„Man visi (pasirodymai) apie karą patinka“, – po pasirodymo prisipažino entuziastingas pagyvenęs žiūrovas.
„Patiko dvasia!“ – antrino kita vyresnio amžiaus žiūrovė.
Panašu, kad nė vienas Žvejų rūmų salę ketvirtadienį palikęs žmogus nepastebėjo operetėje nieko blogo. Priešingai – kūrinys visiems patiko.
Sevastopolis yra Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis. Nors operetė pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo metus, žiūrint iš šių dienų konteksto daugelį kūrinio epizodų galima suprasti dviprasmiškai.
„Čia Sevastopolis. Reikia apginti“, – karštai ne kartą dainavo viena pagrindinių operetės solisčių, atliekanti jaunos karingos rusų seselės vaidmenį.
„Visi – ukrainiečiai, lenkai, lietuviai kovojo su fašistais“, – skambėjo iš jos lūpų.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė įsitikinusi, kad toks kūrinys neturėtų būti demonstruojamas. Tai – įrankis informaciniam karui. Politikės manymu, Klaipėda turėjo prašyti, jog būtų rodomas kitas kūrinys. Juolab kad Žvejų rūmai, kuriuose operetė skambėjo, yra savivaldybės kultūros centras.
Tačiau organizatorių mintis keisti kūrinį kitu nesužavėjo. Užkulisiuose renginio organizatorė rusų bendrijos LADA vadovė Svetlana Vasičkina dėkojo atlikėjams už puikų pasirodymą ir žadėjo dar kartą juos pakviesti į Lietuvą. Galbūt Naujiems metams ar kitoms šventėms.
Operetę „Sevastopolio valsas“ atliko Kaliningrado filharmonijos koncertinis pučiamųjų orkestras ir solistai.
Rusijos dienos proga Klaipėdoje parodyta operetė sukurta 1962 metais ir mena Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Kalbama apie kovą su fašistais Sevastopolyje. Kūrinyje ryški meilės tema.
Pagrindinis veikėjas kapitonas pačiame karo įkarštyje sužino, kad jo žmona buvo jam neištikima ir nebenori su juo turėti ryšių. Tuo pat metu jį įsimyli tame pačiame laive tarnaujanti slaugė. Operetės pabaigoje kapitonas galutinai nutraukia santykius su žmona ir pradeda draugystę su jį pamilusia mergina.
Pateikiame interviu su orkestro dirigentu Viktoru Bobkovu, kuris ir priėmė sprendimą Klaipėdoje rodyti būtent šią operetę.
- Kaip pasirinkote Klaipėdoje rodyti operetę „Sevastopolio valsas“?
– Manau, dėl siužeto ir muzikinės medžaigos. Tai istorija. Šiemet minime Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metį. Ši pergalė buvo gėrio pergalė prieš blogį. Ir matėte iš siužeto, kaip jauni, gražūs vyrai turi užsiimti nenormaliu dalyku – kariauti, šaudyti, užmušinėti.
Mintis ta, kad karas yra baisus visiems – išsiskiria šeimos. Kita vertus, ir sunkiomis sąlygomis atsiranda meilės, teisingumo jausmas. Vis tiek žmonės lieka žmonėmis.
O tai, kad operetėje – karo tema ir žmonės vilki karių drabužius, tai istorinė tiesa. Mes negalėjome kaip nors iškarpyti. Kriminalo čia nėra.
70-mečio proga norėjome pagerbti tuos žmonės, kurie atidavė viską dėl tos pergalės. Negalima to išbraukti iš atminties tik todėl, kad kam nors tai nepatinka.
- Bet ar nemanote, kad tai – jautri tema? Stevastopolis – Krymo uostas. O Krymo geopolitinė situacija kebli.
– Ši tema rusams visada yra jautri. Pas mus yra stiprus skausmas, gal net genetinio lygmens. Niekas nepatyrė tokių didelių praradimų, kaip Sovietų Sąjunga ir Rusija Sevastopolyje ir kituose miestuose.
Aš, kaip muzikantas, visada svajojau stovėti prie dirigento pulto, kai bus atliekamas „Sevastopolio valsas“.
- Kur dar buvo rodyta ši operetė?
– Kaliningrade. Publikai labai patiko. Esame dėkingi ir Klaipėdos publikai. Tikiuosi, kad mūsų bendravimas tęsis.
- Prieš atkeliaudami į Lietuvą koncertavote Lenkijoje. Ar ten atlikote šią operetę? – Ne. Ten atlikome kitą programą.
- Kaip jūs, būdamas Rusijos pilietis, vertinate Vakarų Europoje vyraujančią informaciją apie Rusijos veiksmus Ukrainoje?
– Būtų nesąžininga sakyti, kad man tai patinka. Priežastis tų išpuolių jums aiški? Aš ukrainiečių pusėje. Labai brangūs man žmonės gyvena Ukrainoje. Ir labai artimi žmonės gyvena Rusijoje. Mums nėra ko dalytis.
Kas yra karas? Kai labai turtingi žmonės iš savo turtingumo pasiunčia jaunus gražius vyrus vienas kitą žudyti.
Aš esu prieš jėgos demonstravimą tarp žmonių. Ir operetė primena, kad karas – toks žmonių veikimas, kokio neturėtų būti. Bet, ko gero, karo tema per dieną nesibaigs.
- Jei būtumėte Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, kaip patartumėte jam elgtis Ukrainos klausimu?
– Aš būčiau jo patarėjas kultūros klausimais. Aš pasakyčiau, kad bėdos prasideda, kai kultūra atskiriama nuo žmonių gyvenimo.
O šiaip aš kartais savo orkestro negaliu suvaldyti, ką jau čia kalbėti apie patarinėjimą žmonėms, kurie geriau už mane žino, ką daryti.
