„Dostojevskio angelai“ – tai pirmas lietuvių aktorės Birutės Mar monospektaklis Rusų dramos teatro erdvėse. - Teatro režisierius, siekiantis į sceną perkelti rusų klasiko F.Dostojevskio kūrybą, susiduria su nemažais iššūkiais – literatūrinis tekstas neišvengiamai privalo būti transformuotas į draminę kalbą. Naujame jūsų spektaklyje skambės fragmentai iš iš rašytojo romanų „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, „Demonai“, apysakos „Baltosios naktys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“. Kokios priežastys lėmė tokį pasirinkimą? Ar šios ištraukos, jūsų nuomone, lengviausiai pasiduoda scenos adaptacijai?
– Kurdama scenarijų negalvojau, kurie tekstai lengviau pasiduotų scenos adaptacijai – F.Dostojevskio personažų ir tekstų pasirinkimą padiktavo spektaklio idėja: angelai, t.y. žmonės rašytojo kūryboje, kurių sielos amplitudė nuo angeliško iki demoniško prado be galo plati. Kiekvienas jų (kaip ir kiekvienas mūsų) tarsi siekia būti angelu, neteikti kitam skausmo, bet turbūt niekam žemėje tai nepavyksta. Nors, pasak rašytojo, Dievas visuose mumyse pasėjęs “ano pasaulio“ sėklas. Tad būsimame spektaklyje, pasitelkus puikaus psichologo F.Dostojevskio personažų portretus, norėjosi ir patyrinėti žmogaus sielos užkaborius.
Pasirinkau kontrastingų personažų galeriją – nuo angeliškos Nastenkos iš „Baltųjų naktų“, kunigaikščio Myškino iš „Idioto“ iki savyje angelą atstūmusio Stavrogino iš „Demonų“ ir Grušenkos iš „Brolių Karamazovų“. Šių veikėjų monologai, jų gyvenimo istorijos tapo spektaklio scenarijaus pagrindu. - Pernai rudenį Rusijoje, Naugarde ir Senojoje Rusoje, surengtame tradiciniame XIX tarptautiniame kamerinių teatrų pagal F.Dostojevskio kūrinius festivalyje parodėte spektaklio „Dosotjevskio angelai“ eskizą. Kaip ruošėtės šiems pristatymams?
– Šio spektaklio kūrimo istorija išties įdomi. Praėjusį rudenį kamerinių teatrų pagal F.Dostojevskio kūrinius festivalio Naugarde ir Senojoje Rusoje rengėjai pasiūlė man sukurti „ką nors pagal F.Dostojevskį“. Tą pačią dieną atėjo galvon pavadinimas „Dostojevskio angelai“...
Po to tik ėmiau galvoti, koks gi tai spektaklis galėtų būti. Pasiruošimui tebuvo likęs mėnuo (ir scenarijui, ir spektakliui sukurti), jokių lėšų neturėjome. Bet kadangi būsimo spektaklio komanda – tikri bendraminčiai (pernai kartu kūrėme „Ledo vaikus“ Nacionaliniame dramos teatre) ir visiems ši idėja pasirodė įdomi, nutarėme ruoštis. Repetavome Kristinos Norvilaitės dailės studijoje Užupyje, kostiumus ir rekvizitą suradome atvykę į festivalį Naugardo teatre...
Spektaklį norėjosi sukurti vien todėl, kad pamatytume Senosios Rusos kurortą, kur F.Dostojevskis gyveno ir kūrė paskutiniais savo gyvenimo metais, ten parašė „Brolius Karamazovus“, „Demonus“. Ir išties kelionė buvo labai prasminga, mistiška – vaidinau “Dostojevskio angelus“ jo gimimo dieną, lapkričio 11-ąją, po mišių už rašytoją jo pamėgtoje cerkvėje, kur jis net kurį laiką gyveno. Su kartu į festivalį vykusia dailininke K.Norvilaite ir scenos asistentu Remigijumi Jančausku kelias valandas stovėjome toje cerkvėje prie stebuklingos ikonos, ir tarsi būtų palietusi F.Dostojevskio dvasia. Lauke buvo niūrus „dostojevskiškas“ ruduo, aplink purvas ir skurdas tarsi prieš 100 metų, o viduje tokia šviesa...
