Pirmiausia pagrindinėje Lietuvos scenoje atsirado Aleksandro Puškino kūrinys – vadinamas rusų klasikinės literatūros perlu, kaip primena programėlė. Ir tai pirmas dramos „Borisas Godunovas“ pastatymas Lietuvos teatro istorijoje.
Antra, spektaklio režisierius E.Nekrošius, plačiai pripažintas tarptautiniu mastu, pagaliau kuria savo gimtosios šalies nacionaliniame teatre. Atrodytų – natūralu, taip ir derėtų būti dažniau, netgi nuolat, tačiau vyksta pirmąkart.
Trečia, štai šitaip išdidžiai, iškelta galva Nacionalinis dramos teatras vainikuoja savo 75-ąjį sezoną. Ir tas reginys trunka ne mažiau turiningų keturių valandų.
Valdovams – ironija
Jeigu tęsčiau panašiu stiliumi, rizikuočiau tapti vienos E.Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ scenos taikiniu. O joje – parodija, groteskas, pašaipa gryniausiu pavidalu.
Toje trumputėje pirmojo veiksmo scenoje bajoras Šuiskis sako pamaldų tostą, kuriuo šlovina carą jo vergų, t.y. jo valdomos liaudies, vardu. A.Puškino dramoje Šuiskio liepimu tą maldą deklamuoja vienas tarnų, vadinamas berniuku.
E.Nekrošiaus spektaklyje Šuiskį vaidina Arūnas Sakalauskas, pasitelkdamas visą savo aktorinę patirtį, meistrystę ir neišsenkantį sąmojį. Šuiskis – grėsmingas dėl savo paslaugumo, po kuriuo slypi tik jam parankūs kėslai, o keistis jie gali, kai tik ateis tinkamas laikas pasitarnauti. Štai toks Šuiskis ir prabyla iškėlęs menamą taurę. Pirmos eilutės – kaip turi būti, raiškiai ir pakiliai, pabrėžtinai taisyklinga kalba ir saldžiai o vėliau lieka tik mormorando ir intonacija, nes visi juk žino tokių maldų-tostų turinį.
Kai dabar gyvenime kas nors, iškėlęs taurę ar prisitraukęs mikrofoną, ims rimtu veidu šlovinti valstybę, asmenį ar įvykį, A.Sakalausko Šuiskio šmėkla neišvengiamai sklandys aplink ir gražbyliavimą pavers padlaižystės griaučiais.
O visas spektaklis skatins šypsotis ir kvatotis daugeliu gyvenimo atvejų. Visi valdovai, vadovai, vadai, net menkiausioje firmelėje viršininkaujantys bus juokingi. Visada jie tokie buvo, bet dabar jie scenoje! Žinoma, tai tik vienas spektaklio motyvų, didelio paveikslo dalis. Nepagrindinė.
Aleksaškos Puškino rašymai
Šuiskio tostą miniu dėl to, kad jame jauti krislą E.Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ intonacijos ir turinio. Sąmojo ten apsčiai. Kaip ir kadaise „Nosyje“, kurią E.Nekrošius statė dar Jaunimo teatre. O po to beveik ir pamiršome, kad šitas režisierius turi humoro jausmą.
Labai išsamioje spektaklio programėlėje cituojama paties A.Puškino formuluota „Boriso Godunovo“ antraštė, kuri išliko jo rankraščiuose. Štai ji, sudėliota XVII a. stiliumi: „Draminė apysaka, komedija apie tikrą Maskvos valstybės nelaimę. Apie carą Borisą ir apie Grišką Otrepjevą (...) rašyta Aleksaškos Puškino 7333 metais Voroničo miestelyje.“
Autoriui buvo 26 metai, kai jis, caro ištremtas, parašė tą draminę apysaką ir komediją apie tai, kaip caru tapo bajoras Borisas Godunovas, kurio pastangomis kadaise buvo nužudytas septynmetis sosto įpėdinis Dmitrijus. Patį Borisą ir jo įpėdinį iš politinės arenos išstūmė ambicingas nekilmingas avantiūristas Grigorijus Otrepjevas, pasivadinęs caraičiu Dmitrijumi ir savo pažadais sugundęs visą armiją pritarėjų ir valdžios siekėjų iš Lietuvos bei Lenkijos pusės.
