OKT „Žuvėdra“ rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje suvaidinta dviejuose Rusijos festivaliuose. Jaroslavlio F.Volkovo festivalyje spektaklį teko vaidinti scenoje, tad personažus ir žiūrovus atskyrė rampa – ko režisierius iš principo vengė šiame pastatyme. Tačiau, kaip rašo Jevgenjus Avramenka laikraštyje „Izvestija“, net ir taip vaidinant buvo aiškus O.Koršunovo sumanymas statyti spektaklį „apie patį vaidybos procesą; apie tai, kad rolės vaidinamos ir scenoje, ir gyvenime; apie tai, kad teatras ir gyvenimas susikeičia vietomis; pagaliau – apie gelbstinčią (ir tiek pat žudančią) meno jėgą“.
Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskij dom“ OKT parodė ne tik „Žuvėdrą“, bet ir Samuellio Becketto „Paskutinę Krepo juostą“, o režisierius atsakė į į „Izvestijų“ korespondento J.Avramenkos klausimus.
-„Žuvėdra“ tapo jūsų pirmuoju pastatymu pagal A.Čechovą. Kodėl jūs ėmėtės šito rašytojo tik dabar?
-Yra tokių kosminių pjesių (jų labai nedaug), kurios užvaldo tave – kaip juodoji skylė – savo neišsemiama gelme, – kalbėjo O.Koršunovas. – Iš tų pjesių, kurias stačiau, tokiomis galima laikyti „Edipą karalių“, „Hamletą“ ir „Žuvėdrą“. Kodėl kreipiausi į A.Čechovą, sulaukęs brandaus amžiaus? Todėl, kad jį, manau, tik tokio amžiaus būnant ir galima statyti.
Dirbti su „Žuvėdra“ norėjau nuo pat pradžių, bet turėjo praeiti laikas. Taip išėjo ir su „Hamletu“: norėjau nuo pradžių, o išėjo „savo laiku“. Stačiau šitą tragediją ne apie 16-metį, ne apie maištaujantį paauglį, kokiu dažnai rodo Hamletą. Pagal tekstą jam 30, gal net daugiau metų, jis absoliučiai subrendęs žmogus, ir tai svarbu, nes pjesė – apie atsakomybę būti. Mano herojui 40, kiek buvo ir man, kai stačiau „Hamletą“. Jiegu jį vaidintų jaunas žmogus, kuris dar turi laiko repetuoti savo gyvenimą-pjesę, dingtų esminė mintis: Hamletas iš viso neturi laiko gyventi. Jam visko reikia dabar arba niekada.
-Bet dabar jums ne 25 kaip „Žuvėdros“ Treplevui, o juk „Žuvėdra“ skatina režisierių tapatintis būtent su juo. Argi ne?
-Taip, ir todėl aš savo spektaklį pradėjau statyti apie Trigoriną. Tačiau vistiek išėjo apie Kostią Treplevą. Nepamirškime apie jų vidinį ryšį. Treplevas bręsdamas palaipsniui susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir Trigorinas. „Žuvėdroje“, kaip ir „Hamlete“, labai svarbus personažo amžius. Tose pjesėse apskritai labai daug bendro. A.Čechovas ne šiaip sau nurodo, kiek kam metų.
Sorinui – 60, Arkadinai – 43. „Man 55 metai, – sako Dornas, – jau vėlu keisti savo gyvenimą“. Visų metai parašyti: ir Polinos, ir Mašos. Galima sakyti, kiekvienas jų pasiekė amžių, kai mano, kad realizuoti svajonės jau nebegalima. Jie visi gyvena sudegusiomis svajonėmis.
Kol esi jaunas, nejauti praradimų, tačiau metams bėgant įvertini tai, kas išėjo nesugrįžtamai. Kaip pats pajutau, jog kai ką praradau amžiams, geriau supratau A.Čechovą ir suskubau jį statyti.
