* * *
Daug triukšmo dėl nieko
Michał Centkowski, Newsweek Polska, Nr 1, 2016-03-21
Savo naujausia premjera Nacionalinis teatras dovanoja nemalonią istorijos kartotę. Įsivaizduokime mokyklines „Vėlines“, pastatytas kažkada niūriajame XX a. devintame dešimtmetyje. Tuščia scena, ilgi pilki apsiaustai ir sunkūs kariniai batai. Kaimiečiai, teatrališkai išsigandę Burtininko pokštų, poetiškai pasipūtęs Gustavas. Patosas ir sermėgiškai apvaidinamas rekvizitas. Ir taip beveik penkias valandas. Sceną dengia didžiulės golfo duobutės, primenančios kapus, pro kuriuos sunkiai spraudžiasi veikėjai. Virš visa ko kyla didžiulis poeto siluetas. Tamsu ir tylu, akimirkos iškilmingumą sustiprina muzika.
Aktoriai grupėmis klaidžioja po sceną, karikatūriškai gestikuliuodami. Egzaltacija pinasi su netikru atsiribojimu. Gustavas-Konradas (Grzegorzas Małeckis) iš pradžių vaidina vampyrą iš vokiškų ekspresionistinių filmų, o po to tampa gudruoliu, kuriam velniai prideda ragus. Didžiojoje improvizacijoje jam labiausiai rūpi kilnoti kėdę. Filomatai ir filaretai – tai rokenroliško jaunimo grupė, tokia triukšminga, kad neturi jokios prasmės. O juk, kaip A.Mickevičiaus žodžiais įtikinėja Novosilcevas (neblogas Arkadiuszo Janiczeko vaidmuo), gyvenime, kaip ir politikoje, svarbiausia yra pragmatiškas efektyvumas, o ne efektingas gestas. Tai, ko gero, išmintingiausia mintis, kurią skleidžia negailestingai užsitęsęs E.Nekrošiaus spektaklis. Akimirką atrodė, kad savo „Vėlinėmis“ didysis lietuvių režisierius mums pasakys apie pasaulį tai, ko iki šiol nežinojome arba nenorėjome žinoti. Nepasakė.
* * *
Nacionalinis Nekrošius. Kaip lietuvis lenkams „Vėlines“ pastatė
Witold Mrozek, Gazeta Wyborcza, 2016-03-14
Nacionaliniame teatre Varšuvoje daugiau nei keturias valandas stebime, kaip E.Nekrošius „matuojasi“ pranašą, variacijas lenkų klasikos tema, teatrinės formos žaidimus. Tai eilinės „Vėlinės“ – po Michało Zadaros ir Radosławo Rychciko.
E.Nekrošius apie „Vėlines“ galvojo nuo XX a. devintojo dešimtmečio. Tada jų pastatyti nebuvo galima dėl politinių priežasčių, juo labiau sovietinėje Lietuvoje. Šiandien 63 metų režisieriaus, Lietuvos teatro legendos, spektaklis vainikuoja – kiek pavėluotai – Nacionalinio teatro Varšuvoje 250-metį. Tai kartu ir viešojo lenkų teatro jubiliejus.
E.Nekrošiaus „Vėlinės“ tiesiogine prasme vaidinamos A.Mickevičiaus šešėlyje – galinėje scenografijos sienoje žioji milžiniška poeto siluetą primenanti skylė. Būtent per ją įeina ir išeina veikėjai, tam tikru momentu pro ją prastumiamas poeto „paminklas“. Tai „Vėlinės“ be koturnų, be patoso, taip pat veikiausiai ir be vyraujančios minties. Daugiau nei keturias valandas stebime, kaip lietuvių meistras „matuojasi“ pranašą, variacijas lenkų klasikos tema, teatrinės formos žaidimus.
Kas yra tas autografus dalijantis Andžejus?
Groteskiškam Senatoriui (Arkadiuszas Janiczekas) vietoj dramoje skirto košmariško sapno, kuriame jis praranda caro malonę, E.Nekrošius liepia skaityti mielą jaunojo A.Mickevičiaus eilėraštį apie zyziantį uodą („Vabzdžių Maratas, skraidanti giljotina“). Didžiosios improvizacijos išsekintą Konradą uždaro karste iš A.Mickevičiaus draminio šedevro knyginių egzempliorių. Lieka tik ranka, dalijanti autografus. „Andžejui...“, prašo vienas iš einančių pro šalį; „...Taujanskiui“, pasipiktinęs priduria, kai pasigirsta žiūrovų juokas.