Teatro valstybės herojai
Tai tragedija ar vis dėlto komedija? E.Nekrošius jungia jas abi, pasitelkęs scenografą Marių Nekrošių, kostiumų dailininkę Nadeždą Gultiajevą, kompozitorių Faustą Latėną.
Komiški yra valdžios vyrai elegantiškais paltais ir toli siekiančiais interesais, o iš tiesų tai gal amžini agresyvūs berniūkščiai. Karo meto pasitarime vienas jų – Džiugo Siaurusaičio flegmatiškai vaidinamas – lyg niekur nieko piešia lentoje indėno galvą ir vigvamą, greta lotyniškomis raidėmis rašo rusišką nieko vertą šūkį „Miru – mir“ („Pasauliui – taika“).
Komiška liaudis mediniais veltiniais, kuriuos sudėjus į eilę išeina beveik Kremliaus siena greta siaurėjančių „laiptų į dangų“. Komiška smuklė Rusijos ir Lietuvos pasienyje: dvi išgulėtos sulankstomosios lovelės ir paslaugi šeimininkė (Vitalija Mockevičiūtė), su kažkuo, panašiu į ližę, lenkiškai skaičiuojanti, kiek metrų iki Lietuvos (publikos!). Liaudžiai vaizduoti E.Nekrošiui pakanka aštuonių aktorių, iš jų kiekvienas kuria atskirą charakterį.
Vadų siekiai ir energija, liaudies žioplumas, inercija ir apatija sudaro tos teatre kuriamos valstybės atpažįstamą realybę, kuri juk iš esmės nėra juokinga. Režisierius nuolat primena, kad čia teatras: kiekvieną sceną anonsuoja pjesės remarkomis, jas tarsi iš dangaus skaito... Kas? Ar tik ne Angelas (Vaidas Vilius), kurį liaudis mirtinai užkutena, o jo sparnų pūkais prikemša pagalves. Tokia šalis.
Atpažinsi čia ir kasdienybės blyksnius, kurie paklūsta E.Nekrošiaus choreografijai – elito vyrai išklmingai eina su degtinės buteliais, jų prašmatnios kailinės apykaklės virsta gedulo vainikais ir gelbėjimosi ratais, uoliai žygiuojantis kariškis Lenkijos didiko sode įsmeigia lentelę su užrašu „Wanduo“, tame sode pasimatymui susitikę Apsišaukėlis ir lenkaitė kunigaikštytė stoja į sovietinės skulptūros pozą...
Apsišaukėlio Dmitrijaus, vienuolių išauginto pamestinuko vaidmuo teko Mariui Repšiui, talentingam ir darbščiam Nacionalinio dramos teatro aktoriui, be kurio nebeįsivaizduojamas šis teatras ir jo premjeros. Beatodairiškas prasčioko ryžtas – Apsišaukėlio vaidmens dominantė nuo pirmų akimirkų scenoje.
Godunovą vaidina Salvijus Trepulis, nuolatinis E.Nekrošiaus spektaklių aktorius. Jo caras yra tarsi sugautas, lyg ne savo vietoje. Net sostas karūnuoti jam pastatytas atvirkščiai – kad nuslystų vos atsisėdęs. Godunovui režisieriaus sukurtos pauzės – valdovas, neturintis ką ištarti. Turintis ką nutylėti – tą nužudyto vaiko atminimą, kuris niekaip kitaip neakcentuojamas, tik per Godunovo laikyseną.
