Trečiadienį išplatintame A.Rubinovo laiške toks pažadas pakartotas. Gal teatras jau sukilęs? Kaip jame jaučiasi ir tvarkosi naujoji direktorė? Apie ją architektas Audrys Karalius yra atsiliepęs: „Protinga, kieta, užgrūdinta“. Teatrologė Lina Klusaitė J.Knyvienės feisbuko asmeninėje paskyroje įrašė dar konkrečiau: „Kai Kauno dramos teatras prie G.Varno išgyveno savo apogėjų, Jurga kartu su kitais komandos nariais įgyvendino jame geriausius projektus, kurių sėkmė iki šiol regima (turiu omeny ne tik teatro renovaciją, modernizaciją, naujų salių įkūrimą, bet ir begales kūrybinių edukacinių projektų, jau nekalbant apie meninį teatro lygio iškėlimą). Bet kameriniam teatrui ir tokie specialistai per prasti...“
- Jurga, ar viešuomenė po A.Rubinovo laiško domisi, kas vyksta Kameriniame teatre?
– Taip, Kauno laikraščiai, televizija ima interviu ir iš meno vadovo, ir iš manęs. Po truputį informacija sklinda iš abiejų pusių.
Savivaldybė jau seniai norėjo šitą teatrą klibinti, nes jis patekęs į tam tikrą stagnaciją. Teatrui buvo duota pastabų, bet iš išorės negalėjai pamatyti, kas ten vyksta. Ankstesniam direktoriui porą kartų buvo laikinai pratęsta sutartis ir galiausiai terminas baigėsi. Kartu buvo ieškoma naujo direktoriaus, kuris būtų nesusijęs su tuo teatru – kad galima būtų objetyviai pamatyti, kas tame teatre vyksta. Tai aš dabar ir žiūriu, kas gi ten darosi.
Viskas atsitiko gana staiga, tas paskyrimas iš dalies ir man netikėtas, ir teatrui – nuoširdžiai niekas nesitikėjo, kad kas nors norės imtis šito teatro tokioje situacijoje ir dar kai miesto politikai ruošia sprendimą pakeisti Kamerinio teatro juridinį statusą: likviduoti jį kaip biudžetinę įstaigą ir steigti viešąją.
- Kokią nuotaiką radote teatre, atėjusi ten dirbti?
– Netikėtumo nuotaiką. O iš esmės čia visi dirba savo darbus, nes pats sezono įkarštis. Po truputį bendraujame, susipažįstame ir lauksime savivaldybės sprendimo.
- Nėra sukilimo, isterijos?
– Vyksta normalus repertuarinis darbas, žiūrovai ateina, aktoriai vaidina. Aišku, atmosfera nėra rami, daug nežinomųjų. Žmonės nežino, ko laukti, ko tikėtis. Po truputį išsiaiškinsime.
- O jūsų santykiai su A.Rubinovu, parašiusiu laišką apie Kamerinio teatro naikinimą?
– Teatre bendraujame normaliai, jis tik viešumai rašo laiškus. Paprašiau, kad rašytų savo vardu, ne teatro.
– Jūsų, kaip naujos direktorės, tokia meno vadovo laikysena nesutrikdė?
– Žinojau, kur einu ir kokia gali būti reakcija. Juk tas dabar platinamas laiškas dar prieš man ateinant buvo paskelbtas teatro tinklalapyje kaip „Meno vadovo kreipimasis į Švietimo ir kultūros komiteto narius“.
Žinau, jog šitame teatre galima padaryti kai ką daug įdomesnio, nei dabar yra. Vieša nuomonė, kad teatras dabar išgyvena sąstingį, visai nereiškia, kad jis nedirba. Teatras dirba labai intensyviai. Tik kūrybine prasme jis sustingęs. Kiekvieną teatrą išvesti iš tokios būklės yra iššūkis. Ir visada atsiranda pasipriešinimo. Tai normalu. Kitko ir negalėjai tikėtis. Stengiuosi emociškai nereaguoti, o dalykiškai spręsti.
- Ar bus su kuo dirbti? Bus režisierių, kurie pažadins teatrą kūrybai?
– Anksti kalbėti. Manau, kad tikrai režisierių yra, ir ne vien režisierių. Kūrybinio potencialo Lietuvoje nemažai. Ir pati Kauno kamerinio teatro trupė yra kūrybinga, tik jai nesudarytos sąlygos skleistis.
- Kalbamės po visuotinio teatro susirinkimo. Kas nors naujo?
– Pasitvirtino mano spėjimas, kad jaunimui, kitiems trupės nariams nebuvo sudaromos galimybės skleistis, jų sumanymai slopinami. Netgi atvirkščiai – vadovo autoritetas užgoždavo kitų žmonių gabumus.
- A.Rubinovas ir dabar teatro meno vadovas?