Žiūrovai labai nori matyti „Vėlinėse“ dabartinės tikrovės komentarus. Po garsiųjų žodžių „mūs liaudis kaip lava...“ [Justino Marcinkevičiaus vertimas. – Vert.] kai kur pasigirsta aplodismentai. Ką plojantieji suvokia kaip tautinį atgimimą ir „nužengimą į gelmę“? Priklauso nuo to, kurioje „lenkų su lenkais karo“ pusėje jie yra. O jei jau iš ko nors „Vėlinėse“ lietuvis juokiasi, tai iš lenkų polinkio į gestus, pozas ir skambius žodžius.
Nes juk Grzegorzo Małeckio Konradas – tai truputį komediantas, pozuotojas. Sunku pasakyti, ko siekia blaškydamasis po sceną apsigaubęs plačiu, iki skausmo konradišku apsiaustu – lyg iš Słonimskio eilėraščio. Jo Didžioji improvizacija – tai jokia kova dėl sielų valdžios, veikiau mėginimas būti pastebėtam. Įdomu matyti Małeckį – kuris asocijuojasi su klasikine psichologine aktoryste, pokalbiuose su žurnalistais prisistato tradicijos ir amato gynėju – atliekant formalizuotas, ritmines partijas, kuriomis E.Nekrošius perrašo A.Mickevičiaus tekstą.
Vienakojis kunigas
Į apie caro represijas pasakojantį iš Lietuvos atvykusį Adolfą (Kacperas Matula) Varšuvos pokylio draugija žvelgia kaip į nepavojingą beprotį, prastai apsivilkusį tolimą giminaitį, keliantį nuobodulį savo pasakojimais apie liūdnus, tačiau nesvarbius įvykius pasaulio pakraštyje. Pasakojimo metu renkama labdara, tačiau visi nori kuo greičiau atsikratyti įkyriu svečiu.
Užuot rūpinęsis kankinyste ar tautine mistika, Nekrošius mėgina dramai suteikti kosminį matmenį, genamas kažkokio panteistinio visų sutvėrimų bendrystės ilgesio. Į aktorių scenas ir gestus įpina žvėrių judesius ir atgarsius – Kunigas Petras savo improvizaciją atlieka, stovėdamas ant vienos kojos ir išrietęs kūną kaip gandras.
Lietuviui esminė yra pati apeiga – spektaklį pradeda ir baigia Burtininkas, kurį vaidina Marcinas Przybylskis; Nacionalinio „Vėlines“ atveria ir užveria mirusiųjų sugrįžimo vizija.
Kurio Burtininkas geresnis
Jubiliejiniai metai visos šalies teatrus sudomino lenkų klasika, kurios pastatymus finansiškai rėmė ministerijos programa. Daugeliui direktorių ir režisierių klasika yra, kaip išaiškėjo, visų pirma romantizmas. Į teatro istoriją bus įrašytos hiperatraktyvios Michało Zadaros „Vėlinės“ Vroclavo Lenkų teatre, pirmą kartą istorijoje (!) pastatytos be jokių sutrumpinimų: iš pradžių dviejų daugiau nei penkias valandas trukusių veiksmų, po to sujungtų į monumentalų seansą, su pertraukomis trunkantį beveik 14 valandų.
Kita vertus, nuskambėjo Radosławo Rychciko „Vėlinės“ Naujajame teatre Poznanėje – radikaliai naivi inscenizacija, perkelianti A.Mickevičių į amerikietiškos popkultūros vaizdinių pasaulį, kunigo Petro regėjimą supinanti su Martino Lutherio Kingo kalba; suimtų studentų daina čia atliekama kaip galingas juodaodžių spiričuelas. E.Nekrošiaus spektaklis – dar vienas naujas „Vėlinių“ perskaitymas be aukštosios do. Po premjeros Nacionaliniame vis dėlto nelengva atsispirti įspūdžiui, kad užmoju ir atlikimo tobulumu burtininkų dvikovą laimėjo Michałas Zadara.
