Radvilų rūmų muziejuje Vilniuje spalio 17 dieną atidaryta interaktyvi paroda „NK-Interactive“. Ji lankytojams pristato 10 tarptautiniuose meno festivaliuose įvertintų interaktyvių kūrinių – virtualios realybės patirtis, instaliacijas ir vaizdo žaidimus.
„Kino festivaliuose tokios parodos yra tapusios įprastų programų dalimi, tad šią tradiciją ėmėme kurti ir Lietuvoje“, – sakė „NK-Interactive“ programos sudarytojos Eva Sinicaitė ir Judita Ragauskaitė.
– Festivalio pavadinimas užsimena, kad jo programose rodomi filmai nėra įprasta pramoga su spragėsiais. O virtualios realybės (VR) akiniai jau yra tapę pramoginės kultūros simboliu. Kaip atrinkote parodai kūrinius, kuriuose problemos neatsiejamos nuo pramogos? – paklausiau parodos kuratorių.
E.Sinicaitė: Paroda kai kam taip pat gali būti nepatogi, nes daugelis jos kūrinių sukurti panaudojus visai naujas technologijas. Juk daugelis yra įpratę virtualioje realybėje žaisti žaidimus arba žiūrėti meno kūrinių interpretacijas, tokias kaip M.K.Čiurlionio kūrybai skirta virtualios realybės patirtis „Angelų takais“.
J.Ragauskaitė: Nuo pat savo atsiradimo virtualios realybės kūriniai nuo kino filmų skyrėsi tuo, kad jų žiūrovai nebuvo tik pasyvūs stebėtojai. Jie virsdavo aktyviais dalyviais ar net herojais. Todėl ir VR akiniai buvo vadinami empatijos mašina, nes kai pats patiri tai, apie ką pasakojama kūrinyje, dažniausiai visai kitaip tai įvertini.
Žmogaus teisių problemoms skirtame festivalyje tokie dalykai ypač tinka, nes padeda žiūrovams suprasti ir priimti kitus bei kitokius asmenis, ugdo empatiją. O parodos darbai tyrinėja ne tik žmogiškus santykius, bet ir vis dažnesnį žmogaus bendravimą su dirbtiniu intelektu (DI).
– Kai kurie parodos eksponatai apibūdinti kaip „cinematic game“ (liet. „kinematografinis žaidimas“). Tai labiau kinas ar žaidimas?
E.S.: Pasakojama istorija, o žiūrovai keliaudami, pavyzdžiui, po karo lauką, yra tik stebėtojai, o ne aktyvūs to karo dalyviai. Įprastuose VR žaidimuose dažniausiai reikia kliūtis įveikti kuo greičiau, surinkti kuo daugiau taškų ir trofėjų, o kinematografiniame žaidime tiesiog dalyvauji istorijoje, stebi filmą tarsi iš vidaus. Dažniausiai būdamas dalyvis gali šiek tiek pakeisti ir pačią istoriją, kaip tai nutinka žaidimuose.
J.R.: Vaizdo žaidimai – labai įvairūs ir tikrai ne visuose jų sukuriama tokia realaus pasaulio atmosfera, kaip parodoje pristatomame „Scent“ (liet. „Pėdsakas“). Jame lankytojas virs šunimi, klajojančiu po karo lauką ir vykdančiu paslaptingą užduotį – palydėti žuvusiųjų sielas į reinkarnaciją. Puikus kameros darbas, spalvos, šviesos sukuria tikrai kinematografišką atmosferą.
– Kiek neįprasta tai, kad reikia pirkti bilietą, išsirinkus vieną kūrinį, nuo kurio pradėsi apžiūrinėti parodą, bet ten patekęs jau galėti pamatyti visus darbus. Kodėl taip nusprendėte?
E.S.: Kadangi kūrinių ieškojome įvairiose tarptautinėse parodose, tai pastebėjome, kad nesmagu, kai tenka ilgokai laukti, kad galėtum pamatyti vieną ar kitą darbą. O kai kada net nežinai, ar iš viso suspėsi pamatyti tą kūrinį, kurį labiausiai norėjai pamatyti.
Todėl sukūrėme sistemą žmonių srautams reguliuoti. Žmogus, atėjęs biliete nurodytu metu tikrai galės pamatyti darbą, kuris jį labiausiai domina, o ir pačioje parodoje nebus pernelyg daug lankytojų, todėl nesunku bus išmėginti ir kitas patirtis.
VR akinių – ribotas skaičius, bet atėjęs juos gausi iš karto ir paroda prasidės ne nuo laukimo eilėje, o nuo įdomaus kūrinio. O paskui galima bus rinktis, kas dar sudomins. Nebūtina pamatyti viską. Bet kadangi tai jau trečioji tokia festivalio paroda, tai yra buvę, kad žmonės joje praleisdavo net kelias valandas.
