Gyveno linksmasis Afanasijus Borščiovas (akt. Leonidas Kuravliovas) ir vargo nematė. Dirbo santechniku, algą prašvilpdavo nė nemirktelėjęs, nevengė chaltūros, mylėjo moteris, turėjo gausybę draugų ir kilnojo stikliuką.
Sovietiniais laikais itin vertinta profesija garantavo gyvenimą be rūpesčių ir visų pagarbą. Nors kartais už smulkias nuodėmes – nuolatines pravaikštas ir deficitinės santechnikos prekių perpardavimą – jį apsvarstydavo kolektyvo draugiškame susirinkime, Afanasijus dėl nieko nekvaršino galvos, visada buvo gerai nusiteikęs ir jautėsi reikalingas.
Vieną vakarą šokiuose Afonia sutiko žavią merginą, slapta jį įsimylėjusią dar nuo mokyklos suolo. Merginą, kuri, nesulaukusi jo dėmesio, vis išdygdavo netikėtai ir tardavo: „Afanasijau, man kažkas skambino, pamaniau, kad tai jūs...“
Tokia nesudėtinga „Afonios“ istorija, bet ji sužavėjo milijonus žiūrovų: per metus nuo pasirodymo ekrane filmą pažiūrėjo 62 mln. žmonių.
„Afonia“ tapo populiariausiu garsaus gruzinų ir rusų režisieriaus G.Danelijos filmu.
Kritikas Denisas Gorelovas taip aiškino tokį fenomenalų filmo pasisekimą: 8-ojo dešimtmečio viduryje daugybė žmonių, panašiai kaip santechnikas Borščiovas, iš kaimo persikėlė gyventi į miestą, kur jautėsi beviltiškai svetimi, migrantai.
Jų miegamieji rajonai su bendrabučiais ir priemiesčiai buvo panašūs į čainataunus (kinų gyvenamuosius rajonus ar miestelius kitos šalies kultūros apsuptyje). Jie buvo šiuolaikiniai pagrandukai, svetimi ir miestui, ir kaimui, bet tokių afonių staiga taip padaugėjo, kad buvo galima prie kiekvieno miesto įsteigti visą Afonios koloniją.
Tokie žmonės ir atpažindavo save L.Kuravliovo herojaus asmenyje. Beje, jis iš dalies nukopijuotas iš gyvenimo: scenaristas Aleksandras Borodianskis pasakojo, kad vienas santechnikas įsimylėjo jo žmoną ir įniko lankytis jų bute, neva norėdamas patobulinti kriaukles vonios kambaryje ir virtuvėje.
Scenarijus, pavadintas „Apie Borščiovą, 2-osios gyvenamųjų namų eksploatavimo kontoros šaltkalvį-santechniką“, buvo A.Borodianskio kursinis darbas. Tačiau Valstybiniam kinematografijos institutui scenarijus nepatiko – pasirodė per kritiškas sovietinei tikrovei.
Nepaisydamas nepalankių atsiliepimų, A.Borodianskis nutarė pasiųsti scenarijų apie darbininkų klasę konkursui ir netikėtai laimėjo pagrindinį prizą, o dar ir tūkstančio rublių piniginę premiją. (Tais laikais inžinieriaus atlyginimas buvo 130–150 rublių.) Ir viskas ėmė suktis.
Iš pradžių scenarijus pateko į Kijevo Oleksandro Dovženkos kino studiją ir ten režisierius Leonidas Osyka iškart pagrindinį vaidmenį skyrė Borislavui Brondukovui.
Bet vėliau scenarijumi susidomėjo G.Danelija, vienas garsiausių sovietinių režisierių, ir projektas atsidūrė „Mosfilm“ kino studijoje, o B.Brondukovas neteko vaidmens.
Maskvoje Afanasijaus Borščiovo vaidmens atlikėjas rinktas iš visos minios puikių aktorių, kol galiausiai liko trys kandidatai: Vladimiras Vysockis, lenkų aktorius Danielis Olbrychskis ir L.Kuravliovas.
„Trys skirtingi nuostabūs aktoriai. Trys skirtingi filmai. Pasirinkome L.Kuravliovą. Ir neapsirikome! L.Kuravliovas turi kažkokią paslaptį.
Jo vaidinamam Afoniai atleidžiama tai, ko niekada nebūtų atleidžiama nei D.Olbrychskio, nei V.Vysockio Afoniai. O mes to ir siekėme. Mums norėjosi, kad žiūrovai filmo pabaigoje ne neapkęstų mūsų Afonios, o jo pasigailėtų“, – pasakojo G.Danelija.
Katios vaidmeniui bandyta daug merginų, daugiausia teatro aukštųjų mokyklų studenčių. Režisieriui iš pirmo žvilgsnio patiko jaunoji Jevgenija Simonova, jau žinoma iš filmo „Mūšin eina vieni seniai“.
