Apie baisius dalykus – per juodojo humoro prizmę

Teatro scenoje verda aistros, aktoriai tarsi putojantį šampaną iššauna savo emocijas, o žiūrovų salėje – homeriškas juokas arba įtempta tyla. Tokia reakcija į juodojo humoro prisodrintą vokiečių dramaturgo Davido Gieselmanno pjesę „Ponas Kolpertas“, kurią Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatė režisieriai Vytautas ir Velta Anužiai.

Daugiau nuotraukų (1)

Virginija Bartkutė

2015-01-27 18:55, atnaujinta 2018-01-14 21:45

Režisieriai ieškojo užšifruotų kodų 

Spektaklio temų paletė tokia plati, kad joje gali rasti visas šiandienos aktualijas – nuo beprasmio žmonių žudymo iki seksualinių mažumų. Pjesės autorius D.Gieselmannas atrodo tarsi koks pranašas, nuspėjęs, kur ritasi žmonija. Pjesėje gali įžvelgti užuominas ir į kruvinus įvykius Paryžiuje, ir į sukrečiamas nekaltų žmonių žudynes Norvegijoje, JAV, nors kūrinys pirmąkart sceną išvydo 2000 metais.

„Ponas Kolpertas“ nėra tiesmukas publicistinis veikalas, atkuriantis pastarojo meto laikraščio pirmųjų puslapių įvykius. Tai tiesiog stiprus kūrinys, kuriuose visada būna labai daug prasmių lyg daugiasluoksniame pyrage.

Pasak režisieriaus V.Anužio, statant šią pjesę tiesiog pajunti, kokie sprendimai leidžia atkoduoti tam tikras vietas ir duoda laisvę tolesnei interpretacijai, o kiti tiesiog nelimpa, ir tiek.

„Šiuolaikinė vokiečių dramaturgija ir yra tokia, kad autorius daug ką užšifruoja ne tik žiūrovui, bet ir režisieriui. Kartais nuorodą duoda vienas žodis ir įsigilinęs pamatai, kad tai talpi aplinkybė, kuri gali keisti personažo charakterį, situaciją, požiūrį“, – tvirtina V.Anužis.

Spektaklis subrendo kaip geras vynas

Spektaklį „Ponas Kolpertas“ režisieriai V. ir V.Anužiai su savo studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atskiromis dalimis pradėjo statyti prieš porą metų, norėdami perprasti šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos paslaptis. Per porą metų kūrinys subrendo kaip geras vynas ir dabar jau visas pasieks žiūrovus. Jaunieji aktoriai, dabar jau dirbantys J.Miltinio dramos teatre, tikina, kad per tuos spektaklio gludinimo, tobulinimo metus jų personažai įgavo daug naujų bruožų.

„Viskas šiame spektaklyje užauginta, apmąstyta. Per tuos metus, kai mes jį pradėjome, kai kas keitėsi, – sakė režisierė V.Anužienė. – Atsirado naujos vaidmenų, situacijų interpretacijos.“

Pasak V.Anužienės, daug ką keičia ir pats gyvenimas – sakykim, įvykiai Prancūzijoje. Tai duoda kitokį niuansą. Tačiau spektaklis nėra plika publicistika ir gyvenimo iliustracija.

Akrobatai ir filosofai

Siužetas atrodo labai paprastas, buitinis. Viena šeima pakviečia į svečius kitą šeimą. Noras pasilinksminti, pasivaišinti picomis, pabendrauti – įprasta situacija. Tačiau jau nuo pat pradžių apima negera nuojauta. Atmosferą kaitina namų šeimininko Ralfo Grasinos (akt. Šarūnas Januškevičius) nuolat mėtomos replikos apie šalia esantį lavoną. Stebina neįprasta jo profesija – chaoso tyrinėtojas. Tas chaosas daugiausia siautėja personažų sąmonėje ir lyg koks tornadas įsuka šeimininkus ir svečius į įvykių sūkurį.

Kiekvienas personažas – labai ryškus, kuriamas su didžiuliu temperamentu. Atrodo, kad legendinio režisieriaus J.Miltinio frazė, jog aktorius turi būti ir filosofas, ir akrobatas, jaunuosius artistus būtų smelkte persmelkusi.

Jie tiesiog šėlsta scenoje, užliedami emocijų pliūpsniais, bet kartu įtaigiai motyvuodami savo personažų elgesį savita filosofija. Patys jauni aktoriai pripažįsta, kad režisieriai labai daug su jais dirbo ir tas bendras rezultatas yra paveikus bei įtaigus. Daug naudos davė ir šokio bei judesio pamokos, ištreniravusios kūnus ir plastiką.