J.R.: Gali susidaryti įspūdis, kad užsidėjus akinius reikės su jais vaikščioti po visą parodą, bet taip nėra. Kiekvienam filmui ar žaidimui yra sukurta atskira zona. O bilietus patogiausia nusipirkti internetu, nes kitaip atėję į muziejų galite ir nepatekti į parodą.
– Ar kiti lankytojai galės matyti ekrane tai, ką patiria akinius užsidėjęs žaidėjas?
J.R.: Ne. Tai asmeninės patirtys. Tačiau įprasti VR akiniai – ne vienintelė technologija, kuri naudojama ekspozicijoje. Pavyzdžiui, Venecijos kino festivalyje apdovanotas kūrinys „Impulse: Playing With Reality“ (liet. „Impulsas: žaisti su realybe“) virtualiais vaizdais papildys realią aplinką. Tai mišrios arba papildytos realybės patirtis, kai skaitmeninė istorija pasakojama žiūrovui neatitrūkstant nuo tikrovės.
E.S.: Noriu paminėti ir dar vieną darbą, kuriame virtualioje realybėje įvyks dviejų parodos lankytojų susitikimas. Jis vadinasi „ROAMance“. Virtualioje realybėje jie mato tik vienas kito avatarus, bet girdi realius balsus ir keistame, sapną primenančiame pasaulyje kartu patiria smagius nuotykius, atlieka užduotis ir tarsi pasitikrina savo suderinamumą.
– Jei patiks žaidimo partneris, gal bus galima su juo susitikti?
E.S.: Parodoje yra vieta, kur tie žmonės galės susitikti, jei abu to norės. Mat žaidimo metu galima keisti kito žaidėjo avatarą, o jo pabaigoje pamatyti, kaip kitas žmogus pakeitė tavo avatarą. Galima suprasti, kaip jis tave įsivaizduoja. Juk pažintis gali būti ne tik romantinė, gali prasidėti ir draugystė.
J.R.: Susitikę kitą žmogų mes pirmiausia jį vertiname pagal išvaizdą, įvairiuose žaidimuose taip pat patys susikuriame savo avatarus, pasirodome tokie, kokie norėtume būti. O čia – atvirkštinis procesas. Pamatai, kokį tave įsivaizduoja kitas žmogus. Bet tik po to, kai drauge sprendėte užduotis, patyrėte įvairių nuotykių.
– Turbūt, gali nutikti ir taip, kad pamatęs savo avatarą suprasi, kad niekada niekada nenorėsi susitikti su jo kūrėju?
J.R.: Visko gali nutikti. Bet panašu, kad tai žmonės tai supras dar žaisdami, nes teks nuolat bendrauti, kalbėtis. O baigus žaisti galima pasirinkti – susitikti ar ne.
– Parodoje yra ir toks kūrinys, kuriame DI vos tave pamatęs parašys, ką apie tave pamanė. Ar tai ne patyčių tema?
E.S.: Ne visai. Iš Vokietijos atsivežėme tą instaliaciją, kuri vadinasi „Opinions“ (liet. „Nuomonės“), ir įrengėme ją prie įėjimo į parodą lyg kokį kontrolės įrenginį. Žinoma, DI charakteristikos, kurias jis sukuria išanalizavęs priėjusio žmogaus nuotrauką, gali būti labai įvairios, kai kada ir užgaulios, bet tai tarsi nuomonė iš šalies.
– Ar tokios VR parodos – įprastas renginys kitų šalių kino festivaliuose?
E.S.: Didžiausia interaktyvių, virtualios realybės kūrinių programa kasmet rengiama Venecijos kino festivalyje. Kadangi „Nepatogus kinas“ – dokumentikos festivalis, mus pirmiausia įkvėpė paroda, kurią pamatėme Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje.
J.R.: Tai buvo prieš trejus metus. Tuomet surengėme ir pirmą savo parodą. Ir kiek žinau, Lietuvos kino festivaliuose kol kas tik mes ir pristatome tokius kūrinius.
– Pagrindinį interaktyvios programos apdovanojimą Venecijos kino festivalyje pelniusį kūrinį „Ito Meikyū“ galėsime pamatyti ir šioje parodoje?
E.S.: Taip. Jis vienas mano favoritų – tarsi begalinis labirintas, kuriame galima rasti daugybę Japonijos meno istorijos ir literatūros, tradicijų dalykų. Kur pasižiūri, į tą vietą ir nukeliauji – atgyja animuotos scenos. Ten turbūt yra begalinė daugybė tų taškų, kur galima nukeliauti. Tūkstančiai aukštų kambarių, kūrinių bei veikėjų.
