Pirmu spektakliu Europos teatro bendruomenę rafinuotu braižu nustebinusi režisierė šį kartą iš sapno keliasi į šiuolaikinį pasaulį, kuriame iliuzijų netrūksta. Jos gimsta iš simuliacijų, iš kurių kuriame savo kasdienybę. Apie norą grąžinti žmones atgal prie ištakų, gilesnės pajautos pasikalbėjome su Kamile. Apžvelgėme ne tik spektaklius, bet ir kūrybos priežastis. - Šią vasarą buvai išvykusi į Indiją. Kokios patirtys atsiskleidė joje? Ar tai paveikė požiūrį į kūrybą?
– Grįžusi iš Indijos supratau, kad visą savo dėmesį mes telkiame į išorę. Mūsų visa kultūra, Vakarų civilizacija yra ekspansinė – orientuojamės į tai, kas yra išorėje, o ne į tai, kas viduje. Tuomet save vertiname, kiek mes galime turėti, laimėti. Kūrinys yra tas, kuris yra įvertintas. Menininkas yra tas, kuris yra išgirstas. Keliaudama nebuvau jokia režisierė, menininkė. Ten buvau niekas. Kažko ieškantis žmogus.
Šiaurės Indijoje gyvenome budistų vienuolyne, galėjau iš esmės pažinti jų kultūrą. Nors anksčiau domėjausi šia filosofija, bet kai pamačiau praktinį jos įgyvendinimą, supratau, kad buvau labai toli. Pagrindinis dalykas ten – kad viskas ateina iš vidaus. Jeigu tu galvoji, kad visuomenė, teatras yra blogi, tai nereiškia, kad jie tokie yra – tu juos taip matai. Norint tai keisti, reiktų pradėti keisti „bloga“ savo viduje.
- Ar vienas žmogus, pasikeitęs iš vidaus, gali išlikti išorės dėsniais gyvenančioje visuomenėje?
– Manau, kad gali. Grįžus čia labai susiteršiau: civilizacija, greitas tempas, produktyvumas. Rezultato kultūra įtraukia ir pradedi žaisti pagal tas taisykles. Bet kai suvoki, kad tai žaidimas, o viduje svarbiausia procesas, vyksmas, vidiniai atradimai, o ne išorinis rezultatas – tuomet gali išlikti. Tiesiog pradedame painiotis, ar tai žaidimas, ar jau tikrovė.
- Turbūt neatsitiktinai šios temos atsispindi ir tavo kūryboje. „Sapno“ spektaklis pagal A.Strindbergą įtraukia į sapno efemeriką, o „Dievas yra DJ“ pereinama prie simuliuojamos tikrovės sukeliamų problemų. Įdomiausia tai, kad kasdienybės iliuziją kritikuoji kurdama dar didesnes iliuzijas?
– Visais savo darbais noriu, kad žiūrovas išeitų iš pasaulio iliuzijos, suprastų, kaip tai nereikšminga. Iliuzija – tai autoritetai, įvaizdžiai, savęs sureikšminimas. Kasdienybės iliuziškumas man atrodo „sapniškai“. Tai yra šydas, kurį reikia nuplėšti. Galvoju, reikia rodyti iliuziją, kad suprastum, nuo ko bėgti. Juk mes gyvename ir nesuprantame, kad viskas yra netikra, nes esame tame. O spektaklyje stebėdamas iš šono gali pamatyti jos išorę.
Sapnas yra pasąmoninis žanras. Jis leidžia kalbėti apie užslėptus dalykus. Po vieno mano sapno analizės įvyko baisus susitikimas su savimi. Supratau, kad šitas spektaklis yra mano pačios vidinių demonų transformacija.
„Dievas yra Dj“ yra visiškai skirtingas nuo „Sapno“. Aš sąmoningai norėjau sulaužyti anksčiau atrastus dalykus. Man tai yra eksperimentas, nes nemėgstu kalbėti apie šiandieną. Manau, kad visas šiuolaikiškumas yra laikinas. Todėl šis darbas yra diskusija su tikrove, su dabartine tendencija, šiuolaikiniu žmogumi. Tame matau daug melo. Nežinau, ar šiame spektaklyje yra tiesos, bet gal tai ir yra atvaizdas? Čia randu tą Majos šydą, kurį nuplėšus tu gali kažką rasti.
- O ko ieškai, Kamile?
– Keliaudama Indijoje labai daug klausinėjau savęs, kam man reikia „Dievas yra DJ“ pjesės, to laikino dalyko. Juk aš nuolat ieškau esmės ir Dievo, kam man reikia kūrinio, kuriame nėra Dievo? Labai daug abejojau. Bet kai grįžau į Lietuvą, pamačiau, kaip iš tikrųjų šiandien gyvena žmogus – kokioje iliuzinėje dabartyje, kaip viskas laikina ir efemeriška. Tuomet supratau, kad apie tai reikia kalbėti. „Dievas yra DJ“ pjesė yra apie tikrumo nebuvimą, kuri liudija šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą, kai savo nuomonę išreikšti tampa lengviau per video, negu pasakyti ją gyvai kur nors susirinkusiems žmonėms.
