„Dainos teatras Lietuvoje buvo visiška naujovė. Anuomet buvo toks estradinių ansamblių programos standartas: dainininkas ateina į sceną, padainuoja porą dainų, nusilenkia, grįžta į grimerinę ir laukia (moterys – mezga), kol kiti trys dainininkai atliks savo repertuarą, po to vėl viskas kartojasi. Mes sugriovėme tokį stereotipą – sukūrėme vientisą poetinį muzikinį montažą, kuriame derėjo dainos pagal gerą poeziją ir pati poezija. Vos nuskambėjus dainai Vytas pradėdavo skaityti eiles – plojimams nebūdavo kur įsiterpti“, – apie pirmąją Dainos teatro programą “Kur giria žaliuoja“ pasakojo A.Kulikauskas.
Naujas statinys ant senų pamatų
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje V.Kernagis – jau populiarus dainuojamosios poezijos atlikėjas, smagaus kabareto „Tarp girnų“ įkūrėjas, diplomuotas estrados režisierius, ieškojo naujų iššūkių. Jo svajone tapo estrados teatras, kokio Lietuvoje dar nebuvo.
Bet sukurti naują meninį kūną anuomet nebuvo taip paprasta. Viskas priklausė nuo Maskvos nurodymų ir leidimų, maža to, kaip tik tuo metu prasidėjo estradinių ansamblių naikinimo vajus. Lietuvos filharmonija irgi jam pasidavė ir dėl „žemo meninio lygio“ į visas keturias puses paleido „Saulės laikrodį“, „Vilniaus aidus“. Pastarajam ansambliui tuo metu vadovavo A.Kulikauskas.
„Grupę išardė, bet bazė liko: aparatūra, instrumentai, studija, 12 etatų. Būtų juos išskaidę po Filharmoniją, vieną kitą papildomą choristą ar muzikantą priėmę. Pasiūliau Vytui ant tų pačių pamatų surinkti visai kitą chebrą. Vytas Filharmonijos vadovybei išdėstė savo idėją ir jam buvo leista formuoti grupę. Ko gero, jie tikėjosi, kad bus naujas kabaretas, bet Vytas jiems, aišku, nesakė, jog būti vien kabareto maestro jam įkyrėjo“, – trijų dešimčių senumo praeitį prisiminė A.Kulikauskas.
Dainos teatre liko kai kurie „Vilniaus aidų“ muzikantai – tas pats A.Kulikauskas, bosine gitara grojantis Arūnas Degutis, iš „Saulės laikrodžio“ atėjo klavišininkas Robertas Griškevičius, apšvietėjas Norvydas Birulis su savo nepakeičiamu geltonu lagaminėliu. Pavyko prikalbinti Marijų Šnarą, Gintarą Tilvytį. Mindaugas Gabrys į Dainos teatrą perėjo iš kito Filharmonijos kolektyvo – Miko Suraučiaus grupės “Plius minus“.
Rinkosi tik prasmingus tekstus
Grupės branduoliu tapo V.Kernagis, M.Šnaras ir V.Kulikauskas. Tai jie surėmę galvas rinko dainas ir eiles pirmajai programai „Kur giria žaliuoja“, skirtai Lietuvai.
„Rinkome kūrinius atmetimo principu – kas atrodė netinkama, neįdomu, atmesdavome. Palangos vasaros festivalyje Vytas buvo iškovojęs vieną dieną dainuojamajai poezija. Tad jis gerai pažinojo dainų autorius, atlikėjus ir kūrinius. Taip Dainos teatro programoje atsirado Laimio Vilkončiaus, Alfredo Kukaičio, Vytauto Stakėno kūrinių, Kosto Smorigino “Paukščiai“. Turėjome kūrinių iš savo kraičio skrynelės – aš pagrodavau, Marijus pagrodavo ir, jei pasirodydavo tinkami, įtraukdavome į programą.
