Pasaulyje nelieka žiūrovų, tik liudininkai, kurie privalo veikti

Vyras ateina iš toli, sunkiai žengia pieva, galiausiai parkrenta ir nebeatsikelia. Po keleto minučių iš kitų lauko pusių prie jo neskubėdami prieina keli valkatos, nurengia jį ir išsiskirsto – gal rūbus parduos ar patys sunešios.

Drieso Verhoeveno „Tai ne meilė“.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Drieso Verhoeveno „Tai ne meilė“.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Juliano Hetzelio „Kliūtys. Baimės skulptūros“ Poznanės Adomo Mickevičiaus aikštėje.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Juliano Hetzelio „Kliūtys. Baimės skulptūros“ Poznanės Adomo Mickevičiaus aikštėje.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Lotte van den Berg savo „Dykrų“ peizaže.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Lotte van den Berg savo „Dykrų“ peizaže.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Drieso Verhoeveno „Tai ne baimė“.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Drieso Verhoeveno „Tai ne baimė“.<br>Klaudynos Schubert (malta-festival.pl) nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Vaidas Jauniškis (www.menufaktura.lt)

Jul 21, 2016, 12:42 PM, atnaujinta May 18, 2017, 6:19 AM

Visa tai iš 50-100 metrų stebi dvi žiūrovų eilės, ir gali pasimesti – o gal tai buvo reali scena? Valkatos taip pat galėtų atsukti savo žvilgsnį ir suabejoti, ar neįsiveržė į spektaklį. O gal ten, ant medinių platformų, sėdi kažkokie hepeningo statistai?

Gatvėje vienu metu parkrenta keletas žmonių. Nežinomos epidemijos aukos? Bet aplinkiniai reaguoja gan ramiai, kai kas nusistebi. O vėliau dauguma imasi fotografuoti. Matyt, kol epidemija nepaskelbta per medijas, tol jos nėra. Tol patys galime gaminti žinias.

Prieš scenos diktatą

Poznanėje vykstantis „Maltos“ festivalis daugelio lenkų teatralų ir kultūrininkų laikomas demokratiškiausiu ir progresyviausiu scenos menų festivaliu. Tai neturi nieko bendro su skoniu ir simpatijomis vienai ar kitai meno rūšiai, – tiesiog šis festivalis jau 26 metus ardo meno suvokimo sienas, pristato kūrėjus tada, kai dar vardai nebūna plačiai žinomi nei Rytų, nei Vakarų Europai: taip pas juos prieš 15 metų buvo atrastas Romeo Castellucci, su savo balkaniškuoju orkestru dar 1997 m. gastroliavo Goranas Bregovičius, 2000 m. – kubiečių senukai „Buena Vista Social Club“, savo operas pristatė Nicholas Lensas, vienus ar kitus metus žymėjo ištisos programos, skirtos flamų, Azijos, o kitąmet – Balkanų scenoms.

Tačiau festivalis nesiima pirmųjų kolonizatorių funkcijų – atrasti naujas žemes ir tėvynėn pristatyti įdomiausius aborigenus su jų kūryba. Jo ieškomos žemės yra galimybė surasti naujų sceninių šaltinių klondaikus, numatyti raiškos priemonių duobes ar akligatvius, perprasti surastų prieskonių kvapus ir vėjų nešamus ligų užkratus. Todėl jau nuo 2010 metų ši kryptis pabrėžiama vis kitomis temomis, vadinamomis „idiomomis“, ir jas pagrįsti bandančiais kuratoriais. „Azijos investicijas“ prižiūrėjo „Rimini Protokoll“ kūrėjas Stefanas Kaegi, „Žmogų-mechanizmą“ – Romeo Castellucci, Lotynų Amerikos „Mišrūnus“ – Rodrigo Garcia, „Naują pasaulio tvarką“ – „Forced Entertainment“ galva Timas Etchellsas. Šįmet „Žiūrovo paradoksą“ kuravo olandė Lotte van den Berg.

Šį birželį festivalis, nagrinėdamas žiūrovo-liudininko-atlikėjo trikampį, regis, žengė tiek įdomiu, kiek ir rizikingu keliu. Net rizikuodamas netekti ne tik aktorių, bet ir žiūrovų simpatijų.