- Taip iš naujo suaktualini F.Richterio pjesę, parašytą prieš 16 metų?
– Nors pjesė parašyta 1999 metais, nemanau, kad ji yra tik apie to laikmečio klubinę kultūrą ar realybės šou bumą. Šiandien tai yra apie instagraminį judėjimą, kai į internetą keliamos nuotraukos tau uždirba pinigus. Apie nuolat eksponuojamą gyvenimą, kuris tampa jaunimo psichinių sutrikimų priežastimis. Manau, kad socialiniai tinklai tolina žmogų nuo tikro socialumo, nuo savęs, nuo santykio. Ir būtent dabar tai įsiveši. Jaučiu, kad žmogaus sąmonėje įvyks sprogimas ir mes vėl grįšime prie pirminių dalykų.
- Buvai minėjusi, kad gastrolių metu juntamas kitoks Europos dėmesys tavo kūrybai. „Sapno“ spektaklis, pristatytas Romoje, Venecijoje, Spoleto, Liono ir Brno miestuose, be aukštų konkursinių įvertinimų, publikai sukėlė nuostabą ne tik dėl A.Strindbergo pjesės interpretacijos, medžiagos suvaldymo, aktorinės technikos, temos, spektaklio gylio, bet ir dėl jūsų jauno amžiaus?
– Užsienyje žmonės kitaip žiūri „Sapną“. Jie pamato daugiau kontekstų. Paryžiaus konservatoriją sužavėjo aktorių vaidyba, interpretacija, pasidarė įdomu, kaip kuriama mūsų mokykloje. Jie nori megzti ryšius, kad vyktų mainai.
Kaip pasakė Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Vida Gražienė, į teatrą ateina nauja karta, kuri kuria rafinuotai. Tai nebe rusų mokyklos griežtumas, priespauda, diktatoriškumas, rėkimas, o nauja karta su rafinuota kalba.
Iš atsiliepimų pastebėjau, kad jau kurį laiką Europoje vyraujanti šiuolaikinio, neestetizuoto, realistiško, socialinio, politinio teatro tendencija, kuri pas mus dar tik ateina – išsisemia. Nepaliaujamas kasdienybės nešimas į sceną pasiekė savo ribas.
Europa pasiilgo estetikos, grožio. Esu įsitikinusi, kad teatras turi grįžti į teatrą. Ir kai Prancūzijoje žiūrovas pasako, kad spektaklio muzikoje jis išgirdo pagoniškos kultūros ar mongolų tradicijos atspalvį, o vokiečių dėstytojas kalba apie tai, kad būtent to teatrui dabar reikia, supranti, kad Europoje vyksta lūžis. Visi tarsi pasiilgę vizualumo, net metaforos. Atsiliepimuose išgirdome įdomių aspektų, apie kuriuos Lietuvoje niekad nešnekame.
- Peršasi mintis, kad tavo kūrybos autentiškumas pirmiausia kyla iš asmenybiškumo – pozicijos, vertybinių nuostatų. Manai, kad tendencijos, o ne asmenybės diktuoja įvykius?
– Šiandien apskritai sunku kalbėti apie tendencijas, kai viskas yra decentralizuota ir turime daugybę minčių, idėjų, teatrų. Negalvoju, kokio teatro reikia tam, kad jis keistųsi. Neieškau ir naujų formų, kad nustebinčiau, pakeisčiau teatro stilių. Man tai visiškai neaktualu, nes man įdomu idėjos, būtis. Ėjimas į tai. Žmogus ir jo susidūrimai. Tai yra centre, pats teatras, o ne jo tendencijos. Nenoriu stebinti. Tai nėra mano tikslas. Arba maištauti. Kam man maištauti? Maištaudamas tampi sistemos, prieš kurią maištauji, dalimi. Aš ne tas žmogus, nes ieškau visai kitų dalykų.
- Tau svarbiau logikos ir iracionalumo kova?
– Man labai patinka Hermann asHesse, nes jis yra žmogus tarp Rytų ir Vakarų. Vakarai – logika, Rytai – iracionalumas. Ir aš visada esu tarp. Toks Stepių vilkas, tarp žemės ir dangaus, tarp kurių žaibuoja. Toks blyksnis. Visuomet jaučiu, kad vaikštau aukštyn žemyn tarp pragaro ir dangaus ir tame keitimesi atsiranda prasmė, įtampa.