Arba Vytas paprašė sukurti muziką Algimanto Baltakio tekstui „Kaip gera žinoti iš anksto“. Sėdau prie pianino ir pamažu susilipdė kūrinys. Surinkome juos, sujungėme į vientisą montažą per poeziją, per žodį.
Pagrindinis mūsų principas buvo – dainų tekstuose jokių banalybių. Tokiems rimams kaip „Aš myliu – tu tyli“ durys buvo užtrenktos kategoriškai. Čia jau Vyto pasirinkimas.
Kiekviena programa turėjo temą – Vytas ją rutuliodavo, sudėliodavo. Rodos, pirmojoje programoje buvo vienas labai netikėtas sprendimas – Alfredo Schnittke's muziką sujungėme su Ninos Hagen kūriniais ir leidome kaip foną poezijos skaitymui. Eilėraščius skaitė Vytas.
Tekstas išplaukdavo iš garso, nuo kurio pagaugai per nugarą nueidavo. Ir salė sulaikiusi kvapą klausydavosi, ir mums, muzikantams, įspūdį darė“, – prisiminimais dalijosi V.Kulikauskas.
Ironija niekur nedingo
Antrąją programos dalį Dainos teatras darydavo laisvesnę, lengvesnę, kurioje galėdavo pajuokauti, papokštauti, paišdykauti scenoje. „Bet nenusipiginti!“ – pabrėžė A.Kulikauskas.
Dainos teatre įvyko ir „Santechniko iš Ukmergės“ premjera. Daina įsitvirtino repertuare daugiau kaip dviem dešimtmečiams, tapo šlageriu kaip „Vasara miške“ ar „Kolorado vabalai“.
„Sukūręs dainą Vytas pagrodavo, aš užrašydavau natas, – kūrybinės virtuvės duris pravėrė muzikantas. – „Santechnikas“ – tai paprasčiausias tango, bet scenoje jis buvo taip apgrotas, suvaidintas, kad tapo mažu spektakliuku. Vaidyba minimali, nes aktoriai nebuvome, gal artistiškiausiai atrodė M.Gabrys, o mes šiek tiek prisidėdavome, be pretenzijų į superinę vaidybą. Bet vis tiek kiekviena daina tapdavo tarsi videoklipuku.
Mėgdavome improvizuoti. Štai Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai pateko į tuometės SSRS aukščiausiąją lygą, per rungtynes „Žalgirio“ stadione tribūnos būdavo pilnos žiūrovų. Nutarėme ir mes pasveikinti futbolininkus. Prisiminiau, kaip vaikystėje chore dainavau rusišką dainelę „Greitakojai futbolistai“. Iš karto ją pritaikėme „Žalgiriui“, užsidėjome sportines kepuraites ir užtraukėme dainą „Greitakojai spirdžiai“. Iš karto išėjo mikrospektakliukas.“
Teko sugrįžti prie kabareto
A.Kulikauskas neslepia – rimtosios Dainos teatro programos (be „Kur giria žaliuoja“, jie dar sukūrė savo kartos manifestu vadintą „Liepsnojančio krūmo link“ ir atliko visiškai originalią M.Šnaro kompoziciją „Apie medžioklę“, prilygstančią geriausiems pasaulio roko muzikos pavyzdžiams) žiūrovus glumindavo.
Žmonės buvo įpratę eiti į estradinius koncertus, kuriuose klausydavosi šlagerių, kartu padainuodavo, palinguodavo į ritmą. Ir paskui V.Kernagį jau vilkosi kabareto maestro šleifas, todėl, išvydę jo pavardę prie Dainos teatro pavadinimo, klausytojai tikėdavosi, kad koncertas bus linksmas. Kai išgirsdavo giliaprasmes eiles, nežinodavo, kaip reaguoti. Ir kai Dainos teatras dar kartą atvykdavo į tą pačią vietą, žiūrovų nebesulaukdavo.
„Įstrigo jau antroji mūsų programa, kuri iš pradžių buvo pavadinta “Kryžkelė“. Filharmonijoje turėjome perklausą, komisija įžvelgė per daug pesimizmo, liūdesio, jai pasirodė neįdomu, nors mums groti buvo įdomu. Vėliau tą programą patobulinome, pavadinome „Liepsnojančio krūmo link“ ir vežiojome po Lietuvą.