Tačiau pasirodė, kad J.Simonova tuo metu vaidino nuotykių filme „Dingusi ekspedicija“, kuris buvo filmuojamas Baškirijoje.
Juostos direktorius Aleksandras Jabločkinas nuvyko į Baškiriją ir atsivežė J.Simonovą į Jaroslavlį, kur buvo filmuojamas „Afonia“. Kitą dieną kilo baisus skandalas – paaiškėjo, kad jis tiesiog „pavogė“ aktorę, nepaprašęs „Dingusios ekspedicijos“ režisieriaus leidimo, tik palikęs raštelį: „Nesijaudinkite, po trijų dienų būsime. Jūsų Jabločkinas.“
Galiausiai G.Danelija išties gavo lygiai tris dienas nufilmuoti visas scenas su Katia ir tiesiogine to žodžio prasme filmavo dieną naktį. Kartais Jevgenijai pavykdavo nusnūsti ant automobilio užpakalinės sėdynės, kol buvo tvarkomas apšvietimas arba vykstama iš vieno objekto į kitą.
B.Brondukovui, netekusiam Afonios vaidmens ir dėl to labai susikrimtusiam, G.Danelija davė nepamirštamą antraplanį girtuoklio Fedulo vaidmenį.
Kartą jo neįleido į restoraną, kuriame vyko filmavimas: „Nėra čia ko tau veikti, prakeiktas girtuokli!“ Šnekama, kad Fedulo drabužius G.Danelija nuvilko nuo savo daržo kaliausės.
Šokių sceną filmavo Maskvos N.Krupskajos tekstilininkų kultūros namuose.
G.Danelija paprašė surasti kokių nors populiarių ir šiuolaikiškų jaunų muzikantų. Jam atvedė vaikinus „suglamžytais skylėtais džinsais, berankoviais marškinėliais, nesiskutusius, susitaršiusiais plaukais“.
Režisieriui jie pasirodė abejotini, jis bijojo, kad šie vaikinai sužlugdys filmavimą.
Tai buvo grupė „Mašina vremeni“ su visiškai jaunu Andrejumi Makarevičiumi priešakyje.
Režisieriui G.Danelijai, kaip ir daugumai sovietinių suaugusiųjų, 1974 metais jo vardas nieko nesakė, tad režisierius baisiai nustebo, kai prie klubo pamatė minią vaikinų ir merginų, besiveržiančių vidun.
Vėliau G.Danelija labai didžiavosi, kad „Mašina vremeni“ dainą „Saulės sala“ plačioji auditorija pirmą kartą išgirdo jo filme.
Toje pačioje scenoje yra nepamirštamas epizodas su didžiakrūte dama, kurią bando suvedžioti Afonia. Kad padidintų aktorės Tatjanos Rasputinos biustą iki epinio dydžio, jai uždėjo liemenėlę, į kurią prikimšo vandens pripildytų prezervatyvų. Bet jie susprogo, kai aktorė šokdama pakėlė rankas.
Galiausiai nutarė liemenuką pripildyti kruopų – iš pradžių bandė manų, vėliau pasirodė, kad geriau tinka kvietinės.
Atrodė, kad cenzūra įkandin Valstybinio kinematografijos instituto vadovų gali palaikyti „Afonią“ antisovietiniu filmu: proletariatas jame persunktas alkoholio ir baisiai nemėgsta dirbti.
Tačiau jokių problemų filmas neturėjo, atvirkščiai, netgi buvo pasiūlytas Valstybinei premijai.
Tik geriančių vyrų žmonos piktinosi, kad Afanasijus Borščiovas filme pernelyg patrauklus. G.Danelijai ypač įsiminė vienas laiškas. Jame dama iš Omsko klausė: „Drauge režisieriau, o ar jūs pats kada nors miegojote su girtu santechniku?“
„Atsakydamas į laišką prisipažinau, kad nemiegojau. Nei su girtu, nei su blaiviu“, – juokėsi G.Danelija.
Žaismingos filmo frazės
– Afanasijau, jeigu tau pasiūlytų planetą, kurioje galima gyventi bet kaip, kokį gyvenimą pasirinktum?
– Kur alus nemokamas.
– O aš tokį kaip mūsų. Tik kad karų nebūtų, įtampos židinių.
---
– Sąžinės aš turiu – va! Su priekaba! O laiko neturiu.
---
– Mūsų visai kitoks telefonas. Penki-nulis-penki-nulis-du. Užsirašykite.
– Prisiminsiu: pusšimtis-pusšimtis-du.
---
– Na, pusę lašelio, pusę lašelio... dėl kvapo.
---
– Nuo ko bėgam?
– Na, nuo savęs.
– Nuo savęs pabėgti galima, o štai nuo milicijos nepabėgsi.
Parengė Eleonora Bačytė
