įsikūnija į kiekvieną personažą ir tarsi su juo gyvena. Visai netrukus teatro mylėtojai galės patys įsitikinti Austėjos talentu, mat teatre į sceną ji lips įkūnydama operų „Hofmano istorijos“ ir „Aida“ personažus.
Renovuotam LNOBT atvėrus duris – lankytojų prisiminimai: puošniausius batelius atsinešdavome maišelyje
Šie ir kiti solistės vaidmenys neapsieina be itin reikšmingos LNOBT generalinio rėmėjo – „Norfos“ paramos.
Ne vienus metus prekybos tinklas akylai stebi ir prisideda prie teatro kelionės į sėkmę.
Susiję straipsniai
„Norfa“ – svarbus mecenatas, generalinis rėmėjas, todėl visos premjeros, visa meninė veikla neapsieina be jų indėlio.
Tai didelė ir svari parama. Ja mes labai džiaugėmės, didžiuojamės ir su didžiausiu dėkingumu bendradarbiaujame“, – yra sakiusi teatro generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Šį kartą naujienų portale Lrytas šiltas pokalbis su dar visai neseniai prie LNOBT prisijungusia Austėja, kuri jau spėjo užkariauti teatro mylėtojų širdis.
– Kada supratote, kad muzika taps jūsų gyvenimo keliu?
– Atsakymas būtų tiesiog nežinau. Neįsivaizduoju, kada supratau, jog tai mano kelias. Kartais pasvarstau, kad arba iki šiol to nesuprantu, kada tai įvyko, arba tiesiog tai prasidėjo, kai gimiau.
Kiek save pamenu, dar vaikystėje žinojau, kad užaugusi būsiu dainininke. Man tai buvo savaime suprantama. Šio noro ir tikslo niekada nekeičiau.
Tik paauglystėje buvau susimąsčius, ką daryčiau, jei tektų sukti kitu keliu, nepaisant to, dainavimas buvo pirmasis pasirinkimas. Muzika mane lydėjo nuo kūdikystės. Manau, ne aš ją pasirikau, ji pasirinko mane ir kiekvieną dieną kartu žygiuojame.
– Kaip atrodė jūsų kelias iki ten, kur esate dabar?
– Savo muzikinį kelią galėčiau apibūdinti, kaip labai nuoseklų – taip jis tęsiasi ir toliau. Būdama labai mažytė turėjau muzikos mokytoją, dalyvaudavau įvairiuose talentų šou, vaikų konkursuose – nors to etapo labai ryškiai nepamenu, jau tada muzika mane lydėjo labai aktyviai.
Vėliau tėvai mane užrašė į muzikos mokyklą „Liepaitės“. Joje baigiau dainavimo specialybę. Iškart po to dainavimo mokslus tęsiau Muzikos ir teatro akademijoje. Ten baigiau bakalauro ir magistro studijas.
Tiesa, dar krimsdama magistro mokslus pradėjau stažuotę LNOBT, kur dirbu iki šiol. Ten ruošiu vaidmenis, praktikuojuosi. Mano kelyje didelių amerikietiškų kalnelių nebuvo,
– Kodėl pasirinkote eiti būtent operos profesionalės keliu? Kuo jums žavus šis žanras?
– Manau, tai buvo intuityvus sprendimas. Kiek save pamenu, mane žavėjo įvairūs muzikos žanrai, klausiausi visko, o paauglystėje svarsčiau į kokį žanrą pasukti.
Vienu momentu norėjau tapti populiariosios muzikos atlikėja, tačiau gerai pamenu momentą, kai supratau, kad man tai netinka, kad man per greitai atsibosta.
Galima suprasti, kodėl taip maniau. Pop muzika – komercinė, ji labiau paviršutiniška, nei opera. Tuo tarpu žarnas, kurį ir pasirinkau visada suteikdavo peno sielai, gilesnio suvokimo.
Nusprendžiau, kad opera man tiks ir buvau teisi – iki šiol to paties kūrinio galiu klausytis tūkstančius kartų. Jis man neatsibosta, randu naujų spalvų, emocijų. Man patinka gilintis į personažus, į pačią muziką. Opera manęs nevargina, nekelia nuobodulio, tai mano varomoji jėga. Šis žanras gydo ir maitina sielą.
– Kaip bėgant šiam laikui keitėsi jūsų meilė muzikai, kokią vietą ji jūsų širdyje užima dabar?
– Bėgant metams brendau ne tik aš, mano pasaulėžiūra, charakteris, bet ir meilė muzikai. Atsirado daugiau emocijų, jausmų. Suvokimas, jog su muzika reikia elgtis atsargiai, rūpestingai, šiltai, gražiai, pagarbiai stiprėja. Tada ji tave apdovanoja.
Niekada iš meilės ir pagarbos muzikai neleidžiu sau atsainiai žiūrėti į darbą, į atliekamus kūrinius. Stengiuosi juos įgyvendinti labai preciziškai.
Širdyje muzika užima praktiškai visą vietą. Likutis yra išskirstomas artimiesiems, sau, hobiams.
– LNOBT jums tenka daugybė vaidmenų. Ar buvo spektaklių, vaidmenų, kurie jums turėjo ypatingą reikšmę? Kokie jie buvo ir kodėl?
– Džiaugiuosi, kad per neilgus darbo teatre metus paruošiau daug vaidmenų. Negalėčiau išskirti, kad turėjau mažiau ar daugiau ypatingą reikšmę turinčių pasirodymų. Visi jie man yra reikšmingi.
