I.Balsytė nebuvo iš tų merginų, kurios nuo vaikystės svajoja apie aktorystę. Ji buvo muzikali ir visada norėjo dainuoti. „Į tuometę Konservatoriją mokytis aktorystės įstojau todėl, kad man tai buvo iššūkis, – pasakojo I.Balsytė. – Mūsų kursas nebuvo numatytas kokiam nors konkrečiam teatrui, kaip buvo iki tol įprasta. Profesorė Irena Vaišytė nuėjo į Kultūros ministeriją ir pasiūlė įkurti naują – Miniatiūrų – teatrą. Galbūt ir reikėjo tokio lengvesnio žanro teatro – akademinis, Kauno dramos ir kiti tuomet statydavo sunkius, psichologiškai įtemptus spektaklius.
Jau pūtė pertvarkos vėjai ir I.Vaišytei leido surinkti kitokį kursą. Mes turėjome būti ne tik muzikalūs, bet ir studijų metais pastatyti po monospektaklį, kad sugebėtume patys išgyventi. Profesorė pabrėžė: „Jūsų nepriims joks teatras. Jeigu sugebėsite sukurti savąjį, bus gerai. Jei ne, kiekvienas turėsite išgyventi pats – būti vieno aktoriaus teatras.“
Kad I.Balsytė tiktų estrados teatrui, V.Kernagis galėjo nuspręsti dar tada, kai Dainos teatro nebuvo. Renkant kursą būsimajam, taip ir neįkurtam Miniatiūrų teatrui, jis, kaip estrados režisūros specialistas, buvo pakviestas į priėmimo komisiją. Vėliau dalyvaudavo ir kituose egzaminuose, stebėjo būsimųjų aktorių kursinius, diplominius darbus. Todėl, kai įkūrė Dainos teatrą, pakvietė I.Balsytę į savo trupę.
„Vytas ieškojo artistiškų muzikantų – juk tai Dainos teatras, o ne paprastas vokalinis instrumentinis ansamblis, nors iš pradžių jis taip ir vadinosi: VIA, vadovaujamas V.Kernagio. Jam reikėjo kitokio buvimo scenoje. Visi Dainos teatro muzikantai buvo daugiau ar mažiau paslankūs teatriniam žaismui. Na, kartais Vytas džiaugdavosi, kad aš aktorė ir suprantu jo teatrines užduotis, o jie tos kalbos, tų žinučių nesuprasdavo ir darydavo savaip. Tačiau, būdami puikūs muzikos improvizatoriai, tiek priimprovizuodavo ir artistiškai, kad vos suvaldydavome dėmesį. Visko mūsų Dainos teatre buvo“, – prisiminė I.Balsytė. Aktorė neslepia: tai, kad ji pasirinko ne dramos teatrą, o estradą, daugelis įvertino mažų mažiausiai kaip nesusipratimą. Ji pati irgi turėjo dvejonių, bet galiausiai nugalėjo smalsumas: „Kaip bus dramos teatre, galėjau numanyti. O Dainos teatras buvo kai kas nauja. Pasukau nežinomybės ir iššūkių keliu. Buvo baisu, kad pasirašau sau nuosprendį eidama ne į dramos teatrą. Bet apie aktorės karjerą studijų metais nespėjau įsisvajoti, o visą gyvenimą norėjau dainuoti. Ratas stebuklingai apsisuko ir po vaidybos studijų kaip tik atsirado tokia galimybė. Vadinasi, taip lemta. Estrada tuomet jau keitėsi: V.Kernagis jau buvo įkūręs kabaretą, Kauno dramos teatro aktoriai susibūrė į parodijų grupę „Šlips“, truptį kito muzikinis žanras teatro scenoje. Estradoje atsirado teatro.“ Debiutą prisimena kaip per miglą
Dainos teatras pradėjo veiklą su dainininke Rita Mironaite, nes I.Balsytė dar nebuvo baigusi studijų, todėl negalėjo iš karto prisidėti. R.Mironaitė nebuvo aktorė o V.Kernagis kaip tik ir norėjo estrados scenoje kurti teatrą, įtraukti vaidybos elementų, tad ieškojo būtent aktorės, ne vien dainininkės.
Kai I.Balsytė atėjo į Dainos teatrą, jis jau buvo triumfališkai apvažiavęs visą Lietuvą su pirmąja programa „Kur giria žaliuoja“ ir suko antrą ratą su programa „Liepsnojančio krūmo link“. R.Mironaitei ten teko nedidelis vaidmuo ir I.Balsytė lengvai jį perėmė. Programa jau buvo sudaryta, nieko dėl jos nekeitė: aprengė raudonu drabužiu ir išleido į sceną.