„Atsisėdame aukštai ir žvelgiame iš tamsos, – rašo Lotte van den Berg savo programos pristatyme. – Man šiandien tokios pozicijos reikšmė prarado galią. Netikiu, kad egzistuoja vieta, kur galime pasislėpti, iš kurios ramiai galime stebėti. O drauge man jos labai trūksta. Tylos aplink mane. Gebėjimo susikaupti. Įžvelgti, kas svarbu, ir kitką pamiršti“. Ir sumuoja: „Žiūrėti – tai veikti. Žvelgdama aš sujungiu save su pasauliu, tarsi liečiu jį savo akimis. (...) Kai įsitaisome teatro salėje, galime žiūrėti, skirti tam visą dėmesį. Atsiduoti žiūrovo vaidmeniui, pripažinti tam turint teisę reiškia sąmoningai ne-veikti. (...) Šiandien kitaip. Leidžiu sau nebūti žiūrove. Jaučiuosi liudininkė ir jaučiu pareigą pereiti prie veiksmo. Iškart dalinuosi tuo, ką pamačiau, persiunčiu tolyn, paskelbiu savo poziciją, nurodau į save (pažiūrėkite į mane – aš tai mačiau)“. Šiandien, pasak kuratorės, aktoriaus, žiūrovo ir liudininko funkcijos susipynė, visos jos yra vienu metu.

Todėl ir neaišku, kuris veikėjų yra atsitiktinis ir ar visi teisingai žvelgia ta kraštovaizdžio kryptimi jos spektaklyje „Dykros“ (Wasteland), laisvoje J.M. Coetezee's romano „Nešlovė“ interpretacijoje. Čia nepasakojamas siužetas apie išmesto iš universiteto dėl meilės reikalų dėstytojo smukimą visuomenės hierarchijoje. Čia apskritai kažin ar kas pasakojama. Artimiausia romanui yra jo žvilgsniu regima negalėjimo, pasidavimo, visiško nejaukumo būsena, kai iš tavęs atima ir su tavimi daro ką nori. Antiutopinė civilizacijos istorija.

Mes sėdim ant jos krašto. Susitikę ant tilto prie krikščionybės bastiono, Poznanės Arkikatedros, maždaug 100 žiūrovų grupė patraukia palei upę, eina apie 15 minučių, kol prieina tos religijos antipodą. Artimas – priešas tavo ir tavo nauda.

Paukščių čiulbėjimas, pravažiuojančio motociklo, traukinio, visi kiti garsai yra atsitiktiniai ir drauge absoliučiai tinkami. Kažkur skrendantis lėktuvas, kaip ir kažkur einantis žmogus. Ne, visgi šis artėja ir atsisėda prieš mus, vos per kokius 15 metrų, matome jo sutrauktą trumpesnę ranką. Ir veidas kiek paliestas kažkokios ligos.

Vėliau kabliarankis atsikels, pasiims iš anksčiau parkritusio vyro treningą, čia pat apsivilks (nors karšta, ir karštis čia kaip Pietų Afrikoje, per 30, – neplanuota šio aplinkos teatro dalis). Pasirodo moteris, ateina dar vienas vyras. Du kiti jau kasa duobę. Po kiek laiko suvoki – tam, jau mirusiam. Bet apskritai visi devyni vienas į kitą nereaguoja, ir ne atstumas kaltas. Tai tarsi zona, kiek tarkovskiškai apleista, o kultūriškai visiškai nutolusi nuo įprastų standartų, kuriuos jutome prieš 15 minučių iki spektaklio.

Vyras kažkokiu vamzdžiu užmuša kitą. Nuvelka prie duobės. Pasiveja moterį, išprievartauja. Ji labai nesipriešina, tokia realybė. Nei sekso jam reikia, nei šilumos – čia tėra prievartos ir paklusimo kategorijos. Jų pakanka, tokie socialiniai ryšiai. Galiausiai vienas visus kitus paeiliui priveda prie stulpo, taukštelį galva į jį, ir įmeta į duobę. Jį patį priveikia pirmasis, kabliarankis. Tačiau ir pats nulenda į tą duobę.

Stebėdamas vyksmą dar iš pradžių galvoji, kuris jų yra pagrindinis, kuris pasakoja. Bet tuoj pat suvoki, kad įjungei savo suvokimo trafaretus.

