Nacionalinės filharmonijos sezono pabaiga šiemet buvo ypatinga. Paskutiniuoju koncertu maestro Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) paminėjo buvusio ilgamečio kolektyvo dirigento, lietuvių klasiko B.Dvariono 110-ąjį gimtadienį, kurį švęsime birželį.
Šia proga griežti su Filharmonijos simfoniniu orkestru pirmą kartą į Lietuvą atvyko garsus Izraelio smuikininkas V.Gluzmanas, jau kelerius metus propaguojantis pasaulio scenose B.Dvariono Smuiko koncertą. Lietuvio kūrinį solistas prieš penkerius metus įgrojo ir į kompanijos „BIS Records“ kompaktinę plokštelę kartu su esto Neeme Järvi diriguojamu Hagos simfoniniu orkestru.
Užsienio atlikėjų dėmesys lietuvių muzikai – nedažnas reiškinys, juolab kai jis parodomas be lietuvių paskatinimo, kaip šiuo atveju, ir dar tokio iškilaus menininko kaip V.Gluzmanas.
Šio smuikininko kalibrą liudija daugybė jo pelnytų prestižinių apdovanojimų už įrašus, garsūs scenos partneriai ir nuostabus instrumentas – 1690-ųjų Antonio Stradivariaus smuikas, kuriuo anksčiau griežė legendinis Jashos Heifetzo mokytojas Leopoldas Aueris.
Nė vienas šiemet A.Stradivariaus dirbtuvių instrumentu Vilniuje griežęs solistas neatskleidė tokios turtingos savo smuiko spalvų gamos, šilto tembro kaip V.Gluzmanas grieždamas B.Dvariono Koncertą.
Koncertas – kaip sielos šventė
„Dievinu šį kūrinį. Tai muzika širdžiai. Ji akimirksniu sužadina emocijas. Joje nereikia ieškoti ypatingos gyvenimo filosofijos ar gelmės – tai graži, nuskaidrinanti sielą šventė. Man atrodo, šiandien, kai pasaulyje vyksta daug nerimą keliančių įvykių, groti tokią muziką ypač prasminga“, - svarstė solistas.
B.Dvariono Koncertas Vadimo repertuare atsirado 2009-aisiais, įrašinėjant plokštelę su N.Järvi. Solistui ir dirigentui vienu metu šovė į galvą mintis greta amerikiečio Ericho Wolfgango Korngoldo garsaus Koncerto įgroti į kompaktinę plokštelę lietuvių klasiko kūrinį. Abu jie parašyti beveik vienu metu.
„Buvo įdomu palyginti, kaip XX a. viduryje kurta muzika šiapus ir anapus Atlanto, skirtingomis socialinėmis politinėmis sąlygomis, - aiškino V.Gluzmanas. – B.Dvariono koncertą žinojau nuo vaikystės, buvau jį daug kartų girdėjęs, nes augau Rygoje. Ši muzika man labai artima, groju ją su dideliu malonumu“.
Populiarių kūrinių neužtenka
Prieš tris savaites V.Gluzmano atliekamas B.Dvariono Koncertas skambėjo Kalifornijoje, o prieš porą metų – Londono „Barbican Center“, kur solistas jį grojo su BBC simfoniniu orkestru.
„Žinoma, kad publiką kur kas lengviau įtikinti ateiti pasiklausyti Ludwigo van Beethoveno negu B.Dvariono, o koncertinės organizacijos šiandien tiesiog neriasi iš kailio, kad parduotų bilietus. Kita vertus, dėl repertuaro visada galima su jomis tartis, juolab kad aš šiandien dažnai grįžtu groti į jau žinomas vietas, kur esu atlikęs populiaresnių kūrinių, - dėstė smuikininkas. – Groti tik standartinį, patikrintą repertuarą – tas pats, kaip vaikščioti viena koja“.
Pasak Vadimo, B.Dvariono vardas nėra žinomas pasaulyje, bet suskambus jo muzikai, bet kokios problemos išnyksta.