Ar žudynes galima pateisinti?

„Trisdešimtmetė Sara vieną dieną suprato, kad gyvena rutinoje, ir jai viskas ima atrodyti beprasmiška. Tada ji pradeda galvoti, ką galėtų padaryti kitaip, kad gyvenimas vėl įgautų įkvėpimo, ir priima tam tikrą sprendimą. Bet ar nužudžiusi žmogų ji ką nors pajunta? Ar tai ją sukrečia? Reikia žiūrėti spektaklį ir žiūrovas pats nuspręs“, – apie savo vaidmenį pasakojo aktorė Justina Nemanytė.

Bene monstriškiausias pjesės personažas, visų įvykių variklis yra Ralfas Grasina, chaoso tyrinėtojas. Nepaisant skambaus pavadinimo, jis panašus į žmogų, kuriam nusispjauti ant viso pasaulio. Aktorius Š.Januškevičius teigia, kad tokia nerealiai skambanti specialybė išties realiai egzistuoja.

„Mano personažas pakankamai atvirai šaiposi iš visuomenės ir iš jos sukurtų taisyklių. Kurdamas personažą neturėjau kokio nors prototipo,  bet ir aš pats esu panašaus mąstymo, panašios filosofijos“, – atviravo aktorius ir pridūrė, kad jo kuriamas personažas nėra koks serijinis žudikas, abejingas viskam. Viskas, ką jis patiria, yra nauja ir keičia jo gyvenimą.

Aktorių nuomone, daugumos primestos taisyklės sąlygoja, kad niekaip negali pabėgti iš tam tikro gyvenimo normų rato, kuriame sukiesi tarsi koks žiurkėnas, ir rutina „užknisa“ juodai. Tačiau priimti sprendimai tikrai nėra tie, kurie padėtų iš to rato pasprukti. Atvirkščiai – kiekvienas įvykis sąlygoja kitą įvykį, jie įsuka dar didesniu , dar pavojingesniu greičiu ir kelio atgal nebėra.

Išreiškia savo poziciją

Bastienas Molė (akt. Marius Meilūnas), vienintelis personažas, kuriame dar yra likę tam tikrų sąžinės ir dorovės normų apraiškų. Jis mėgsta savo darbą, architektūrą, bet ne visada pastebi šalia esančius žmones. Gal todėl sužinojęs apie žmonos neištikimybę, bando siekti teisingumo taip, kaip pats supranta. Kompanijoje jis tarsi balta varna – nepatogus žmogus, trukdantis kitiems mėgautis malonumais.

„Reikia ne slėpti savo moralę ir patyliukais ja mėgautis, o sugebėti išreikšti savo poziciją ir parodyti kitą pusę“, – sakė M.Meilūnas.

„Mes dažniausiai bijome ką nors keisti gyvenime, bijome klysti, bijome atrodyti kvaili, nesubrendę. Edit irgi gyvena tokį gyvenimą. Ji nori įvairių dalykų, bet ją vis kas nors stabdo. Ar rutina, ar dar kas nors? Galų gale svečiuose ji pakliūna į tokią erdvę, kurioje pasijunta galinti daryti bet ką. Dėl to viskas sprogsta. Ji pajunta laisvės galimybę. Meilės santykiai yra tiek užslopinti, neturintys jokių perspektyvų, kad pagaliau jie žlunga su trenksmu“, – apie savo kuriamos personažės Edit Molė charakterį ir gyvenimo peripetijas kalbėjo aktorė Akvilė Vitkūnaitė, labai temperamentingai kurianti savo vaidmenį.

Net antraeilis personažas – picų išvežiotojas, vaidinamas Andriaus Gaučo, įsimena savo įtaigia vaidyba. Gal kiek per daug šaržuodamas priklausomybę seksualinėms mažumoms, jis kur kas įdomesnis, kai suvaidina visą jausmų skalę nuo paniškos baimės iki agresijos. „Gal nepatekęs į tokias situacijas mano personažas nebūtų taip atsiskleidęs“, – svarstė aktorius.

Rutina uždusina žmogaus dvasią

„Ponas Kolpertas tarsi simbolizuoja tą kasdienybę, tą rutiną, kuri uždusina žmogaus dvasią. Tie Prokrusto lovų kūrėjai, kodeksų, instrukcijų, reglamentų sudarytojai sukuria tokį pasaulį, kuriame žmogus kaip kokia voverė rate sukasi tol, kol jam pradeda važiuoti stogas. Tada jis pradeda ieškoti išeities orientuodamasis į savo jausmus, instinktus, siekius, savo kelyje naikindamas visus stabdžius.