Lieka moteris, išrengta, bet neišprievartauta. Lyg ir būtų palikta ramybėje, atsidustų, bet ji atrodo dar bejėgiškesnė, nes – kas jai iš to? Šioje žemėje ji neturi su kuo pradėti gyvybės, naujos civilizacijos, – bet ar jai to reikia? Pati kaip sliekas užsikasa į žemę.

Spektaklyje gali būti daug daugiau naratyvų, daugiau prasmių, nes jas kuriame iš abstraktaus veiksmo, santykių schemos (nuėjo-susitiko-parėjo). Tai paliekama mums, stebintiems šį pasaulį nuo jo krašto ir tarsi iš saugaus atstumo. Tačiau atstumas paveikus ir kitaip – jis pereina į gyvenimą, nes žiūrėdamas atidžiau, prisimerkęs, gali imti jautriau stebėti savo visiškai neteatrines aplinkas.

Baimės skulptūros

Vokiečių muzikas, vizualiųjų menų atstovas Julianas Hetzelis režisuoja kelių žmonių parkritimus gatvėje įvairiose Poznanės vietose – akcija vadinosi „Kliūtys – baimės skulptūros“ (Obstacle – Sculpting Fear). Principas panašus į kaip tik dabar Vilniaus ŠMC eksponuojamoje „Post Ars“ retrospektyvoje nuotraukose užfiksuotus „Objektus“ – nukritusius žmones Kauno Ąžuolyne 1990-aisiais. Tik sportuojantiems praeiviams „meno atpažįstamumą“ Kaune išduoda estetiškos nuo kūnų nutįsusios virvės. Hetzelis estetikos nesiūlo, ir praeivio ranka gali tiestis pagalbos telefono, arba atvirkščiai – nesiekti jo, kai tikrai reikės.

Baimės man kur kas daugiau kėlė taip pat Drieso Verhoeveno „Tai nėra...“ Vizualiųjų menų atstovas sustingusių gyvų paveikslų serijai pasiėmė Rene Magritte'o užrašą po pypkės piešiniu – „Tai nėra pypkė“ (Ceci n'est pas une pipe), tik paskutinį žodį pakeitė „meile“, „istorija“, „baime“. Prekybinėje Poznanės gatvėje stovi stiklo kabina, kurioje penkias valandas sėdi pagyvenęs vyras ir jaunutė mergaitė jam ant kelių. „Tai ne meilė“. Kabinoje būna grandine prirakinta juodaodė. „Tai ne istorija“. Meldžiasi musulmonas. „Tai ne baimė“. Bet baimė, nejaukumas apima. Ties vyru su mergaite – ir dėl to, kad jie vis dėlto gyvi ir neapsimeta paveikslu, o stebi mus. Žvelgiant į ramią musulmono maldą įsijungia visi žiniasklaidos suformuoti trafaretai, o ir per garsiakalbį pasigirsta muedzino šaukimas, Alach akbar, vyras meta rožančių į šalį ir pakelia akis į mus. Žiūrime vienas į kitą ilgai, kelias minutes, po to jis pereina prie kito žiūrovo. Baimės susitinka: mano – kaip galimos jo, pamišėlio fanatiko, aukos; jo – kaip iš praeities ištraukto „nenormaliųjų“ cirko personažo, į kurį žiūriu iš laisvės pozicijos. Be abejo, čia ir tiesioginė nuoroda į chrestomatinį Gómez-Peña ir Coco Fusco „Du neatrastus amerindėnus...“ (1992). Verhoevenas žaidžia mūsų trafaretais, mes žaidžiame jo. Pavėluota mintis – o kas būtų, jei koks nors vaikas, žvelgdamas dėdei musulmonui į akis, imtų užkrečiamai juoktis? Negi budelis-auka nenusišypsotų?