Tai tarsi tradicinis VR filmas, bet toks virtualios erdvės naudojimas – unikalus. Tiek daug įvairių pasakojimo sluoksnių, kad po kiek laiko net pradedi stebėtis tuo, jog vis dar nėra pabaigos.
J.R.: Kad ir kur eisi – žemyn ar aukštyn, į dešinę ar į kairę, visur atsiveria vis nauji pasauliai. Tai tarsi labai spalvinga mozaika, o kartu ir lyg ne visai skaitmeninis kūrinys, nes naudojami ir tradicinės animacijos elementai. Šių metų Venecijos kino festivalyje jį išrinko iš pusės šimto darbų kaip patį geriausią, tai tikrai verta pamatyti.
– Parodai atrinkote ne tik labai įvairios tematikos, bet ir skirtingomis technologijomis sukurtus darbus?
E.S.: Taip. Nes iki šiol dauguma mūsų žiūrovų VR kūrinius įsivaizduoja kaip kažką panašaus į lietuvių kūrėjų jau daug kur rodytą patirtį „Angelų takais“. Panašiai sukurtas virtualios realybės filmas „Limbophobia“, kuri žiūrovą tarsi panardina į hipnozę – tokie įspūdingi vizualiniai efektai ir garso dizainas.
J.R.: Tačiau dauguma kūrinių – labiau interaktyvūs. Neužtenka pasėdėti ir pasižiūrėti. Reikia pasivaikščioti, imti daiktus, kalbėtis.
– Kai kurie VR kūriniai kritikuoja ir pačią virtualią realybę?
E.S.: Taip, pavyzdžiui „Shadowtime“ (Šešėlių metas), kurio autorė turėtų atvažiuoti į Lietuvą ir dalyvauti susitikime su žiūrovais. Jį sukurti išprovokavo didžiųjų technologinių kompanijų reklama, kurioje teigiama, kad jei ateityje ne kiekvienas žmogus turės mėlyną dangų virš galvos, tai virtualybėje tuo tikrai galės mėgautis kiekvienas.
Šis kūrinys ir siūlo pagalvoti, ar tikrai verta kurti paralelinį skaitmeninį pasaulį, į kurį galima būtų pabėgti, ar geriau būtų laiku susigriebti ir susitvarkyti realiame pasaulyje. Jo žiūrovai galės pajusti, ką reiškia pasinerti į virtualų pasaulį ir turėti du kūnus, keturias rankas, dvi širdis – po vieną virtualioje ir fizinėje erdvėse.
– Kaip ekspozicijoje atsirado lietuvių autorių VR kūriniai? Nusprendėte, kad žmogaus teisėmis susirūpinę lankytojai verti gero masažo?
E.S.: Dar pavasarį paskelbėme atvirą kvietimą. Sulaukėme nemažai įdomių darbų. Kadangi parodą riboja ir erdvė, ir finansai, galime parodyti tik du.
J.R.: Šiaip ir pačios domimės, lankomės renginiuose, žiūrime, kas ką toje srityje kuria. Šį kartą išsirinkome kūrinius tų lietuvių, kurie dirba su dirbtiniu intelektu. Gretos Bratkauskaitės ir Kasparo Griškaus darbas „The Frame“ (Rėmas) leidžia stebėti, kaip DI tampa kūrėju ir pagal lankytojo pageidavimus perkuria jo atvaizdą.
Jei kalbėti apie technologiją – tai bus projekcija ant sienos. Stovės kamera ir galima bus planšetėje nurodyti DI, kaip jis turėtų patobulinti jūsų atvaizdą. Viskas vyks realiu laiku – galėsite judėti, šokti ar dar ką nors veikti, o projekcijoje matysite save su DI sugeneruotais pokyčiais.
E.S. Ir tiems pokyčiams nėra jokių ribų. Tačiau pažaidus galima ir pagalvoti apie tai, ką ir kodėl jūs norėtumėte pakeisti iš tiesų.
Igno Pavliukevičiaus „Uncanny Haptics“ (liet. „Neįprasta lytėjimo patirtis“) pakvies atsisėsti į realią masažo kėdę ir ekranuose stebėti, kaip jus masažuoja dirbtinis intelektas. Ir ta kėdė – iš tiesų įspūdinga, mes suradome gal net vienintelę tokią Lietuvoje. Ji labiau primena ne kėdę, o lėktuvą ar kosminį laivą. Tikiuosi, kad lankytojams bus iš tiesų smagu.