„Gal aš scenoje atrodžiau drąsi ir laisva, bet su raudona suknia jaučiausi per ryški. Aišku, to reikėjo: jie visi pilki, o aš raudona. Man dar baisu, aš nenoriu nieko veikti scenoje, o raudonas rūbas mane išneša į priekį ir turiu jį pateisinti. Vėjas pučia, nieko nesuprantu, šalta, kojos dreba. Visada Palangos estradoje vakarais būdavo šalta. Skersvėjis scenoje. Išėjau... Dainavau kelias dainas. V.Kernagis Justino Marcinkevičiaus eilėraštį skaitė. Kaip sapne. Paskui, žiūriu, baigėsi. Toks buvo mano pirmas koncertas. Ne kokiam miestely. Palangoj! Festivalyje!“ – taip savo debiutą prisiminė I.Balsytė Rūtos Oginskaitės knygoje apie V.Kernagį „Nes nežinojau, kad tu nežinai“.
Po anšlagų – tuščios salės
Dainos teatras sezono pradžioje, t.y. rugsėjo mėnesį, parengdavo programą, apveždavo aplink Lietuvą, rengdavo naują ir vėl pradėdavo turnė. Pirmoji programa, kurioje I.Balsytė dalyvavo nuo pat pradžių, buvo visai netikėtas kūrinys, trunkantis keturiasdešimt minučių, Marijaus Šnaro kompozicija „Apie medžioklę“ pagal Ramutės Skučaitės eilėraščius. V.Kernagiui šis kūrinys atrodė „tiesiog genialus“.
„Medžioklė“ – jau ne dainos, sudėtos į siužetą, o teminis kūrinys. Kiekvienam gyvūnui – Stirnai, Kiškiui, Vilkui, Lapei – buvo skirta po charakteringą gabalą, muzika – ir džiazrokas, ir sunkusis rokas, ir amerikietiškų miuziklų atgarsiai, ir folkloro reminiscencijos. O dar – neįprasti, estrados koncertuose neregėti instrumentai skudučiai, skrabalai...
„Visi gavome vaidmenis, – prisiminė I.Balsytė. – Aš buvau Lapė ir Stirna, Vytas – Šernas, A.Kulikauskas – Kiškis ir dar daug kitų. Tai kūrinys ne tik apie medžioklę, miško žvėris, bet ir apie laisvę, apie galimybę medžioti ir nemedžioti, apie tai, kaip tą laisvę pažaboti. Daugybė prasmių. Viena gražiausių mūsų programų ir muzikine prasme, ir kaip Dainos teatro kūrinys. Tik gaila, kad publika iki jos dar nebuvo priaugusi. Vilniečiai ją suprato ir priėmė, o kitur tik pavieniai žmonės išgirdo, pajautė, įvertino. Dabar per visagalį internetą kartais gaunu žinučių, kad „Medžioklė“ buvo nuostabiausia programa. Tačiau didžiajai daliai klausytojų, kuriems estradinio koncerto etalonas būdavo “Nerijos“ ar „Estradinių melodijų“ pasirodymas, jis taip ir liko daiktas savyje. Čia reikėjo žiūrovo, kuris vaikšto į teatrą, kuris nori truputį daugiau negu pasilinksminti.
Įdomu, kad į „Medžioklę“ visoje Lietuvoje susirinkdavo pilnos salės. Ir čia paradoksas: kitais metais galėjome parengti tobuliausią, žaismingiausią programą, bet niekas nebeidavo, nes manė, kad vėl bus kas nors panašu į „Medžioklę“. Vytas labai krimtosi, nes koncertuodavome pustuštėse salėse.“
Publiką sugrąžino Mis Stagnacija
Kai po „Medžioklės“ salės ištuštėjo, Vytas pasakė: „Viskas, reikia daryti linksmą programą.“ O kaip tik tuo metu Lietuvoje buvo surengtas pirmasis misių konkursas “Gražioji vilnietė“ ir Dainos teatrą pakvietė ten koncertuoti.
„Vytas juokavo: „Įeisi į sceną tu, tokia gražuolė, ir užgoši visas konkurso dalyves.“ Tada ir nutarėme: reikia elgtis priešingai – būti negražuole. Taigi tapau Mis Stagnacija. Ieškojome tokio nematyto personažo įvaizdžio. Užsidėjau stormenis, Vytas gavo baltas lakuotas basutes su platforma ir storais kulnais – tokį apavą buvau regėjusi tik vaikystėje. Užsimaukšlinau baisų peruką, apsivilkau suknelę su pablizgėjimais. Štai tokia persona vedė „Gražiosios vilnietės“ konkursą“, – juokėsi I.Balsytė. Šis personažas turėjo būti vienkartinis, tik tam konkursui, bet publikai jis taip patiko, kad Vytas pareiškė: kursime naują programą, humoristinę, paimsime keletą „topinių“ gabalų iš kabareto, grąžinsime „Kolorado vabalus“, žmonėms reikia linksmybių. Tada ir buvo surepetuota programa „Tas beprotiškas kabaretas“.