Antas Hamptonas, 1998 m. įkūręs kompaniją „Rotozaza“ (pavadinimas paimtas iš jo tėvynainio šveicaro Jeano Tinguely kinetinių skulptūrų ir performansų serijos), iki dabar tebetęsia „autoteatro“ koncepciją: žiūrovams įduodamos ausinės ir jie seka instrukcijas. Susitikime su menininku išgirdome, kaip Hamptonas kategoriškai pasisako prieš dabar madingą tiesioginės patirties teatrą ir jo blokbasterius Niujorke (turimi galvoje „Punchdrunk“ spektakliai) – tai esąs nepagrįstas šio teatro krypties bumas, naujas teatrinis Disneilendas. Tačiau „Masuotė“ ar „Papildomi žmonės“ (Extra People) yra analogiškas bandymas įtraukti žiūrovus į veiksmą, tik gal menkesnėmis sąnaudomis ir be aiškios motyvacijos. Kažkodėl nežmoniškai ilgai užtrunka pasirengti- užsidėti išdalintas ausines, įrašyti savo balsą, kuris vistiek transformuosis į vienodą vaiko balselį. Ausinėse girdimi ir garso efektai, ir to „vaiko“ nurodymai, skirti asmeniškai tau. Atsiduodi žaidimui, bandai paklusti, atlieki beprasmius judesius ar veiksmus ant scenos, tarsi kažkuriuo metu „autožiūrovas“ manyje ima pagauti neaiškią pabėgėlių temą (pirmiausia buvai aprengtas šviečiančiomis „gelbėjimo“ liemenėmis, vėliau išdalinami apklotai, masuotė nuo scenos mojuoja tariamiems žiūrovams, tau nurodinėjama, kur eiti, ko negalima daryti). Bet griežtos instrukcijos ir reikalavimai iš žiūrovų – tų tarsi filmavimo masuotėn atrinktųjų – pernelyg sudėtingi, neturintys aiškios linijos, per ilgi. Logiška, kad tą pabėgėlių gelbėjimo operaciją kažkuriuo metu suprotestavęs palieka vienas ar kitas, nes atsibosta būti kūrėjo ambicijų įkaitu. Nors panašus jausmas žiūrovą dažnai gali ištikti ir tradiciniame teatre, čia akivaizdžiai pajutau šios krypties pranašumą – psichologinę laisvę nedaryti, išmesti savo ID (ausines) ir apleisti skęstančią valtį.

***

Apmaudu ir stebina viena: jei Lotte van den Berg pasiūlė savo autorius, greta visada buvo lenkų pusės kuratorė, festivalio programos sudarytoja Katarzyna Tórz, ne tik pasiūlanti kuratorius, bet ir privalanti turėti omenyje lenkų žiūrovų patirtį. O net pačioje „Maltoje“ jie jau yra matę nelyginamai kokybiškesnius to paties instrukcijų principo išnaudotojus „Rimini Protokoll“, čia pernai su savo aktualiais ir ne-teatrališkais spektakliais buvo „Forced Entertainment“; net pačioje Lenkijoje Wojtekas Ziemilskis sukūrė nelyginamai švaresnį žiūrovų veiksmą tuščioje scenoje – „Prologą“ (šį ir panašaus principo vokiečių „Post Theater“ vyksmą „Express Fight Club“ matė ir Vilniaus Menų spaustuvės žiūrovai).

Greta pačios Lottes van den Berg kūrinių ir Drieso Verhoeveno paveikių instaliacijų atsiradę vaikiškai įnoringi Hamptono ir kitų kūrėjų vyksmai, atrinkti anaiptol ne šio festivalio lygio žaidėjai stipriai suklibino paties festivalio pamatus. Ypač pasirinkus tokią temą, kuri dalį žiūrovų natūraliai atstumia (ir iš tiesų jų buvo gerokai mažiau nei ankstesniais metais), reikėtų elgtis su auditorija atsargiau. Juoba dar pačiam festivalio direktoriui Michalui Merczynskiui paskelbus planus statyti multifunkcinį kultūros centrą Avinjono festivalio „La FabricA“ pavyzdžiu (nors tokių pilna visoje Europoje). Ir nors Laisvės aikštėje nuolatos vyko bendruomeninės iniciatyvos, spektakliai vaikams pavirto paprastais užsiėmimais – neginčytina vaikų darželio atmaina, nors buvo surengta keletas diskusijų ir tradiciniai „Silent Disco“ šokių vakarai ar koncertai, bendruomeninės iniciatyvos ir ekskursijos miesto stogais – visa tai labiau signalizavo apie jau inertišką madą būti čia ir kaboti „eko-hamake“, tačiau nuošalyje paliko teatro ir gatvės, performerio ir praeivio sandūros ir iš to skylančios naujos kokybės. Susidūrimai darosi nepastebimi ypač šiandien, kai pati visuomenė ir jos gyvensena darosi tokia peršviečiama ir performatyvi.

Laimei, greta „Idiomos“ buvo ir kitos festivalio pusės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.