Skaityti ir bendrauti
Kas iš būsimųjų spektaklio žiūrovų yra skaitęs A.Puškino „Borisą Godunovą“? Kada? Kokia kalba skaitė? Ką atsimena?
Į lietuvių kalbą A.Puškino kūrinys išverstas ir išleistas du kartus: 1947 m. Jono Graičiūno vertimas, 1955 m. – Antano Venclovos. E.Nekrošiaus spektaklyje aktoriai naudojasi abiem variantais.
Įdomiausia eiti į spektaklį, kai esi ką tik perskaitęs veikalą ir matai režisieriaus interpretaciją. Pavyzdžiui, supranti, kad iš kelių dramos finalo frazių išaugintas kone pagrindinis spektaklio personažas – Povilo Budrio vaidinamas Jurodivas Nikolka. Jis čia kaip rūmų juokdarys, Dievo komentaras, stumdomas ir kvailinamas žmonijos lašas. Gal – menininkas, kuris pasimeldžia už visus nuodėmingus, gavęs kapeikėles, nupieštas ant grindinio?
Režisierius pratęsia poeto dramaturgiją charakteringomis ilgomis nebyliomis daugiaprasmėmis mizanscenomis. Štai tik spektaklio pradžia, kai ant laiptų sėdi P.Budrio ir S.Trepulio personažai. Nikolka ir Borisas. Niekas iš liaudies ir caras. E.Nekrošiaus „Fausto“ Dievas (žemiau) ir Šėtonas (aukščiau). Akimirka ir Tas, Kuris Aukščiau, perlipa žemiau esantįjį. Taip perlipa, kad lieka vienas, lyg ano nė nebūta.
Siūlyčiau ir linkėčiau paimti į rankas A.Puškino „Borisą Godunovą“, o tada eiti į teatrą ir skaityti E.Nekrošiaus teatrinę kalbą. Antraip spektaklį žiūrėsite beveik kaip E.Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ liaudis stebi A.Sakalausko Šuiskį, skelbiantį tostą: nustebę, pašiurpę, klusniai gėrėdamiesi. O juk galėtų švęsti kartu, bendrauti, ginčytis.
Iš elegantiškos kilnumo epochos
Aleksandras Puškinas (1799–1837) siejamas su rusų kultūros „aukso amžiumi“, prasidėjusiu 1801 m. ir pasibaigusiu 1825 m. dekabristų sukilimu. Ši epocha išliko kaip šviesių vilčių, kilnių poelgių, elegancijos, humoro ir kultūros klestėjimo laikotarpis, kurio bruožus A.Puškinui pavyko įamžinti savo poezijoje. Jis laikomas „nacionaliniu poetu“, davusiu pradžią visai moderniajai rusų literatūrai.
1825 m. parašytas „Borisas Godunovas“ – istorinė drama, kurios veiksmas vyksta XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios Rusijoje. Borisas Godunovas (1552–1605) – totorių kilmės bojarinas, Rusijos caras (1598–1605), patekęs į sudėtingas istorines aplinkybes ir miręs kovodamas su Dmitrijumi I – apsišaukėliu caro Ivano Rūsčiojo sūnumi. Kai kurios dramos scenos vyksta Lietuvos pasienyje.
Medžiagą „Borisui Godunovui“ A.Puškinas sėmė iš rusų metraščių ir Nikolajaus Karamzino „Rusijos valstybės istorijos“. Rašytojas studijavo ir Williamo Shakespeare’o tragedijas. Drama „Borisas Godunovas“ parašyta 1825 m. Michailovskojės kaime, kur A.Puškinas buvo ištremtas.
Caras Nikolajus I neleido spausdinti tragedijos, patarė A.Puškinui perkurti ją į apysaką arba romaną. Poetas atsisakė. „Borisas Godunovas“ pasirodė tik 1830 m. išbraukus paskirus epizodus.
Pirmą kartą scenoje „Borisas Godunovas“ buvo pastatytas 1870 m. Peterburge, Marijos teatre.