- Naujausias jūsų monospektaklis „Dostojevskio angelai“ tapo Lietuvos rusų dramos teatro repertuaro dalimi ir bus vaidinamas Mažojoje salėje. Kodėl jūsų dėmesys nukrypo į Rusų dramos teatrą? – Esu labai dėkinga režisieriui Jonui Vaitkui už pasitikėjimą. Jis išsyk sutiko, kad “Dostojevskio angelai“ atsirastų Rusų dramos teatro scenoje. Vaidinti F.Dostojevskį originalo kalba nuostabu (rusiškai spektaklio eskizą vaidinau ir festivalyje Senojoje Rusoje) ir Mažoji kamerinė teatro salė pasirodė tinkama, nors kol kas apleista – kai atėjome į ją, mums su dailininke K.Norvilaite išsyk kilo noras, kad F.Dostojevskio angelai čia atskristų ir ją sušildytų... Be galo gera kurti, kai sulauki palaikymo.
Rusų dramos teatre jaučiuosi kaip namie, nes juk iš tiesų kadaise čia ir prasidėjo manasis kūrybos kelias – dar mokydamasi Peterburge, vaidinau čia Poliną to paties F.Dostojevskio „Lošėjuje“, susitikau su nuostabiais aktoriais mokytojais Jelena Maivina, Vladimiru Jefremovu. O dabar sugrįžtu po dvidešimties metų...Galbūt neatsitiktinai.
- Spektaklio „Dostojevskio angelai“ kūrybinę bendraminčių grupę sudaro kompozitorius Antanas Kučinskas, dailininkė K.Norvilaitė, choreografė Sigita Mikalauskaitė. Mažojoje salėje žiūrovai išvys raudonas grindis, nuo galinės sienos į mus žvelgs žmonės iš archyvinių nuotraukų, po sceninę erdvę bus išblaškyti istoriniai kostiumai. Tačiau šis scenografinis sprendimas neatsitiktinis. Net ir raudonos grindys...
– Taip, mūsų komanda išties lyg koks muzikantų ansamblis, jau esame „susigroję“. Su kompozitoriumi A.Kučinsku kartu kuriame jau nuo pirmojo mano savarankiško spektaklio „Žodžiai smėlyje“ 1998 m., tad užtenka jam atnešti tekstą ir pasakyti keletą žodžių apie spektaklio idėją ir jis išsyk pajunta, kokios muzikos reikia.
K.Norvilaitė – grafikė, iliustravusi penkias mano knygas. Pernai ją pasikviečiau pamėginti kartu sukurti spektaklį „Ledo vaikai“ ir, man regis, ji puikiai pajuto teatro specifiką. Su šokėja, „Lėlės“ teatro aktore S.Mikalauskaite kadaise kartu šokome įvairiuose projektuose, o dabar ji tapo puikia asistente choreografe. Dirbdamas su bendraminčiais, tiesiog sutaupai daug laiko. Pasitiki vienas kitu, kalbiesi, mėgini ir po truputėlį susidėlioja spektaklis. O dėl neatsitiktinai spektaklyje atsiradusių detalių... Taip, jos atsirado po mūsų kelionės į F.Dostojevskio miestą. Nustebino, pavyzdžiui, kad F.Dostojevskio šeimos namo, kuriame jis vasarodavo paskutiniais gyvenimo metais (dabar ten įrengtas jo muziejus), grindys autentiškai nudažytos raudona spalva.
Panašią scenos dangą nusprendėme panaudoti ir spektaklyje. Tarsi žmogaus jausmų, aistrų erdvė, „ugninis ežeras“... Ten įsirašėme ir autentiškus tenykštės cerkvės varpus, kuriuos taip pat naudosime spektaklyje. Vartėme F.Dostojevskio laikų nuotraukas, Senosios Rusos atvirukų rinkinius, kuriuos galbūt įkomponuosime į spektaklio audinį. Būsimasis spektaklis tikriausiai bus ir apie akimirksniu praeinantį žmogaus gyvenimo laiką... Dievas mumyse pasėjo „ano pasaulio sėklas“, kurios lyg šaknys mus jungia su anapusine šviesa. Tai ir žmogiško gyvenimo viltis, ir skausmingas ilgesys. F.Dostojevskio proza, manau, tikra dovana teatrinei kūrybai, ji puikiai atskleidžia žmogiškos būties sudėtingumą ir prasmę. Tad sykiu tai galimybė „paaugti“ ir kaip aktorei, ir kaip žmogui.
Monospektaklio „Dostojevskio angelai“ premjera. Balandžio 2d. 16 val. Lietuvos rusų dramos teatro Mažoji salė, Vilnius.