* * *
Lietuvio patyčios
Temida Stankiewicz-Podhorecka, Nasz Dziennik, 2016-03-19
Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“, Nacionaliniame teatre pastatytų Eimunto Nekrošiaus, pradžia užburia įdomiai sumanyta plastine forma. Tiesa, iškart į akis krenta ryšys su Tadeuszo Kantoro teatru (pirmiausia per aktorių grupes, tarytum akimirkai sustojusias laike ir sustingusias su subtilios nuostabos išraiška). Manau, tai sąmoningai panaudotas ir vizualiai gražus sprendimas. Lietuvių režisieriaus spektaklyje bus dar kelios plastiškai gražios scenos. Tuo pagiriamieji žodžiai baigiasi.
Na ir muzika čia labai graži, tačiau tai jau kompozitoriaus nuopelnas. Nes jei kas šiame spektaklyje – kuriame beveik visai nėra A.Mickevičiaus „Vėlinių“ ir lenkiškų papročių atmosferos – tam tikra prasme ir kuria šią atmosferą, tai būtent Paweło Szymańskio muzika, kuri yra autonomiška ir nepriklauso nuo to, ką matome scenoje. Ir gerai. Scenografijos beveik nėra, nebent scenografija vadintume dideles apvalias skyles grindyse, pro kurias vienas paskui kitą pasirodo aktoriai. Scenografijos elementas yra ir poeto figūra, keliskart pasirodanti įdomiai sumanytos sceną uždarančios galinės sienos plyšyje. Tą milžinišką A.Mickevičiaus skulptūrą galima suvokti kaip pašaipią aliuziją į Zbigniewo Pronaszkos paminklą, kurio vilniečiai nepriėmė dėl pernelyg modernistinės to kūrinio išraiškos, jame įžvelgę „baidyklę“, o ne didį poetą. O gal tas milžinas lietuvių režisieriui simbolizuoja lenkų megalomaniją A.Mickevičiaus tema?
Gustavas su skersiniu
Klausimų žiūrint vaidinimą ilgainiui (spektaklis trunka keturias su puse valandos) kyla be galo daug. Pavyzdžiui, kodėl pirmoje dalyje iš koplyčios išeinantis Gustavas savo elgesiu primena Nosferatu? Arba kokią funkciją atlieka didelės aguonų galvutės, užmautos ant aukštų virbų? Kodėl kalėjimo kamera pakeista į gimnastikos salę su skersiniu pratimams ir kodėl tie jauni žmonės kvailioja, o toks svarbus Jano Sobolevskio monologas prapuola, nes sumurmamas lyg kvailiojant? Be to, ką turėtų reikšti raudonos kunigo Petro (Mateuszas Rusinas) pėdkelnės, užtemptos iki pusės šlaunų, kurios sukelia juoko pliūpsnius žiūrovams? Tikriausiai taip režisierius norėjo pavaizduoti gandrą. Tačiau ką bendro gandras turi su kunigu Petru? Tai tokia ta lenkų simbolika, teikiasi juokauti režisierius.
O štai dar vienas klausimas: kodėl Senatorius (Arkadiuszas Janiczekas) atrodo kaip kažkoks primityvus egzotiškas vietinis karaliukas? Tai tiesiog juokdarys, labai juokingai besielgiantis. Tačiau ne grėsmingas. Ponios Rollison (Kinga Ilgner) apsilankymas Senatoriaus puotoje – visiškas groteskas. Rollison lyg laukinė užšoka senatoriui ant pečių ir siaubingai klykia ir tąso jį – vaizdas toks, kad lieka tik plyšti juokais. O juk Rollison – tai A.Mickevičiaus aliuzija į sopulingą, kenčiančią motiną, kuri atvyksta pas tironą prašyti pasigailėjimo, kad paleistų iš kalėjimo jos vienatinį sūnų. Tironas pažada išleisti jaunuolį, nors žino, kad šis jau miręs.
