Kompoziciją atliks prancūzų violončelininkas Henri Demarquette ir vokalinis ansamblis „Sequenza 9.3“, diriguojami Catherine Simonpietri.
Kūrinį J.Janulytei užsakė šie atlikėjai kaip dalį „Vocello“ programos, kurioje XX ir XXI a. kūryba laviruos tarp XVI ir XVII a. kompozicijų. Taigi J.Janulytės sukurtas garsinis ūkas sklęs kartu su šiuolaikinių autorių Olivier Greifo, Érico Tanguy, Patricko Burgano, sero Johno Tavenero muzika bei Renesanso kompozitorių Giovanni Pierluigi da Palestrinos, Josquino des Prés, Johno Dowlando ir baroko autoriaus Henry’o Purcello kūriniais.
Po prancūziškos premjeros J.Janulytės kūrinys „Plonge“ rugpjūčio 16-ąją bus atliktas Šveicarijos festivalyje „Murten Classcis“.
„Kadangi dauguma mano ankstesnių kūrinių parašyti styginiams arba balsams dažniausiai monochrominių ansamblių pavidalu, šį kartą buvo smalsu sujungti ir sulieti šiuos tembrus į vienalytį organizmą, abiejų dainingumą išryškinant tarsi bendrą vardiklį, o kartu tyrinėjant, kaip skirtingos atskirų violončelės registrų spalvos atitinka tam tikrus mišraus choro balsų tembrus“, – komentavo naująją kompoziciją „Plonge“ jos autorė.
Anot jos, kūrinį įkvėpė du šaltiniai. „Susipažinus su „Vocello“ programa, mane tikrąja šio žodžio prasme apsėdo į ją atlikėjų įtrauktas Didonės lamento iš Henry’o Purcello operos, pagrįstas nuolat pasikartojamai besileidžiančiu „basso continuo“.
Baroko muzikos retorikoje ši figūra įvardijama „catabasis“ terminu, simbolizuojančiu leidimąsi į anapusinį pasaulį.
Tuo pat metu, visiško atsitiktinumo dėka, mano dėmesį užkabino taip pat ir savotiškai susijusi frazė iš Charles’io Baudelaire’o „Blogio gėlių“, kurianti mistišką skendimo į statišką būseną jauseną (Plonge tes yeux dans les yeux fixes / Des Satyresses our des Nixes – Panardink savo žvilgsnį į sustingusių satyrių ar vandenių akis)“, – pasakojo autorė.
Muzikos plėtotę ji komentavo taip: „Muzikinis procesas yra itin lėtas ir nuoseklus „catabasis“, tačiau, skirtingai nei tragiška Purcello versija, turintis „laimingesnę“ pabaigą, vedančią veikiau ekstaziškos, hipnotizuojančios sonorinės būsenos link.
Balsų partijos pinasi į vis lėtėjantį ir platėjantį sūkurį, paskandinantį violončelės liniją tarsi jos pačios sukeltų ir vis daugėjančių, ilgėjančių aidų jūroje.
Šio lėtėjančio sūkurio stebėjimas padeda suvokti ir muzikinio laiko bei erdvės santykio kaitą: kuo akustinė erdvė labiau prisipildo garsais, kuo jie tampa žemesni, o jų spektras platesnis ir turtingesnis, tuo laikas labiau lėtėja, kol visai sustingsta“.