– Taip jis yra meno vadovas ir šiuo metu gąsdina, kad išeis iš teatro, o tada Kauno kamerinis liksiąs be repertuaro. Man tai atrodo neatsakinga jo bendražygių, visos trupės atžvilgiu. Kita vertus, jis turi tokią teisę. Tačiau neskubu daryti drastiškų ėjimų. Tiesiog noriu, kad visi trupės žmonės galėtų dirbti. O visuose spektakliuose – beveik kiekviename – vaidina A.Rubinovas. Aišku, yra ir daugiau aktorių, kurie beveik visuose spektakliuose vaidina, bet jie nerodo noro išeiti.
Po jo išėjimo anapilin prasidėjo nuosekli, apgalvota teatro griovimo kampanija. Tai ir du anekdotiški konkursai Kauno kamerinio teatro vadovo vietai užimti, kurių „nesugebėjo“ pereiti ilgametis teatro direktorius Egidijus Tamošiūnas, vis nesurinkdamas kelių balų, nors visi puikiai žino ir net atvirai sako, kad tokia buvo aukštesnė valia. Paskui patikra, komisija, auditas – seniai patikrintas būdas norint susidoroti. Ir čia pat žiniasklaida: „veltėdžiai, jie nedirba, tik pinigus ima, miestui per brangu išlaikyti...“ Tada absurdiški siūlymai jungti arba su Kauno šokio teatru „Aura“, arba su Kauno mažuoju teatru...Galiausiai ultimatyvūs reikalavimai pasiversti VšĮ.
Mes nesutikom. Prasidėjo brutalūs veiksmai: spalio 17 d. atleistas direktorius E.Tamošiūnas, 25 metus vadovavęs Kameriniam teatrui, atėjęs į kolektyvą 1979 m., visą savo gyvenimą atidavęs teatro kūrimui. Ir paskirta VDU teatro vyriausioji specialistė (tebedirbanti tose pareigose) Jurga Knyvienė (aišku, nederinus nei su kolektyvu, nei su teatro meno taryba, nei su meno vadovu), žmogus neturintis vadovavimo kultūros įstaigai patirties, maža to, nemačiusi nė vieno (!) iš 20 mūsų teatro repertuare esančių spektaklių. Netrukus dienraštyje „Kauno diena“ pasirodė informacija – „Nauja vadovė Kauno kameriniam teatre“ – melaginga nuo pradžios iki galo. Teigiama, kad nauja vadovė pristatė savo programą – nei pristatė, nei gali tą padaryti. Jos teatro veiklos vertinimai nekorektiški, nes nežino nieko. Ir t.t. Bet ji tvirtai žino, ko reikalauja jos patronai: sukurti viešąją įstaigą, keisti teatro struktūrą.
Ne paslaptis, kad netrukus baigs studijas pirmasis VDU aktorių kursas – mūsų teatras puiki bazė... Nenuostabu, kad šio išmoningo „projekto“ autorė VDU menų fakulteto dekanė Ina Pukelytė. Nereikia būti orakulu, kad numatytum pasekmes: iš pradžių viešoji įstaiga, paskui mažinamas finansavimas, gal ir jungimas. Ir tada vienintelis būdas išlikti – atsisakyti trupės, užsiimti antrepriza bei atsiduoti visagalei komercijai.
Bet ne tam mes kūrėm mūsų teatrą! Lapkričio 10 d. įvyks Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdis, kuriame bus likviduotas Kauno kamerinis teatras, o jo bazėje įsteigta viešoji įstaiga nauju pavadinimu. Tad Kauno kamerinis teatras egzistuoja tik iki Naujųjų metų. Visa teatro istorija, tradicijos, repertuaras, žmonių likimai braukiami vienu neatsakingų, nemylinčių ir nesuprantančių kultūros pareigūnų potvarkiu.Tai, kad visa teatro veikla yra ardoma rodo dar vienas faktas. Kauno miesto savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komitetas (vadovaujamas tos pačios I.Pukelytės) nusprendė neįtraukti tarptautinio vieno aktoriaus teatro festivalio „MonoBaltija“ į pagrindinių miesto renginių sąrašą. Tad vienas geriausių Europos monospektaklių festivalių nebevyks! Kaunui kultūros yra per daug.
Aš, A.Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu S.Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą, šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą: eiti į nepriimtiną kompromisą, žinant, kad padaryti nieko neįmanoma, pasmerkiant teatrą lėtai, bet neišvengiamai mirčiai ar ... valingai nukirsti. Gerbdamas savo tėvo atminimą, žinodamas jo tvirtas, bekompromises nuostatas – renkuosi antrąjį kelią. Suprantu, kad naujai kuriamas darinys Kauno kamerinio teatro bazėje gal ir gali egzistuoti, bet tai bus KITAS teatras. Tad atsakingai pareiškiu, kad aš jame tikrai nedirbsiu ir nebūsiu savo kūdikio duobkasiu. Neabejoju, kad neliks viso dabartinio Kamerinio teatro branduolio ir viso esamo repertuaro.
Toliau – tyla.Tokie paskutiniai Hamleto žodžiai.Šiandien sukanka lygiai dveji metai, kai išėjo anapilin Stanislovas Rubinovas...
