Vilniaus Kongresų rūmuose Dalios Ibelhauptaitės statoma populiari Giuseppe Verdi opera prabils apie tai, kaip kerštas ir neapykanta naikina žmogaus sielą.
Kerštingumo įsikūnijimu spektaklyje taps Azučena – nelaiminga čigonė, netyčia sudeginusi savo sūnų, o per klaidą išlikusį didikų vaiką užauginusi kerštui. Pats G.Verdi norėjo pavadinti šią operą čigonės vardu.
„Repetuoti tikrai nebuvo lengva. Nežinau, ar yra kas nors sukūręs dramatiškesnę Azučeną nei šiame D.Ibelhauptaitės spektaklyje.
Mano herojė labai judri ir energinga. Porą kartų net priešinausi D.Ibelhauptaitei sakydama, kad nepadainuosiu taip draskydamasi ir bėgiodama. Bet buvau įtikinta pabandyti ir supratau, kad režisierė teisi.
Ji lyg ekstrasensė kiaurai mato, kiek solistas gali, ir sugeba to išreikalauti. Jei iš pradžių ir ne visi D.Ibelhauptaitės sumanymai atrodo realūs, ji moka įtikinti, nes neprašo nepagrįstų dalykų. Dalia mato kiekvieną solisto judesį – stabdė mane dėl netinkamai pastatytos kojos!“ – kalbėjo J.Vaškevičiūtė.
– Ar scenoje liko erdvės improvizuoti?
– Nėra noro improvizuoti. Kvėpuoju tuo, kas sugulė manyje per repeticijų mėnesį.
Pradėjau girdėti Azučeną ir sapnuose – vadinasi, personažas jau yra manyje. Tai įprasta mano kūrybos fazė.
– Jūs esate linksmas žmogus, o beveik visi jūsų personažai yra rūstūs. Ar neskausminga juos įsileisti į save?
– Gyvenime semiuosi kuo daugiau teigiamų emocijų, o scenoje mėgstu stiprius herojus.
Niūrūs ir tamsūs vaidmenys ypač įtaigūs psichologiškai, todėl man patinka.
Pavyzdžiui, Kabanichos vaidmuo Leošo Janačeko „Katioje Kabanovoje“, kurtas su D.Ibelhauptaite, man be galo artimas, nors tai agresyvi, kupina neapykantos žmogysta. Gyvenime nepakeliu agresijos, bet tai netrukdo man scenoje mėgautis šiuo vaidmeniu.
Kabanicha, Azučena, Amneris – man artimos moterys, nes įdomios, stiprios, nepasiduodančios.
– Kokių tik apdarų nevilkėjote spektakliuose – nuo elgetos skarmalų „Svynyje Tode“ iki kilmingos damos krinolino „Kornete“. Koks drabužis jums mieliausias?
– Man jokio skirtumo, kuo vilkėti, – prie visko prisitaikau. Išmokau dainuoti net su korsetu gulėdama, nors iš pradžių tai buvo sunku.
Dailininko sukurtas personažo įvaizdis padeda scenoje.
Vos apsivilkusi Jono Morrellio kostiumus „Trubadūre“ pasijuntu Azučena – ne vargše moterėle, kaip daugelyje mano matytų spektaklių, bet stipria, pikta, keršto pritvinkusia būtybe.
Tiesa, buvo nelabai jauku, kai „Borise Godunove“ reikėjo nusimesti chalatėlį ir likti tik su peniuaru. Šiuo atžvilgiu esu seno sukirpimo žmogus – nebijočiau pasakyti „ne“ režisieriui, jeigu iš manęs reikalautų nepriimtinų dalykų: apsinuoginti, žaloti save ar kitus.
Aišku, kartais pasitaiko ir nesurežisuotų drastiškų situacijų. Pavyzdžiui, „Svynyje Tode“ Laimono Pautieniaus herojus taip stipriai skėlė mano personažei Valkatai, kad, maniau, liksiu be dantų ir be nosies. Iššliaužusi iš scenos turėjau apsičiupinėti, ar viskas savo vietose, o po kelių minučių vėl dainuoti.
Arba Vaidas Vyšniauskas, dainuodamas Don Chozė „Karmen“, taip įsiaudrino, kad išplėšė mano suknios nugarą – apdaras žnektelėjo ant grindų.
– Ką laikytumėte savo repertuaro perlais?
– Neabejotinai juodaodę Domingą Peterio Eötvöso „Meilėje ir kituose demonuose“, Grafienę Onutės Narbutaitės „Kornete“ ir indėnę Paskualitą Johno Adamso operoje „Doctor Atomic“. Mėgstu šiuolaikinę muziką ir šiuo atžvilgiu man sekasi.
Metus pradėjau dainuodama japono Atsuhiko Gondai oratorijos „Sakurų prisiminimai“ premjeroje Kaune, po to debiutavau „Kornete“ Vilniuje ir „Doctor Atomic“ Strasbūre. Ateinantį kovą kursiu Paskualitą kitoje J.Adamso operos premjeroje Ispanijoje.
– Ko gero, dar negirdėjome Lietuvoje tokio žemo jūsų balso kaip šioje operoje?
– „Kornete“ yra šiek tiek žemų natų, bet Paskualitos partija „Daktare Atomike“ visa tokia. Ateityje norėčiau užsibūti kontralto žemumose. Vis dažniau susimąstau, kad tai galėtų būti mano išskirtinis amplua.
Kai tik galėsiu, mokysiuosi perklausoms motinos Gėjos kontralto partiją iš Richardo Strausso operos „Dafnė“, kad parodyčiau teatrų prodiuseriams savo žemąsias gaidas. Dar yra daug ką nuveikti. Nelaikau savo vaidmenų bagažo gausiu.
- Laikas neverčia paskubėti daryti karjerą?
- Visiškai ramiai jau dabar pagalvoju, kad ateis diena, kai nebedainuosiu didžiojoje scenoje. Paprašiau Asmik Grigorian, kad ji mane pristabdytų, jei būdama 50-ties ne kaip atrodyčiau, bet veržčiausi dainuoti Karmen. Gal nebenorėsiu matyti, kad negaliu dainuoti?
- O gal susikursite vardą ir dainuosite iki 80-ties kaip Montserrat Caballe?
– Stengsiuosi. Dabar Ispanijoje debiutuosiu nauju vardu – kaip Jovita Vaska. Toks bus mano pseudonimas užsienyje. Pavargau nuo to, kad užsieniečiai niekaip neištaria mano pavardės.
„Bohemiečiai“ subrendo G.Verdi operai
„Trubadūras“ Lietuvoje nebuvo statomas 20 metų. Tai bus pirmasis „bohemiečių“ bandymas inscenizuoti G.Verdi operą, kuriai reikia galingų solistų balsų.
Premjeriniuose spektakliuose gruodžio 2, 3, 5, 6 dienomis Kongresų rūmuose Leonorą dainuos A.Grigorian ir S.Janušaitė, Manriką – P.Domingo pasaulinio dainininkų konkurso „Operalia“ finalininkas rusas S.Poliakovas ir turkas M.Karahanas. Grafą di Luną kurs L.Pautienius, Azučeną – J.Vaškevičiūtė ir italų mecosopranas L.Brioli.
Spektaklio dekoracijų autorius – M.Jacovskis, kostiumų – britas J.Morrellis, pirmą kartą pakeitęs „Vilnius City Opera“ trupėje J.Statkevičių. Šviesų dizaineris – E.Sabaliauskas. Premjerinius spektaklius diriguos maestro G.Rinkevičius.