Be to, „Žuvėdra“ – paskutinė mano triptiko dalis. „Žuvėdros“, „Hamleto“ ir spektaklio „Dugne“ tema – pats teatras ir aktorius. Mano „Hamletas“ prasideda nuo to, kad aktoriai sėdi priešais savo atspindžius veidrodyje ir klausia: „Kas tu esi?“ Klausimą, kuriuo Hamletas kreipiasi į Šmėklą, aktoriai adresuoja sau. Mes toliau ieškome atsakymo į klausimą, kas mes – gyvenime ir profesijoje, nes kitokie mes jau nebūsime tikriausiai.
-A.Čechovas, įleidęs į sceną patį gyvenimą, „kasdienybės srautą“, skiriasi nuo autorių, su kuriais dirbote anksčiau. Nei įtempto siužeto, nei kvapą gniaužiančios intrigos, nei eilėdaros ritmo. Ar tai netapo jums kliūtimi?
-Nesutinku, kad A.Čechovo pjesėse nėra siužeto įtampos arba ritmo. Sprendžiant pagal Konstantino Stanislavskio režisūrinę partitūrą, jo „Žuvėdra“ buvo pakankamai dinamiškas ir temperamentingas spektaklis. Įsivaizdavimas, kad A.Čechovo pjesės lėtos ir elegiškos – tai greičiau mitologizavimo padarinys, kai A.Čechovą idealizavo kaip didį humanistą. Taip, jis humanistas, bet ne todėl, kad kalbėjo gražiai, o todėl, kad kalbėjo teisingai, nemaloniai. Kai girdžiu, kad ten „žmonės geria arbatą, o gyvenimas eina pro šalį“, galvoju: kokia arbata? Jie pas A.Čechovą murkdosi, plakasi, iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti šitame gyvenime.
-Ar Lietuvoje A.Čechovas mitologizuotas?
-Rusijoje jo autoriteto slėgimas gerokai stipresnis. Statydami A.Čechovą, režisieriai kartais ima persistengti, kad tik kuo originaliau jį parodytų. Manyčiau vis dėlto reikėtų kalbėti apie save per A.Čechovą, o ne apie jį per save. O „Žuvėdra“ Lietuvoje ne taip daug ir statyta.
-Jūsų „Žuvėdroje“ Treplevo „performanso“ metu kažkuris iš personažų juokauja: „O, tai postdraminis teatras!“ Teatro, kokį kuriate jūs, negalima būtų pavadinti postdraminiu.
-Bet tuo pat metu man įdomu ir „postdrama“, ir performatyvumas.Tikriausiai mano pirmuosius opusus pagal Danijilą Charmsą galima buvo pavadinti postdraminiais. Mane domina pats aktorius, jo psichofizika, pati jo siela; aktorius kaip išraiškos instrumentas. Vaidinimas vaidinimui nelygu, ir šiandieninis totalus traukimasis nuo teatrališkumo, nuo vaidybos savaip pateisintas.
Manau, aktoriaus profesijos esmę galima sulyginti su peiliu ar pieštuku, kuris nuolat galandamas. Tai amžinas aštrinimas ir tikslinimas. Režisieriai ieško naujų raktų aktoriaus prigimčiai. Apie Romeo Cactellucci galima išgirsti, kad jis dirba nepaisydamas aktoriaus. Bet tai netikslu. Jis dirba su aktoriumi, tik savaip.
-Jūs neretai dirbate kaip kviestinis režisierius. Kaip jūs nustatote, kuris aktorius jums tinka?
-Tai atskira tema. Ir tai intuityvus procesas. Aktoriaus pasirinkimo procesas nepasiduoda apibūdinimui, iki galo nesuprantu šito mechanizmo. Bet kokiu atveju režisierius turi atskleisti konkretų aktorių, supratęs, kas tam žmogui organiška ir kas ne. Taigi frazė „nebūna prastų aktorių, būna prasti režisieriai“ man atrodo visiškai teisinga.
...
Poetė, eseistė Dovilė Zelčiūtė parašė apie šį režisierių knygą "Kelionė su Oskaru Koršunovu". Jos pristatymas vyks spalio 23 d. 18 val. "Pegaso" knygyne (PC „Akropolis“ Vilniuje, II aukštas).
Parengė Justina Jurgaitytė