Nuvijo abejonių šešėlį
„Mums reikia, kad užsienio žydas pasakytų: „B.Dvarionas rašė gražią muziką“, nes iš lietuvio to neišgirsi“, - juokavo muzikologas Viktoras Gerulaitis, tą vakarą kartu su gausia Filharmonijos publika tarsi iš naujo atradęs lietuvių klasiko Koncertą.
Lietuvoje šį kūrinį visada gaubė abejonių šešėlis. Mat B.Dvarionas gavo už jį SSRS valstybinę premiją. Koncertas atitiko to meto partinių ideologų propaguojamo socrealizmo stiliaus reikalavimus.
V.Gluzmano žvilgsnis iš šalies prasklaidė prietarus, privertė gėrėtis giedru kūrinio romantiniu polėkiu, leido pajusti jaukią jo šilumą, sklindančią iš lietuviškų intonacijų ir paprastų melodijų. Izraelietis kvėpuote kvėpavo šia muzika, nors buvo repetavęs su LNSO tik valandą.
„Jaudinausi ne dėlto, kad galiu perskaityti kūrinį kitaip, negu įprasta lietuviams. Man rūpėjo įtikinamai perteikti savo pojūčius, kuriuos kelia ši muzika. Parodyti savo B.Dvarioną, - atskleidė V.Gluzmanas. - Tai visa filosofija. Muzika negali būti atliekama teisingai arba neteisingai. Jos neįmanoma paaiškinti žodžiais – ji tam ir yra, kad žodžių nereikėtų“.
Tačiau atlikėjas pripažino, kad Koncertas svetur skambėjo kitaip negu Lietuvoje. „Kai šalia tavęs kitas žmogus – scenoje kita energija: kaip šokyje“, - palygino solistas.
Šokis Vilniaus scenoje buvo jaudinamai darnus – susitiko įgudę, mėgstantys B.Dvarioną "šokėjai".
Atskleidė daug talentų
B. Dvariono (1904-1972) gimtadienis bus minimas birželio 19-ąją.
Šis puikaus išsilavinimo muzikas - kompozitorius, pianistas, dirigentas ir pedagogas – paliko gilų pėdsaką lietuvių muzikos kultūroje.
1920-1924 m. jis studijavo Leipcigo konservatorijoje fortepijoną ir kompoziciją, vėliau tobulinosi Berlyne pas žymų pianistą virtuozą E.Petri bei Zalcburgo tarptautinėje dirigentų akademijoje. Iškart po studijų įsitraukė į pedagoginę veiklą, iš pradžių Kaune, vėliau – Vilniuje, tapo Lietuvos konservatorijos profesoriumi.
1935-1937 m. B.Dvarionas vadovavo Kauno radiofono simfoniniam orkestrui. Lietuvai atgavus Vilnių, kartu su architektu V. Žemkalniu įkūrė Vilniaus miesto savivaldybės simfoninį orkestrą ir 1939-1940 m. jam vadovavo. 1940-1941 ir 1958-1964 m. buvo Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.
Kaip kompozitorius B.Dvarionas daugiausiai reiškėsi po II pasaulinio karo. Rašė įvairių žanrų muziką. Į lietuvių muzikos istoriją įėjo kaip vieno pirmųjų baletų, pirmojo koncerto smuikui kūrėjas. Itin populiarios kompozitoriaus miniatiūros fortepijonui (ciklai „Mažoji siuita“, „Žiemos eskizai“) ir chorui („Patarlės“).
B. Dvariono kūrybai būdingas emocionalumas, melodingumas, artimos lietuvių liaudies dainoms intonacijos, Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka.
Jo Koncertas smuikui buvo apdovanotas SSRS valstybine premija, Pirmasis koncertas fortepijonui ir muzika kino filmui „Tarybų Lietuva“ - LSSR valstybinėmis premijomis.
B. Dvarionui ir J.Švedui buvo patikėta sukurti LSSR himno muziką.