Išduotas A.Mickevičius
E.Nekrošius savo inscenizaciją dažnai kuria paraleliai tekstui. Tad scenoje matome situacijas, nesusijusias su drama, o lyg tam tikras juokingas provokacijas, pavyzdžiui, konstrukcija, primenanti šuns būdą, kurioje sėdi ar veikiau guli Gustavas-Konradas ir kt. Pagaliau pagrindinio veikėjo paveikslas sukurtas kaip visiška dramos teksto opozicija. Tai didelė ir paties režisieriaus, kuris sumanė tokį paveikslą, ir aktoriaus Grzegorzo Małeckio nesėkmė. Gustavo-Konrado vaidmuo aiškiai pranoksta šio talentingo aktoriaus jėgas ir menines galimybes.
Labai svarbios „Vėlinių“ dalies – Mažosios ir Didžiosios Improvizacijos – čia tarytum išvis nėra. Taip, aktorius taria A.Mickevičiaus žodžius – tai gulėdamas ant grindų ir vartydamasis nuo šono ant šono, tai pasirėmęs alkūne, tai sėdėdamas nugara į žiūrovą, todėl dalis teksto lieka neišgirsta ir nepastebėta. Be to, aktorius pasirinko kažkokį gatvinį kalbėjimosi su Dievu stilių. Argi lietuvių kūrėjas nežinojo, kad kiekvienas lenkas, kuris mokėsi mokykloje, atmintinai žino Didžiosios improvizacijos fragmentus? O jau pagrindiniai Konrado Dievui skirti žodžiai „Duok sielų valdžią man“ [Justino Marcinkevičiaus vertimas. – Vert.], kuriuos aktorius ištaria nuobodžiaudamas, žiopsodamas į greta stovinčią kėdę, su panieka, nenoromis – tai tiesiog pasityčiojimas. Tiesą sakant, visas Konrado monologas yra pasityčiojimas.
Kaip rodo spektaklis, lietuvių režisierius į lenkiškų „Vėlinių“ temą žvelgia su nemenka humoro doze. Tačiau norėčiau, kad savo groteskišku ir juokaujančiu požiūriu apdovanotų kokius nors kitus kūrinius, o ne lenkų šedevrą, kuris yra mūsų tautinis paveldas.
Tačiau kaip teigiamą dalyką reikia paminėti tai, kad E.Nekrošiaus spektaklyje nėra nešvankybių, Gustavas-Konradas nesišlapina scenoje, kaip atsitinka Michało Zadaros „Vėlinėse“ Vroclave, ir nevaikšto pusnuogis kaip Rychciko spektaklyje Poznanėje, kur Rollison yra juodaodė auklė iš „Vėjo nublokštų“ ir pan. Garbė jam už tai. Bet negarbė už pasityčiojimą iš „Vėlinių“. Atėjo laikas pradėti įstatymu saugoti dramą-šedevrą „Vėlines“ ir kitus romantikų kūrinius. Nes kenkėjų vis daugiau.
* * *
Lietuvių režisierius žvelgia į lenkišką „Vėlinių“ kultą
Jacek Cieślak, Rzeczpospolita, 2016-03-14
Eimuntas Nekrošius mėgina išlaisvinti lenkus nuo tautinės schemos, kurią jiems primeta „Vėlinės“. Tai puikus sumanymas, nes apie tai, kas vyko „Lietuvoje, tėvynėje mūsų“, Vilniuje ir A.Mickevičiaus gyvenime bei kokią įtaką tai turi lenkams, Nacionalinio teatro scenoje papasakojo lietuvis.
E.Nekrošius iš pat pradžių įrodo, kad „Vėlines“ galima minėti su lankais žaidžiančių angelų lengvumu. Taip pat supaprastina lenkų įsivaizdavimą apie Lietuvą, parodydamas, kad lietuviško mikrokosmo centras yra valstietiškas daiktiškumas ir žaidybiška magija, o tai vaizdingai parodo pieno bidonėlis. O lenkai ir iš jo sugeba pastatyti sukilimo barikadą, iš už kurios atsišaudo netgi... koja. Todėl šaiposi iš mūsų keliaklupsčiavimo prieš martirologiją, tautines mistifikacijas ir nesugebėjimo iš nuotolio pažvelgti į pačius save ir mūsų istoriją.
Tamsioje Nacionalinio scenoje vienintelė anga į pasaulį primena paminklo A.Mickevičiui kontūrą. Esame tautinių stereotipų kalėjime, kuriame lenkai atlieka ritualus, jiems primestus poeto, painioja romantišką kūrybą su gyvenimu. Poete, kurio biografijoje maža herojiškumo, įžvelgia „už milijonus kenčiantį“ didvyrį.