Visai nesvarbu, man teko dainuoti daugiau, ar mažiau – su kiekvienu kūriniu turiu savo istoriją, charakterį, personažo pasaulėžiūrą, praeitį – kartais personažus įsivaizduoju, kaip žmones, kuriuos susitinku gyvenime ir su jais reikia rasti bendrą kalbą.
Po to kuriam laikui keliai išsiskiria, tačiau jei kartoji spektaklį, pas tą žmogų grįžti – galbūt jis kitoks, subrendęs, kažką pergyvenęs. Turiu juos suprasti, leisti jiems pabūti manyje.
Personažas tai aš su kažkokiomis savo savybėmis ir kartu tai kitas, tą vakarą manyje gyvenantis žmogus. Sudėtinga apibūdinti tą jausmą, bet tai, kaip juos ruošiu – jie visi ypatingi.
– Visai netrukus jūsų laukia „Hofmano istorijos“. Ką jums reiškia vaidmuo šiame spektaklyje?
– Personažas, kurį aš atlieku operoje „Hofmano istorijos“ yra labai įdomus, kartais jo neperprantu. Operoje jis labai svarbus – pasirodyme apie jį nemažai kalbama, apie tai sukasi esmė. Visgi, paties personažo operoje nedaug.
Per labai trumpą laiką scenoje turiu pademonstruoti visa tai, apie ką bus kalbama viso spektaklio metu.
Dainuojant Stelą jausmas keistas. Kūrinių atlikimas gan sudėtingas, laikas trumpas, tačiau kaip sakoma, kad kartais dalykai išraiškingesni už tūkstančius žodžių, taip ir Stela. Pasirodymas trunka minutę, bet viskas pasidaro aišku.
Stela operoje yra viską apibendrinantis taškas. Nors trukme tai nėra ilgiausias ir sudėtingiausias vaidmuo, tačiau jo prasmė didžiulė
– Po jų – garsioji „Aida“. Kokius jausmus kelia ši opera?
– Ši opera kelia nerealius jausmus. Gedimino Šeduikio pastatymas yra fantastiškas, kelia šiltus jausmu. Man itin patinka ir partija, kurią atliksiu. Ji taip pat nėra didelė, bet labai reikšminga.
Man patinka scenografinis scenos, kurioje dainuoju išdėstymas. Prisiminus šį pastatymą kyla tik geriausi jausmai. Džiaugiuosi, kad galėsiu grįžti, kad į sceną grįžta „Aida“. Tai puikus spektaklis, kurį pažiūrėti kviečiu visus.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Manau, kad didžiausi iššūkiai manęs laukia ateityje. Tai, su kuo susidūriau iki šiol, vadinti iššūkiais būtų drąsu.
Taip, ant scenos būna įvairiausių kuriozų – pamiršti žodį, neįstoji, tačiau dėl to per daug nepergyvenu, po pasirodymo stengiuosi išmokti pamokas, geriau pasiruošti.
Galbūt laikausi požiūrio, jog nesvarbu – tai sunkesnė, ar lengvesnė partija – reikės įdėti darbo, ilgiau pasimokyti ir iššūkis bus įveiktas.
Stengiuosi į stresines situacijas išlaikyti ramų požiūrį. Žinoma, ne visada pavykta, tačiau pergalvojusi negatyvių dalykų stengiuosi nesureikšminti, savęs nedirginti neigiamomis emocijomis, tai pakeisti pozityvu.
– Esate viena jauniausių LNOBT solisčių. Kaip manote – ar jaunas amžius suteikia kitokį požiūrį į operą ir leidžia interpretuoti, galbūt jau įnešėte ko nors naujo į klasikinį žanrą? Ar šioje srityje amžius gali būti pranašumas?
– Manau, kad jaunas amžius nėra pagrindinis aspektas į kitokį požiūrį ar operos interpretacijas. Tai priklauso nuo žmonių unikalumo ir kūrybiškumo.
Jei jaunas žmogus neturi unikalumo, brandos nėra kalbos apie kitokį požiūrį.
Vienintelis geras dalykas, kai jauni žmonės noriai dalyvauja operoje, prisideda prie klasikinio žanro, tampa profesionalais, kai šiame žanre tiek daug jaunų žmonių, suprantu, jog opera niekada nemirs.
Galbūt muzikos perspektyvoje jis labiau nišinis, tačiau labai gyvas. Mano indėlis ir yra toks – aš viena iš milijono jaunų žmonių, kurie padeda palaikyti klasikinį žanrą.
O ar šioje srityje amžius yra pranašumas? Kai kuriais atvejais – gal, tačiau nedažnai ir ne visada. Tai žanras, kuris reikalauja brandos, gyvenimo suvokimo, patirčių. Jei jaunas žmogus labai brandus – tuomet taip, tačiau norint pasiekti brandą reikia pagyventi.
– Kaip jūsų kasdienybė atrodo ne scenoje, uždarius LNOBT duris? Kaip derinate profesinį ir asmeninį gyvenimą, ar spėjate rasti laiko kietiems pomėgiams, kokiems?
– Laisvu metu neveikiu nieko ypatingo. Užsiimu labai paprastais, mirtingo žmogaus pomėgiais – man labai patinka skaityti knygas, leisti laiką vienai, su šeima, bendrauti su artimaisiais, antra puse.
Mėgstu būti su savo katėmis, pasportuoti, gaminti, mėgstu žiūrėti serialus, filmus, pasivaikščioti, kartais socializuotis, o kartais ne.
Laisvu metu savęs nespaudžiu ir darau tai, ką mėgstu. Laimę atrandu paprastuose dalykuose.
Tiesa, man patinka kasdienybę priartinti prie savo profesijos ir laisvu laiku praturtinti specialybės žinias.