Tokios mintys užplūdo pasižiūrėjus naujausią aktoriaus Rolando Kazlo režisuotą spektaklį „Atrask mane“, kurio premjera įvyko spalio 8 ir 9 d. Vilniaus teatre „Lėlė“.
Atranda savo stichiją
Nostalgija turbūt tuo ir ypatinga, kad šio jausmo akivaizdoje moralinių vertybių skalė tegali rodyti kraštutinę vertę. Visišką gėrį bei tiesą. Ir, žinoma, visišką blogį, kuris, kaip taisyklė, beveik visada tampa būdingas iš esmės supuvusiai ir pakrikusiai dabarčiai.
Galvodamas apie „Atrask mane“ – jau trečiąjį puikaus aktoriaus R.Kazlo režisūrinį bandymą „Lėlės“ scenoje – nevalingai prisiminiau ir 2008-ųjų Giedrės Beinoriūtės filmą „Balkonas“. Čia be saiko eksploatuojamoje butaforinių sovietinės jaunystės kičo objektų begalybėje iki pilno „nostalgiškojo fetišo komplekto“ trūko, regis, tik širšių apspiesto gazuoto vandens aparato.
„Balkone“ R.Kazlas atliko vieną pagrindinių vaidmenų. Ir nors spektaklyje „Atrask mane“ į sceną jis įžengia tik reginiui įpusėjus, stebint ir ligtolinį sceninį vyksmą nekyla abejonių, kas iš tiesų tampo visas šio sentimentais trykštančio vaidinimo virveles.
Daug kam turbūt netikėtai, pradėsiu nuo komplimento: R.Kazlas-režisierius nuosekliai (nors ir ne galutinai) apsivalo nuo ankstesniuose darbuose pagal Vlado Šimkaus ir Kristijono Donelaičio eiles aiškiai iš Eimunto Nekrošiaus ne itin sėkmingai besiskolintų „kvazimetaforų“ ir vis labiau atsideda tam, ką drąsiai pavadinčiau R.Kazlo stichija. Tai yra, aukštos klasės, tiksliai ir dinamiškai aktorystei.
Šiame spektaklyje, kuriame jo režisierius ir inscenizacijos autorius rėmėsi airių rašytojo Seumaso O‘Kelly apsakymu „Audėjo kapas“, Balio Sruogos bei Ovidijaus eilėmis, R.Kazlas randa tris puikius scenos partnerius: žavias, organiškas scenines karikatūras sukūrusius „Lėlės“ aktorius Sigitą Mikalauskaitę ir Deivį Sarapiną bei ilgokai profesionalioje scenoje nematytą Arnoldą Jalianiauską (deja, jaunieji „Lėlės“ artistai čia atliko veikiau epizodinį, funkcinį vaidmenį).
Lietuviškumo parabolė
Iš pirmo žvilgsnio, spektaklis „Atrask mane“ – tai absurdiškų dialogų virtinė, savotiškas tragikomiškas pasakojimas apie mirusį audėją ir kapinėse vietos jam niekaip neišrenkančius, šeimos kapo nerandančius draugus, pažįstamus ar artimuosius.
Tačiau ilgai netrukus paviršinis, buitinis spektaklio lygmuo įgauna tam tikrą simbolinį atspalvį. Ir, regis, nerūpestingi, šmaikštūs „pagrabiniai“ personažų pasišnekėjimai virsta kompaktiška parabole su visu jai būdingu didaktinio pobūdžio turiniu.
To, kad vienas iš pagrindinių šio darbo tikslų yra konkrečiu sceniniu pasakojimu perteikti abstrakčią idėją, R.Kazlas neslėpė ir prieš premjerą, teigęs, jog spektakliu nori ieškoti simbolinės jungties tarp praeities, dabarties ir būsimos Lietuvos.
Ar tą jungtį spektaklio autoriams pavyko atrasti, turbūt, kiekvienas žiūrovas geriausiai atsakys pats sau. O mano supratimu, spektaklio autorius klausimų scenoje apskritai nekėlė ir publikai pateikė „gatavą, sukramtytą bei suvirškintą“ atsakymą, kaip vienintelį galimą teisingo pasaulio suvokimo receptą.