Mickevičiaus-Konrado pasipūtimą nuo pat pradžių rodo Grzegorzas Małeckis, antrojoje dalyje naudodamas patetiškus romantiškus gestus ir veido išraiškas. Geriausia trečioji dalis. E.Nekrošius parodė jaunus lenkus su XX a. aštuntojo dešimtmečio kostiumais – taip, lyg pasaulį vis dar matytume Varšuvos pakto įkaitų akimis. Nesidžiaugiame laisve, negyvename tikru gyvenimu – tik gedulingu tautiniu mitu, kuris tampa istorijos parodija. Esame ne Rusijos, o A.Mickevičiaus belaisviais. Kartais nušviestas poeto veidas primena Staliną.
Kalėjimo scena – perdėto lenkiško ekspresyvumo ir didvyriškumo šventė. Mickevičiaus-Konrado bičiuliai pakeliui į jo celę maištingai ir demonstratyviai mosuoja kumščiais nesančiam priešui. Nenusimetėme tautinių kaukių, kaip svajojo Wyspiańskis. Kai tik atsitinka kokia nelaimė, lengviausia mums kovoti pasitelkus jau nugrotą A.Mickevičiaus martirologijos plokštelę, vienintelį lenkų patriotizmo garso takeliu. Girdime senos plokštelės traškesį, kai Małeckis pradeda „Didžiąją improvizaciją“. Aktorius išjuokia pasididžiavimą, kurį sąlygoja ši pagarbos verta aktorinė užduotis. Ir kaip didžėjus suka nematomą vinilą, lyg pirštais grotų A.Mickevičiaus aprašyta „stikline armonika“ [muzikos instrumentas iš stiklinių indų, garsas išgaunamas pirštu trinant indo sienelės kraštą. – Vert.]
Michałas Zadara Vroclavo „Vėlinėse“ kalėjimo scenose išvengia martirologinio patoso. Jo Konradas – reperis, myžantis į kibirą. O Dievą Zadara parodė kaip tolstantį žilą senuką baltu apdaru. E.Nekrošius, kaip Janas Englertas neseniai pastatytame „Kordiane“ [kalbama apie Nacionalinio teatro spektaklį pagal Johanno Wolfgango Goethe's ir įvairių lenkų dramaturgų kūrinius, kurį 2015 m. rudenį pastatė režisierius J.Englertas. – Vert.], lenkišką romantizmą vertina kaip velniško pasipūtimo proveržį ir vieninteliu romantiškojo herojaus partneriu padaro Velnią. Būtent jis apsimeta Burtininku (Marcinas Przybylskis), kuris pradeda praeities atminų ritualą kapinėse – ant žemės, nusėtos įdubomis ir skylėmis, į kurias kartkartėmis įkrenta lenkai apeigų dalyviai. Grįžimas į istoriją neleidžia mums eiti pirmyn.
Puiki scena, kai sąmonę praradusį Konradą velnių banda apdeda „Vėlinių“ knygomis. Tautos dainiaus įvaizdis mumifikuoja menininką, dar jam gyvam esant tampa jo karstu.
Iš jo lieka tik ranka, dalinanti autografus Słowackiui, Krasińskiui, Norwidui. Nes nuo jų vaizduotės įkalinimo prasidėjo lenkų nelaisvė. Po to velnias piktdžiugiškai A.Mickevičiaus antspaudu sužymi visą sceną. Ir tos antspaudo dėmės neįmanoma nugremžti netgi peiliu. O Varšuvos salonas stulbina veidmainyste – šiltai įsitaisę žmonės bombų paliktose įdubose žaidžia golfą ir organizuoja labdaringas akcijas Vilniaus lenkams, saugomas slaptažodžio „Na Wilno“ („Į Vilnių“).
Deja, keturių su puse valandos spektaklyje būtent pirmasis veiksmas vargina režisūrinės vaizduotės žaidimų bei sumanymų pertekliumi. Subyra į daugybę manieringų etiudų. Visumą sulydo geniali Paweło Szymańskio muzika.
Vertė Helmutas Šabasevičius
