Alina Orlova neseniai išleido puikų albumą „88“ ir birželio 11-ąją pristatys jį Maskvoje – klube „Red“. Rusijos interneto portalo colta.ru korespondentui Denisui Bojarinovui pavyko pakalbinti A.Orlovą po pasirodymo festivalyje „Bosco Fresh Fest“. Alina, kaip įprasta, buvo lakoniška.
– Jūs nemėgstate interviu, o šiandien tiesiog apgulta žurnalistų.
– Ne visai. Man patinka normalūs interviu – ramūs. O čia – chaosas. Labai sunku susikoncentruoti.
– Ko klausia?
– Klausia, apie ką dainos. Aš pradedu aiškinti, kad muzika apie nieką, ji yra savaime. Ji kalba už save. Po to klausia, kokia kalba patinka dainuoti, kas įkvepia. Ir taip toliau.
– Gerai, atmesiu šiuos klausimus. Man labai patiko jūsų naujasis albumas „88“ – mane nustebino elektroninis garsas. Pamaniau, kad nutarėte tapti solidžia artiste – tai taip į jus nepanašu.
– Nenutariau. Savaime taip išėjo. O kodėl būtinai solidžia artiste?
– Todėl, kad nuo pirmųjų „Sailor“ akordų iš karto iškyla vaizdas, kaip stovite scenoje ir prieš jus didžiulė salė – ši muzika gali užpildyti didelę erdvę.
– Todėl, kad ten panaudoti įtaisai aido efektui išgauti – atrodo, kad daug garso.
– Bet juk buvo kažkokios televizijos nufilmuotas vaizdas, kur stovite ilga suknele – tokia deivė, Vilniaus Roisin Murphy.
– Tiesiog toks Lietuvos televizijos formatas – premija, apdovanojimų įteikimas įvairioms grupėms.
– Ar jums ką nors įteikė?
– Ne. Aš ten paprasčiausiai buvau – dainavau.
– Vadinasi, dar įteiks.
– Man vis tiek. Net nežinau, kodėl ten pasirodžiau. Na ir teko, žinoma, ko nors imtis, kad būčiau panaši į deivę – juk tai televizija.
– Vadinasi, nenorėjote, kad naujasis albumas būtų prieinamesnis, masiškesnis, įrašyti daugiau dainų anglų kalba, kad jis būtų suprantamesnis tarptautinei auditorijai?
– (Juokiasi.) Ne, man tai nepatinka. Aš ir gyvenime neturiu – ką jau kalbėti apie kūrybą – aiškaus plano, ketinimų. Jis savaime toks išėjo. Dainas apmečiau prie fortepijono, bet juk jas reikia kaip nors įrašyti. Studijoje stovėjo kompiuteris su mažyte klaviatūra ir įvairių garsų biblioteka. Pradėjau groti. Man pačiai buvo linksma, anksčiau to niekada nedariau. Todėl taip ir išėjo – vietomis naiviai ir juokingai. Savaime.
– Vadinasi, ne Aurelijus (A.Sirgedas – A.Orlovos albumų prodiuseris. – Red.) jus privertė.
– Niekas negali priversti mane ką nors daryti. Kitaip bus blogai – niekam neišeis į gera. (Juokiasi.)
– Kas svarbaus jums dabar vyksta Vilniuje?
– Žydi kaštonai ir alyvos. Labai smagu, nes buvo siaubingai ilga žiema. O kas vyksta?
– Kai pastarąjį kartą buvau Vilniuje, man pasirodė, kad mieste padaugėjo jaunimo. Tarsi jauni žmonės pradėjo grįžti iš užsienio.
– Šneka, kad žmonės tarsi grįžta. O gal tiesiog geri orai ir visi daugiau laiko praleidžia lauke. Man sunku vertinti, kas vyksta Vilniuje, nes seniai ten gyvenu – tai nedidelis miestas, visi vieni kitus pažįsta.
– Dar pastebėjau, kad etninių lietuvių ir rusų santykiai Vilniuje poliarizavosi – nėra taip, kad pykstasi, bet žmonės išsiskirstė po stovyklas. Rusai, net inteligentiškiausi ir liberalūs, dėl įvykių Ukrainoje laikosi proputiniškų pažiūrų.
– Taip ir yra.
– Ar jus tai kaip nors liečia – juk esate tarp dviejų stovyklų?
– Gyvenime to nejaučiu. Virtualiame pasaulyje – taip, aistros kunkuliuoja. Bet aš nekreipiu dėmesio į interneto vaidus, neskaitau straipsnių komentarų ir nežiūriu televizoriaus. Tačiau man tai taip nepatinka. Tai kažkokia kvailystė. Nė viena stovykla negali būti teisi. Teisybė visada per vidurį.
– Jūs kilusi iš rusiškos šeimos. Ar kada nors kalbatės politinėmis temomis?
– Kartais kalbamės, bet nenorėčiau plėtotis šia tema. Aš negaliu sau leisti atvirai kalbėti šiais klausimais, nes visi išsiskirstė į stovyklas. Apskritai politika mane dažnai liūdina ir norisi būti kuo toliau nuo jos.
– Neseniai baigėsi „Eurovizija“. Ar niekada neketinote dalyvauti šiame konkurse, atstovauti jame Lietuvai?
– Žiūrėjau pusfinalį. Lietuva bent jau pateko į finalą. Ir pas mus visi jau džiaugėsi. Kažkodėl Lietuva „Eurovizijoje“ užima vietas apie galą.
– Didžioji Britanija užima vietas apie galą.
– Todėl, kad jiems tas pats – ten niekas nežiūri „Eurovizijos“. O Lietuvoje ji labai populiari. Be to, mūsų kaimynės Latvija ir Estija jau laimėjo „Euroviziją“. Todėl kai renka artistus į konkursą, visi labai jaudinasi, stengiasi kažkam įtikti – ir nepavyksta. Būtent todėl ir nepavyksta.
Ne, aš niekada neketinau dalyvauti. Man atrodo, tai labai sunkus darbas. Kiek ten nuobodžių konferencijų, repeticijų – atstovauti savo šaliai, visą laiką mojuoti vėliava, bendrauti, šypsotis, fotografuotis. Aš tam pernelyg jautri.
Parengė Milda Augulytė