O tuomet, po perklausos, kad nesėdėtume sudėję rankų, surinkome senesnius kūrinius ir parengėme programėlę „Linkime paploti“. Sudėjome į ją visa, kas linksmiausia, visus kabaretinius topus, ir “Santechniką...“, ir „Baltojo Nieko dainelę“, ir „Mūsų dienos kaip šventė“... Čia tai publikai patiko – gali linksmintis iki ašarų!“ – apie Dainos teatro vingius pasakojo vienas jo kūrėjų.
Taip pamažu į Dainos teatro sugrįžo kabaretiniai, humoristiniai kūriniai. Kaip ir kabareto laikais, V.Kernagį įkvėpdavo Juozo Erlicko poezija. Vienoje programoje scenoje pasirodydavo pižamomis vilkintys artistai ir vaidindavo neva esantys „durnyne“.
Ar V.Kernagis šėliodavo tik scenoje, ar ir gyvenime? A.Kulikauskas sako, kad šis linksminosi saikingai. Pirmiausia ir svarbiausia jam buvo darbas.
„Dar Vytui gyvam esant pas mane namie su juo apie tas pižamas juokavome: ar galėjome pamanyti, kad daina „Mūsų dienos kaip šventė“, kurią ironiškai atlikdavome jas vilkėdami, vėliau visai rimtai skambės tūkstantinėms minioms“, – stebėjosi A.Kulikauskas.
Šios programos sugrąžino į Dainos teatrą klausytojus. Kaip prisimena A.Kulikauskas, prieš Kalėdas jie savaitę neišeidavo į Profsąjungų rūmų Vilniuje – koncertuodavo kasdien. Tuose pačiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno surengti ir jų atsisveikinimo koncertai 1991-aisiais. Visi jie buvo anšlaginiai, bet Dainos teatras veiklos nebepratęsė. „Tai jau nueitas etapas“, – galutinį sprendimą priėmė V.Kernagis.
Kolektyvas – kaip kumštis
Paklaustas, kokį pėdsaką jo biografijoje paliko Dainos teatras, A.Kulikauskas ilgai nedvejojo: „Iki tol man, kaip muzikantui, svarbiau būdavo muzika, nelabai kreipdavau dėmesį į žodžius. O Dainos teatre tekstai būdavo labai svarbu. Jis mane taip paveikė, kad dabar mano repertuare nebėra banalybių ir grafomanijos. Gal ir prie bardų judėjimo prisidėjau bėgdamas nuo lėkštų tekstų. O kadangi pats kurti eilių gyslelės neturiu, Dievo neduota rašyti prasmingų tekstų, tai paprašau profesionalių poetų.“
Dainos teatro laikus A.Kulikauskas prisimena su ilgesiu. Ypač jam brangu, kad visi buvo kaip vienas organizmas.
„Vytas, Marius, aš buvome kaip „šefai povarai“, kurie deda prieskonius, maišo košę, žiūri, kas išeis. Trise susėsdavome studijoje prie pianino ir atrinkdavome dainas, parinkdavome tonacijas, viską susidėliodavome. Kai pradėdavome repetuoti, kiti muzikantai pridėdavo niuansų, detalių ir programos kaulas apaugdavo mėsa. Dirbome iš dūšios, maksimaliai. Dabar prisimename su ilgesiu – buvo smagūs laikai“, – į praeitį mintimis nuklydo kompozitorius ir muzikantas A.Kulikauskas.
Prisiminti Dainos teatro epopėją padės naujai perleistos jo plokštelės “Žvilgsnis nuo kalno“, „Eik savo keliu...“, „Povo link“ ir M.Šnaro „Apie medžioklę“. Jos suskaitmenintos ir išleistos kaip vienas rinkinys. Jis bus pristatytos Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje vasario 20 d. 16 val. Ten bus galima jų įsigyti.
