Kvietimas sulaukė atsako
Nieko keista: kai šventės rengėjams nepavyko gauti lėšų džiazo ciklui, koks buvo ištisus metus „sutikinėjamas“ ankstesnis, 2014-ųjų, festivalis, toji laukta metinė džiazo dozė tarsi driokstelėjo per tris paras teatro fojė įvairiausių stilių projektais. Net norėdamas nebūtum visų išklausęs, juolab kad sostinėje tuo metu vyko daug kitų išskirtinių renginių.
Vis dėlto sekmadienį visi keliai vedė į LNDT fojė – čia improvizavo ne tik jaunimas, bet ir džiazo meistrai. Ugningos ir virtuoziškos muzikos („Reinless“, Armano Isojano kvintetas, Juozo Kuraičio kvartetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas) sraute jaukumu išsiskyrė Petro Vyšniausko šeimynos retroprograma.
Saksofono grandas pristatė ją ne tik su džiazuomenei jau gerai žinomu savo sūnumi trimitininku Dominyku, beje, šįkart grojusiu ir trombonu, bet ir su dukra vokaliste Marija (koncerte dalyvavo ir gitaristas Vladimiras Kaplanas). P.Vyšniauskas parodė ilgai nuo publikos slėptą perliuką – jaunoji dainininkė turi visa, ko reikia pačiai sėkmingiausiai karjerai, – malonų balsą, išlavintą techniką, stiliaus pojūtį, patrauklią išvaizdą ir tiesiog spinduliuoja vidine šviesa, muzikalumu.
Festivalyje sužibėjo daug jaunų Lietuvos talentų – visų neišvardysi. Stipri, įvairi festivalio „fringe“ programa – turbūt didžiausias šiųmetis laimėjimas.
Tęsinys pranoko pradžią
Lietuviškas projektas pateko ir tarp pagrindinės programos favoritų. Tai perkusininko Vladimiro Tarasovo rizikingo skiautinio „Garsų gobelenas“ antroji dalis. Kad ir kaip netikėta, pernai audringai publikos sutikto kūrinio tęsinys netgi pranoko organiškumu ir polėkiu pirmąją „Gobeleno“ dalį. Dabar maestro įpynė į kompoziciją daugiau „free“ džiazo spalvų, pridėjo elektronikos prieskonių (Artūras Bumšteinas).
Spontaniškai dėlioti muzikinę drobę iš dešimčių skirtingų segmentų pasitelkus penkiolikos virtuozų būrį („Lithuanian Art Orchestra“) – titaniška užduotis. Tačiau ne veltui V.Tarasovas vadinamas puikiu psichologu ir muzikos dramaturgu, niekada savo sprendimais nebraukiančiu muzikantams prieš plauką.
Antruoju „Garsų gobelenu“ maestro dar kartą pademonstravo gebėjimą logiškai austi kompoziciją, kurti intrigą, uždegti savo idėjomis scenos partnerius.
O lietuviškojo avangardo pažiba Liudas Mockūnas, regis, improvizavo su prancūzų gitaristu Marcu Ducret net per daug tobulai – tarsi ilgametė jųdviejų partnerystė būtų nugludinusi aštrius muzikos kampus: duetas skambėjo netikėtai nuosaikiai ir meditatyviai.
Pirmiausia buvo ritmas
Užtat po jų scenoje sprogusi grupės „Sons of Kemet“ iš Jungtinės Karalystės energetinė bomba būtų visus prikėlusi ir iš kapo. Dviejų baltųjų būgnininkų afrikietiškas būgnijimas gausybe tradicinių būgnų, primityvūs Shabakos Hutchingso saksofono motyvai, išsiliejantys į laukines improvizacijas, antgamtiška tūbininko Theono Crosso ištvermė nardant po ritmo stichiją pažadino ne vieno pirmykščius instinktus – kojos salėje kilnote kilnojosi, o kūnai nevalingai judėjo muzikos ritmu. Kaip yra sakęs V.Tarasovas, pirma buvo ritmas, o tik po to žodis.
Beje, „Sons of Kemet“ – anaiptol ne laukiniai. Neseniai grupės nariai atliko savo lyderio S.Hutchingso kūrinį Londono „Queen Eliszbeth Hall“ su BBC koncertiniu orkestru, pats S.Hutchingsas grojo savo muziką klarnetu su Ligeti styginių kvartetu. Šis Karibų diasporos Londone atstovas yra baigęs klasikinio klarneto studijas Gildholo muzikos ir dramos mokykloje.
31 metų menininkas prisipažino lrytui.lt, kad domisi įvairiausiais muzikos kontekstais. Įtraukti į grupę „Sons of Kemet“ afrikiečių būgnininkų su autentiškais instrumentais, jo nuomone, būtų banalu. Shabakai rūpėjo perkelti afrikietišką būgnijimą į artimesnį džiazui kontekstą.
Šio menininko šlovė dar tik žiebiasi: jis išrinktas „Jazz FM“ šių metų instrumentininku, pernai pelnė P.Hamlyno kompozicijos prizą. Tai, kad „Vilnius Mama Jazz“ sugeba surasti ir pasikviesti dar tik besiskleidžiančius didelius talentus, – ryškus šio festivalio privalumas.
Gaila, kad S.Hutchingso koncertą išgirdo mažiau žmonių, nei galėjo. Kažin ar teisinga strategija įdomiausioms grupėms skirti dieninį scenos laiką?
Atsiskleidė ir rimtesnė „Vilnius Mama Jazz“ bėda: koncertų metu garsai iš fojė skverbėsi į pagrindinę salę. Dėl to ypač nukentėjo norvegų saksofonininko Mariuso Neseto subtilios baladės.
O dėl decibelų Didžiojoje salėje turbūt galima ginčytis. Kai kam patinka kurtinami garsai. Vis dėlto iš JAV trimitininko Christiano Scotto koncerto jie išginė ne vieną.
Tarptautinį 14-ąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalį pirmadienį vainikavo Izraelio kontrabosininko, vokalisto ir kompozitoriaus Avishai Coheno koncertas su pianistu Edenu Ladinu ir būgnininku Danieliumi Doru Vilniaus kongresų rūmuose.