„Sugalvojau, kad visi muzikantai gali vilkėti pižamas – man tuomet operavo, regis, anginą, pasižiūrėjau, kad Santariškėse visi vaikšto languotomis ir dryžuotomis pižamomis, tad ir pasiūliau Vytui: „Reikia dryžuotų pižamų, kad atrodytume tarsi kaliniai, tarsi ligoniai. Toks mūsų sovietmetis buvo tuo metu.“
Muzikantai truputį abejojo, kaip čia atrodys scenoje vilkėdami pižamas, o mums su Vytu, teatralams, viskas atrodė normalu“, – vieną sceninį sprendimą prisiminė aktorė.
Pirmojoje dalyje I.Balsytė buvo Mis Stagnacija, o antrojoje – Seselė Siaubas. Neva drovi, kalba tyliai ir susinepatoginusi vis kartoja: „Siaubas...“ Publika juokiasi, dar nežinodama, kad tą vakarą jiems koncertuos beprotnamio pacientai. Drovioji Seselė Siaubas pristato komandą, nusisuka išeiti ir...
„Man tai buvo iššūkis, ilgai priešinausi, bet vardan to meno prikalbino – taip ir eidavau į sceną – iš priekio baltas sijonukas, o nusisuku ir pasirodo, kad aš ne su sijonu, o su prijuoste, matyti baltos mezginiuotos kelnaitės, daug raukinių, o baltos kojinės gumomis prisegtos. Kokia būdavo reakcija? Kai kuriose salėse žiūrovai net subaubdavo iš nuostabos. O aš atsisukdavau ir nustebusi paklausdavau: „Kas?“ Mat vaidmens koncepcija buvo tokia, kad aš nežinau, jog kažkas mano aprangai ne taip. Toks buvo žaidimas – dūkdavome“, – šypsojosi originalių personažų kūrėja.
Anot I.Balsytės, programa „Tas beprotiškas kabaretas“ buvo drąsus iššūkis tuometėje estrados scenoje. Personažų paieškų būta ir kitose programose, pavyzdžiui, „Medžioklėje“, bet teatralizuoto koncerto koncepcija geriausiai buvo įkūnyta čia, ligoninėje. Šią programą Dainos teatras išvežė ir į Ameriką, apkeliavo visas lietuvių kolonijas. Kodėl Dainos teatras nutraukė veiklą?
Dainos teatras ne taip ilgai ir gyvavo – 1985-1991 metais. Pasak I.Balsytės, V.Kernagis ir neketino ilgiau tęsti jo egzistavimo, nuolat kartodavo: „Žinokite, kad mes kuriame kolektyvą penkeriems metams. Joks kolektyvas pasaulyje ilgiau neištveria – arba susipyksta, arba išsisemia.“
„Jis taip sakydavo. Bet, manau, slapta tikėjosi, kad išsilaikysime ilgiau, – samprotavo I.Balsytė. – Gal čia aš kalta – išėjau gimdymo atostogų kaip tik tuo metu, kai reikėjo rengti naują programą. Tačiau tiesa tokia, kad ansamblis jau buvo ant išsiskirstymo ribos, kai kas jau prieš pusmetį norėjo išeiti. Nors salės mūsų koncertuose vėl būdavo sausakimšos, gyvenimas buvo sunkus – labai daug laiko praleisdavome gastrolėse: tris savaites per mėnesį būdavome išvykę. Dabar, jei koncertas Kaune, sėdai į automobilį, pakoncertavai ir grįžai namo. O mes savo autobusu išvažiuodavome į Kauną dešimčiai dienų, gyvendavome viešbutyje. Iki pietų trindavomės, nuo pietų repetuodavome, vakare koncertuodavome. Rutina. Iš dalies gal ji ir išvargino visus, nes naujų kūrybinių idėjų, manau, dar būtų atsiradę.“
Kita vertus, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje ėmė rastis naujų kolektyvų, nebepriklausančių Filharmonijai, grojančių kitokią muziką.
„Manau, buvo ne viena priežastis, dėl kurios Dainos teatras baigė savo veiklą“, – paskutinį tašką padėjo I.Balsytė.
Jeigu žvelgtume iš šių dienų, kokią vietą užėmė Dainos teatras mūsų estradinės, lengvosios muzikos lauke? V.Kernagis buvo įsitikinęs, kad istorijoje jis išliks kaip pirmasis estradinis teatrinis kolektyvas. Iki tol teatrinė raiška apsiribojo humoristo Juozo Zavaliausko ir dar vieno kito jo kolegos anekdotiniais intarpais vokalinių instrumentinių ansamblių programose.
Vėliau atsirado daugybė aktorių, einačių į sceną su muzikinėmis programomis, bet Dainos teatras buvo pirmasis, bandęs įveikti teatro ir estradinės muzikos atskirtį.
Dainos teatro kompaktinių plokštelių rinkinio pristatymas. Vasario 20 d. 16 val. Vilniaus knygų mugės Muzikos salė.
