Vaidindamas klasikinės epochos, Naujosios bangos ir daugelio šiuolaikinių režisierių filmuose M.Piccoli tobulai nušlifavo meistriškumą ir tapo superprofesionalu. Nors niekada nelaikytas megažvaigžde kaip Jeanas Gabinas ar Jeanas Paulas Belmondo, ilgą laiką apskritai garsėjęs kaip epizodinių vaidmenų atlikėjas, galiausiai tapo pagrindiniu, nepakeičiamu prancūzų kino artistu.
Tarp režisierių, su kuriais dirbo, – Jeanas Renoiras, Jeanas Lucas Godard‘as, Alainas Resnais, Claude’as Chabrolis, Jacques’as Rivette‘as, Jeanas Pierre‘as Melville‘is, Claude’as Sautet, Alainas Cavalier, Leos Caraxas.
Jų filmai „Panieka“ („Le Mepris“), „Karas baigėsi“ („La guerre est finie“), „Blogas kraujas“ („Mauvais Sang“), „Gražioji pikčiurna“ („La Belle Noiseuse“) ir kiti tapo nacionalinio kino pasididžiavimu didele dalimi dėl filigraniškų M.Piccoli vaidmenų.
Įspūdį daro vien jo ekrano partnerių sąrašas: Brigitte Bardot, Jeanne Moreau, Michele Morgan, Danielle Darrieux, Annie Girardot, Emmanuelle Beart, o su Catherine Deneuve, kaip ir su Romy Schneider, jis vaidino nei daugiau, nei mažiau – šešiuose filmuose.
Ne tik prancūzų kinas buvo pamėgęs M.Piccoli. Dar 1956 metais jis nusifilmavo ispanų kino grando Luiso Bunuelio filme „Mirtis tame sode“ („La Mort en ce jardin“), vėliau – „Kambarinės dienoraštyje“ („Le journal d'une femme de chambre“), „Dienos gražuolėje“ („Belle de Jour“), „Paukščių take“ („La voie lactee“), „Kukliame buržuazijos žavesyje“ („Le Charme Discret de la Bourgeoisie“), „Laisvės šmėkloje“ („Le fantome de la liberte“). Tiesa, tai buvo prancūzų gamybos juostos.
Italas Marco Ferreri – vienas režisierių, ypač artimų M.Piccoli. Aktorius vaidino jo garsiajame filme „Didysis rijimas“ („La grande bouffe“) ir dar keliuose. Kartą jis nusifilmavo net Alfredo Hitchcocko juostoje „Topazas“, o už vaidmenį italų juostoje „Šuolis į tuštumą“ („Salto nel vuoto“, rež. Marco Bellocho) gavo Kanų kino festivalio prizą.
M.Ferreri juostoje „Dilindžeris negyvas“ („Dillinger e morto“) M.Piccoli herojus – inžinierius chemikas – grįžta namo, randa žmoną, gulinčią lovoje skaudama galva. Virtuvėje ruošia vakarienę taip, tarsi atliktų apeigas: padažai, pavilgai, prieskoniai.
Rinkdamasis ingridientus atsitiktinai randa į seną laikraštį įvyniotą revolver. Laikraštyje – 1934 metų pranešimas: nušautas garsus gangsteris Dilindžeris. Herojus su meile išvalo ir sutepa surūdijusį ginklą, ilgai su juo žaidžia ir net nudažo raudonai: galima pamanyti, kad susiruošė į gegužės barikadas (filmas pasirodė 1968 metais).
Bet užuot ėjęs ten, pasiunčia į aną pasaulį įkyrėjusią žmoną ir dingsta kruviname ūke, kuriame šmėkščioja egzotiškos salos ir tolimų jūrų platybės.
Tipiškas M.Piccoli personažas – elegantiškas abejotinų seksualinių ir kriminalinių polinkių buržua, kadaise buvęs kairiųjų pažiūrų, bet jas aplaužė gyvenimas.
Toks vyras gyvena nuosavame name su vaizdu į jūrą arba prabangiame miesto bute, užimančiame visą aukštą. Jis išsilavinęs, gerai išauklėtas ir užima solidžią padėtį visuomenėje. Jis daug pasiekė ir, žinoma, jo niekas nesustabdys, jis būtinai turi slaptų jaunų meilužių ir abejotinos reputacijos verslo partnerių.
Kai reikia, moralinio dvilypumo meistras M.Piccoli puikiai įkūnija romantinį tyrumą ir švelnumą, kaip antai Jacques’o Demy „Merginose iš Rošforo“.
Jis apskritai lengvai persikūnydavo į tokį personažą, kokio reikalavo režisierius ir scenarijus, – į komunistus ir milijonierius, dailininkus ir darbininkus, policijos inspektorius ir Pasipriešinimo didvyrius.
Jo velniškiems herojams teko tirpdyti rūgštyje lavonus ir netgi juos valgyti, bet nė karto aktorius neprarado gališkos ramybės ir šalto abejingumo, nuo kurio kūnu eina pagaugai.
Režisieriaus Nanni Moretti filme „Turime popiežių!“ („Habemus Papam“) M.Piccoli sukūrė groteskišką kardinolo, nenorinčio tapti popiežiumi, vaidmenį, pasirodė portugalo Manoelo de Oliveiros trumpametražėje juostoje „Unikalus susitikimas“ („Rencontre unique“) apie Romos popiežiaus ir SSRS lyderio Nikitos Chruščiovo susitikimą: abu jie randa kai ką bendra – apvalų pilvuką. Aukštas (182 cm) M.Piccoli pavaizdavo striukį N.Chruščiovą su jam būdingu subtiliu humoru ir provokacijos prieskoniu.
O kai „Naujosios bangos senelė“ Agnes Varda 1995-aisiais kūrė filmą „Šimtas ir viena naktis“ („Les Cent et une nuits de Simon Cinema“), skirtą kino 100-ajam jubiliejui, ji ne ką kitą, o tik M.Piccoli matė kaip Poną Cinema – Poną Kiną. Jis simbolizuoja pačią ekrano meno dvasią.
Visos pasaulio žvaigždės – ir Robertas De Niro, ir Alainas Delonas, ir Marcello Mastroianni, ir Gerard’as Depardieu, ir Hanna Schygulla – ateina aplankyti šimtamečio pono Simono Cinema.
Senukas šiek tiek negaluoja, jį vis ištinka priepuoliai, bet dažniau jis apsimetinėja, išties laikosi visai neblogai: mėgsta pavalgyti ir išgerti, romantiškai įsimylėjęs C.Deneuve.
Dar kartą M.Piccoli tapo simboliu, kai Kanų kino festivalis pagrindiniam plakatui pasirinko kadrą iš garsiosios J.L.Godard‘o „Paniekos“. Rašytojas Polis, M.Piccoli herojus, plieskiant Kaprio salos saulei, kyla Curzio Malaparte vilos laiptais. Šis vaizdas amžiams įsitivirtino kino ikonografijoje.
Parengė Milda Augulytė