Siekiant išlėkti iš to uždaro rato, kodėl nepadaryti baisiausio, kodėl nenužudyti, jei mes esame laisvi, jei mes taip tikimės patirti malonumą? Gal taip atrasime save? Tai tokia pjesės „Ponas Kolpertas“ situacija“, – kalbėjo pjesės režisierius V.Anužis ir pridūrė,  kad sąžinė, moralė, dekalogas, tėvų, senelių įdiegtos nuostatos turėtų prieštarauti sprendimo žudyti pasirinkimui, įjungti žmogiškumo kompasą, kad netaptume monstrais.

Šios pjesės pasirinkimą nulėmė ne tik jau minėta aktuali ir aštri jos tematika, bet ir tai, kad šiuo metu tokio pobūdžio veikalo teatruose nėra.

„D.Gieselmannas paėmė labai gražiai, labai estetiškai atrodančią Vakarų visuomenę, peiliu perpjovė ir atvėrė, kad viduje ji pūva. Ta pjesė kaip įspėjimas, į ką gali nuslysti visuomenė, praradusi moralę. Mes puikiai žinome, kad jau daugybė metų, kai ji slysta. Bažnyčia mūsų civilizacijoje praranda įtaką. Kartu su tuo eina baisūs padariniai. Pjesė įspėja, kas gali atsitikti, jei toliau nesusimąstysime ir pasiduosime tam paviršiniam gyvenimui“, – kalbėjo režisierius.

„Pone Kolperte“ rutuliojasi ne viena siužetinė linija. Personažai emocingai aiškinasi savo santykius. Kaskart iškyla vis kitos peripetijos. Neištikimybė, aliuzijos į svingerių santykius, iškalbingos detalės. Keista, kad dramatiškų įvykių fone didžiausio dėmesio sulaukia ... picos. Jų valgymas (šis žodis pernelyg švelniai nusako tą procesą) užgožia visas temas ir problemas.

Minimalistinė Artūro Šimonio scenografija puikiai talkina atskleidžiant spektaklio pagrindines idėjas. Pradžioje tokia švari, tvarkinga, juoda ir balta, vėliau ji perteikia tą chaosą, kuris tvyro personažų gyvenime ir mintyse. Pasak scenografo, vokiškas teatras jam artimas savo estetika ir filosofija.

Režisieriai Anužiai buvo gavę pasiūlymą „Poną Kolpertą“ statyti Nacionaliniame dramos teatre, tačiau, nesuderinus darbo laiko, nusprendė pjesę perkelti į Panevėžio J.Miltinio dramos teatro sceną. Šiame teatre režisieriai su savo studentų kursu jau yra pastatę spektaklius Kazio Sajos „Devynbėdžius“ ir Maurice'o Meterlincko „Nekviestąją“.

Apie pjesės autorių

D.Gieselmannas gimė 1972 -aisias Kelne. 1994–1998 studijavo dramaturgiją Berlyno aukštojoje menų mokykloje ir jau tuo metu pradėjo statyti pirmąsias savo pjeses Berlyno laisvosiose teatro scenose.

1999 metais buvo pakviestas dalyvauti Londono karališkųjų rūmų teatro (Royal Court Theater) programose „International Residency of Playwrights“ ir „Week of New German Playwrights“. Čia 2000 m. buvo pirmą kartą pademonstruotas jo spektaklis “Ponas Kolpertas“(nominuotas Heidelbergo pjesių mugės Autorių premijai), vėliau rodytas įvairiose Vokietijos, Skandinavijos, Italijos, Graikijos, Prancūzijos, Lenkijos, Australijos ir JAV scenose.

1999-aisiais Berlyno radijo stotis DeutschlandRadio Berlin pastatė radijo spektaklį „Blauzeugen“, išrinktą mėnesio radijo spektakliu. 2000 m. Berlyno menų akademijos rengiamoje „Radijo pjesių savaitėje“ šis pastatymas apdovanotas publikos premija. Kitus du radijo spektaklius “Der Android“ (2001) ir „Caruso duscht“  (2006) parengė Vokietijos televizijos ir radijo stotis WDR.

D.Gieselmannas yra parašęs operos „Onyx Hotel“ (kompozitorius Alexandras Kukelka) libretą. Jos premjera įvyko 2007 m. Erlangeno teatre. Operą režisavo Christianas von Treskowas.

D.Gieselmannas gyvena Hamburge.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.