Žinoma, daugelio sąmonėje D.Geringas pirmiausia yra garsus pasaulyje violončelės virtuozas. Vis dėlto šis muzikas diriguoja jau nuo 1988 m. Kaip dirigentas pasirodė Austrijos, Čekijos, Islandijos, Italijos, Japonijos, Kosta Rikos, Meksikos, Olandijos, Šveicarijos, Vokietijos scenose, dirigavo Armėnijos, Latvijos, Lietuvos nacionaliniams simfoniniams orkestrams, 1997–2004 m. buvo Lietuvos kamerinio orkestro nuolatinis kviestinis dirigentas. 2005–2008 m. – Kiušiu simfoninio orkestro (Japonija) vyriausiasis kviestinis dirigentas. 2007 m. pakeitė Vladimirą Fedosejevą ir debiutavo su Tokijo filharmonijos orkestru, dirigavo Pekino filharmonijos ir Šanchajaus simfoniniam orkestrams. 2009 m. debiutavo su Maskvos filharmonijos orkestru. 2010 m. dirigavo tūkstančio violončelių orkestrui Hirošimoje. Teatre D.Geringas debiutavo 2010 m. Klaipėdoje – čia jis dirigavo Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Tačiau ar garsiam muzikui artimas baletas?
„Su baletu susidūriau dar mokyklos suole. Anuomet M.K.Čiurlionio menų mokykloje mes, muzikantai, mokėmės vienoje klasėje su balerinomis ir, žinoma, ėjome į spektaklius, kuriuose šoko mūsų klasės draugės. Mačiau visus baletus, kuriuose šoko ir to meto žvaigždės Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė. Man tai ne vien vardai, bet ir vaikystės dalis. Žinoma, ir „Eglę žalčių karalienę“ esu matęs“, – pasakojo Vilniuje gimęs ir augęs garsus muzikas.
Vėliau, išvykęs studijuoti į Maskvą, D.Geringas vedė pianistę Tatjaną Schatz, kurios šeima buvo glaudžiai susijusi su Didžiuoju teatru. „Mano žmonos Tatjanos mama buvo Maskvos Didžiojo teatro administratorė, tad turėjome galimybę lankytis visose premjerose, baletuose. Nepraleisdavome nė vieno pastatymo, kuriame šoko Maja Pliseckaja, Jekaterina Maksimova, Vladimiras Vasiljevas. Tai buvo mūsų dievaičiai. Kaip ir jie, gyvenome tame pačiame Didžiojo teatro name Kropotkinskajos gatvėje. Su J.Maksimova ir V.Vasiljevu esame važiavę į koncertines turnė: jie šoko „pas de deux“, aš jiems akompanavau.“
Su „Eglės žalčių karalienės“ muzika D.Geringas pirmą kartą susidūrė, kai buvo minimas Eduardo Balsio 90-metis: paprašytas pagroti keletą populiarių pjesių iš baleto, jis sukūrė jų transkripciją violončelei.
„Kai vėliau dar kartą atlikau šias miniatiūras, pasidarė smalsu, ko dar yra toje muzikoje. Parsisiunčiau Žilvino ir Eglės scenos natas ir ši muzika mane nepaprastai sujaudino, parodė, kad visuma gerokai turtingesnė, nei tie keletas fragmentų, kuriuos visi groja. Panaudodamas daugiau muzikos iš įvairių kitų baleto scenų, taip pat keletą Trečiojo smuiko koncerto fragmentų, parengiau savo Siuitą violončelei ir fortepijonui. Ir įsimylėjau šią muziką!“
„Šis baletas labai turiningas, nes jo muzika nepaprastai išraiškinga. Ji parašyta ne tik kojoms, bet, kaip ir Richardo Wagnerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Balsys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kaip sakė labai geras E.Balsio mokinys, mano geriausias draugas kompozitorius Anatolijus Šenderovas, E.Balsiui svarbiausia buvo dramaturgija. Ir šiame balete jis tai puikiausiai parodo. E.Balsys – ir aukščiausios klasės melodistas, aukščiausios klasės orkestruotojas.“
Pasak D.Geringo, orkestras labai mėgsta šią partitūrą. „Tarp orkestrantų yra žmonių, kurie pažinojo E.Balsį, draugavo su juo ar pas jį mokėsi. Man labai lengva dirbti, nes jaučiu, kad baleto partitūra orkestrui nėra naujiena, o mano tikslas – kad ji skambėtų gyvai, įdomiai: būtų linksma, kur turi būti linksma, būtų liūdna, kur turi būti liūdna, ir neužmirštamai būtų sugrota meilės tema. Išgauti išraišką, sujaudinti klausytojus – tai darbas, kurį dirbu jau daug metų. Man tai svarbiausias tikslas“, – apibendrino dirigentas.
D.Geringas diriguos visas tris „Eglės žalčių karalienės“ premjeras lapkričio 20, 21 ir gruodžio 4 d.
