Sostinės „Compensa“ salėje parodyti šeši trumpametražiai – maždaug 20 minučių trukmės – miuziklai, kuriuos per vasarą sukūrė šešios kūrėjų komandos, konsultuojamos miuziklo specialistų iš Didžiosios Britanijos. Galima tuos kūrinėlius vadinti ir eskizais, apmatais, bet šiaip jau visi jie, nors ir trumpi, yra užbaigti, turintys savo įžangą, dėstymą ir finalą. Kaip sakė kūrėjai, būtent ši užduotis – per 20 min. atskleisti ir miuziklo prasmę, ir skambesį – buvo sudėtingiausia, bet pavyko su ja susidoroti.
Vienas festivalio sumanytojų dainininkas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas dar prieš festivalį paaiškino trukmės pasirinkimą: miuziklas pas mus žanras dar neįsišaknijęs, kuri miuziklo tradiciją Lietuvoje palaipsniui. „Kino režisieriai dažniausiai debiutuoja vaizdo klipais ar trumpametražiais filmais, o didesnės apimties darbų imasi tik įgiję patirties. Trumpo metro miuziklas taip pat leidžia mokytis ir eksperimentuoti“, – dėstė J.Sakalauskas.
Eksperimentams pakako minimalios scenografijos – dviejų laiptų formos konstrukcijų, kelių paprasčiausių baldų – stalo, kėdžių, lovos, o visą kitą erdvę padėjo kurti videoinstaliacijos. Į šios rėmus kūrėjai įkomponavo įvairiausius siužetus – išmonės jiems netrūko.
Pats J.Sakalauskas su libreto autore Ieva Rasimaite miuzikle „Sudie S“ (režisierius Antanas Gluskinas) pasišaipė iš svorio metimo psichozės, kompozitorius Sigitas Mickis su libreto autoriumi Danu Weiru miuzikle „Dėžė“ (režisierė Jūratė Sodytė) bandė gvildenti tarp pareigų ir reikalavimų pasimetusio žmogaus, norinčio būti savimi, situaciją, rašytojas Herkus Kunčius miuzikle „Piemenėlis galvažudys“ (kompozitorius Titas Petrikis) liko ištikimas savo temoms bei stiliui – į miuziklo formą įvilko nesenų istorinių, politinių realijų ir jose atsidūrusio žmogaus tyrimą ir kartu su režisieriumi Albertu Vildžiūnu sukūrė energija pulsuojančią kiek šizofrenišką, kaip sovietinis gyvenimas, spektakliuką.
Publika išgirdo ir melodramatinių gaidų siurrealistiniais atspalviais papuoštame kompozitoriaus Algirdo Klovos, libretistės Linos Simutytės miuzikle „Lelija“ (režisierė Jūratė Vansk), pasakojančiame apie reta liga – lelija – sergančią moterį, gyvenančią pagal simuliacinį gyvenimo modelį vieną, kol į duris pasibeldžia kepyklėlės darbuotojas.
O geros nuotaikos dozę garantavo miuziklo „Viešbutis“ kūrėjai – libreto autorė Teklė Kavtaradzė, kompozitorius Adas Gecevičius, režisierius Šarūnas Datenis. Gerai sukaltas siužetas apie vokalistę, kuri, užuot dainavusi, tvarko viešbučio kambarius, nepagražinti šnekamosios kalbos tekstai, dulkių siurblio muzika ir energinga veiksmo plėtotė su komiškais posūkiais žiūrovams neleido atitraukti akių nuo scenos vyksmo.
Vienas netikėtumų – miuziklas su repo muzikos stiliaus elementais „Kosminė viltis“, kurį sukūrė kompozitorius Vitalijus Puzyriovas-Vaiperis, libretistė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierius Kirilas Glušajevas. Šių dienų aktualiją – pasakojimą apie šarlatanus, sielų gydytojus ir gyduolius, kvailinančius abejonių kryžkelėje atsidūrusius žmones, – įvilkę į repo rūbą, miuziklo kūrėjai išgavo stiprią energiją.
Lietuviškų miuziklų kūrėjai parodė: šio žanro kūriniai gali būti įvairūs, aktualūs, gvildenantys tiek esmines egzistencines problemas, tiek šių dienų populiariosios kultūros temas. O artistai turėjo progą parodyti dar neatskleistas savo talento puses – aktorius Tadas Grynas puikiai repavo, geru humoro jausmu, išraiškinga vaidyba ir puikiu vokalu žavėjo Kęstutis Alčiauskis, įsijautimu į vaidmenį ir įtaigiu balsu įsiminė Raminta Naujanytė-Bjelle, Aistė Motiejūnaitė, kiti aktoriai ir dainininkai.
Visą vakarą skambėjo muzika, primenanti klasikinį miuziklą. Be repo, klausytojai išgirdo ir elektroninės, disko stiliaus sąskambius, dainingo popso. Artistams grojo jaunimo lengvosios muzikos orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio.
Ar festivalis pažadins kūrėjų norą ir toliau kurti miuziklus, ar atsiras tradicija kasmet parodyti vieną ar kelis ilgametražius šio žanro spektaklius? Parodys ateitis. Bet, kaip parodė pirmasis blynas, kūrėjams nei idėjų, nei entuziazmo netrūksta.