Priešpremjeriniai režisieriaus pasvarstymai („ar mes išliksim, ar tai, kas lietuviška, nesitraukia į kitus gyvenimo nepasiekiamus pasaulius“) scenoje taip ir nevirto bandymais pamąstyti, kas apskritai esame „mes“, ir ką reiškia „tai, kas lietuviška“.
Esu tikras, kad mėginimas paieškoti galimų atsakymų į šiuos klausimus būtų galėjęs būti kur kas vaisingesnis, vertingesnis nei matavimasis tuščiavidurių tautinio pasididžiavimo kaukių, dėl abstraktaus „lietuviškumo“ užkaišant dramaturgines spragas verpimo rateliais, austomis antklodėmis ar kanklių melodijomis.
Nėra erdvės abejonėms
R.Kazlo sceninių įvaizdžių kalboje, kuri įprastai būna naudojama tam, kad žiūrovams būtų lengviau kalbėtis sudėtingais ar (kaip sovietmečiu) draudžiamais klausimais, čia atrodo tik kaip gan pretenzingi, tuštoki sugretinimai, niekuo nepapildantys paviršutinių prasmių lauko.
Pavyzdžiui, kad žiūrovui nekiltų abejonių, jog aktoriai Imantas Precas bei Dainius Tarutis vaidina duobkasius, kurie dar gi yra ir varnai – savotiški mirties šaukliai, R.Kazlas aprengia juos juodais švarkais, įduoda po kastuvą ir sudėlioja visus taškus iliustruodamas tai įrašytu varnų karksėjimu. Tokių supaprastinimų čia nemažai, tad kyla klausimas: ar režisieriui nepavyksta įvaldyti metaforos kaip poetinės priemonės, ar spektaklyje „Atrask mane“ abejojama žiūrovo kompetencija tą užslėptą prasmę savarankiškai atrasti?
Panašu, kad čia po truputį esama ir vieno, ir antro. Juolab, kad filosofiniu, mąstymo lygiu nepasitikima ne tik publika, bet ir aktoriais, kurie čia, nepaisant visos meistrystės ir žavesio, tėra R.Kazlo naiviojo patriotizmo ruporai. Naiviojo – nes nei režisierius, nei aktoriai, nei jų kuriami personažai abejonėms erdvės nepalieka, sau, o tuo pačiu ir žiūrovams, klysti ir iš klaidų mokytis neleidžia. Visi neabejojantys čia lieka teisūs nuo A iki Ž.
Nepasitikėjimas jaunąja karta
Klysta tik tie, kam abejonės dėl šiaip jau neabejotino, absoliutinio ir savaime suprantamo Tėvynės gerumo kartais kyla. Tų klystančiųjų gretose – ir šio teksto autorius, priklausantis tai „ablamukų, balamutų, nusmuktkelnių, blizgučiais apsikarsčiusių materialistų“ kartai, kurią paskutiniosiose spektaklio scenose taip žaviai aukštaičiuodama su žemėmis sumala S.Mikalauskaitės vaidinama Našlė.
Paradoksalu, tačiau viso spektaklio metu scenos gilumoje savo mirgėjimu publiką hipnotizavusios milžiniškos audimo stakles iliustruojančios virvės (dailininkė Neringa Keršulytė), pro kurias į nebūtį simboliškai įžengia mirusi Našlė, atlieka būtent tą pačią, ką tik išjuoktą, funkciją.
Tai – ne dinamiška, daugiasluoksnė metafora, kaip galbūt spektaklio autoriams norėtųsi tikėti, o paprasčiausia iliustracija, tas pats blizgutis, žavus niekutis, kuris tik galvą apsuka, o už jo slypi gūdi, bekraštė tuštuma.
Galbūt dėl to nevalingą šypsnį sukelia paskutinė spektaklio scena, kurioje skambant Virgilijaus Noreikos atliekamai Benjamino Gorbulskio dainai „Ten, kur dingo vasara“ ant minėtų virvių nusileidus raštuotam audeklui (suprask, užbaigtam audėjo-R.Kazlo kūriniui) projektuojami Algimanto ir Mindaugo Černiauskų senukų iš sovietmečio Lietuvos provincijos fotoportretai?
Autoironija? Norėčiau tuo tikėti, bet labai abejoju. Pernelyg tiksliai ir nuosekliai režisieriaus bei aktorių dirbta iki tol.
Tada belieka paklausti: apie kokią Tėvynės meilę gali būti kalba, jei taip nepasitikima jos ateitimi?
