Kai prieš viešnagę susisiekiau su E.Minkštimu, jis buvo ką tik grįžęs į Vašingtoną iš koncertinio turo Meksikoje.
– Kuo nustebinsite M.K. Čiurlionio festivalio klausytojus?
– Koncerte skambės romantinė, įvairiapusė programa. Pirmą kartą Lietuvoje atliksiu Roberto Schumanno monumentalų ciklą, skambės virtuoziški Ferenco Liszto opusai, Franzo Schuberto sonata, M.K. Čiurlionio preliudai ir liaudies dainų aranžuotės.
Šie kūriniai, nepaisant savo turiningumo, nevargina klausytojo, neskamba monotoniškai. R.Schumanno cikle yra 18 charakteringų dalių, kurios viena nuo kitos itin skiriasi muzikiniais aspektais.
Koncertai gimtinėje visuomet jaudina – jaučiu ypatingą atsakomybę grodamas Lietuvos klausytojams, tarp kurių yra mano mokslo draugai, vaikystės bičiuliai, pažįstami ir, žinoma, mama.
– Kokia šiais metais buvo jūsų kelionių geografija? Kaip veikia nuolatinis gyvenimas tarp oro uostų, viešbučių? Gal jau tapote lagaminų pakavimo čempionu – išvystėte gebėjimą per trumpą laiką susidėti viską, kas reikalinga? Ką visada pasiimate į kelionę? Gal keliaudamas esate patyręs kokių nors nuotykių – pavėlavote į lėktuvą, pamiršote pasą ar buvote sulaikytas apsaugos?
Tapęs lagaminų pakavimo čempionu išlavinau ir išgyvenimo kelionėse įgūdžius – niekuomet nesu palikęs paso, pavėlavęs į lėktuvą ar sulaikytas apsaugos. Oro uostuose personalas mane atpažįsta, skraidau labai dažnai. Šiemet koncertai ir organizacine veikla mane lydėjo nuo Aliaskos iki Kinijos. Labai dažnai koncertuoju rytinėje JAV pakrantėje, ypač Niujorke ir Vašingtone.
Į kelionę visuomet pasiimu tik būtiniausius daiktus. Nesuprantu žmoniu, kurie keliauja su daugybe lagaminų. Tiesa pasakius, ne taip daug ir reikia daiktų – higienos priemonės, formali ir neformali apranga, planšetinis kompiuteris, darbinis kompiuteris, mobilus telefonas. Keliaujant, ypač šiais laikais, nereikėtų galvoti apie madų demonstravimą. Kuo daugiau turime (ar vežamės) daiktų, tuo labiau jiems tarnaujame. Lagaminai pasimeta, lūžta, avialinijos siekia visais įmanomais ir neįmanomais būdais apmokestinti keliaujančius. Su keleivių daiktais elgiamasi itin grubiai.
Stengiuosi vežtis tos pačios kompanijos (tarkime, „Apple“) elektronikos prietaisus, kad sumažinčiau pakrovėjų, laidų skaičių.
– Ką vadinate savo namais? Kaip atrodo vieta – namas ar butas, kur praleidžiate daugiausia laiko?
– Mano tikrieji namai yra Vašingtono konservatorija, kurioje vadovauju fortepijono katedrai. Antrieji namai – butas Vašingtone, kuris, realiai, irgi pavirtęs ofisu.
– Ar sunku atlaikyti konkurenciją tarp pianistų? Ką vadinate savo išskirtinumu?
– Mano išskirtinumas – visapusiškumas. Konkurencijos nebijau, apie ją net nemąstau, ji manęs visai nejaudina. Esu trijų koncertiniu organizacijų reziduojantis menininkas, mane kviečia koncertuoti visame pasaulyje, baigiau aukščiausio lygio studijas Paryžiaus konservatorijoje bei Juilliardo mokykloje Niujorke. Save realizuoju dėstydamas studentams, koncertuodamas, organizuodamas tarptautinius festivalius. Dirbu srityje, kuri man teikia didžiulį pasitenkinimą. Darbo turiu tiek daug, kad nelieka laiko ir priežasčių pavydėti ar konkuruoti. Iš savęs reikalauju aukščiausios kokybės ir disciplinos. Visa kita, kaip ir mano viešas įvertinimas, nėra prioritetas ir nuo manęs nepriklauso.
– Kroatų pianistas Ivo Pogoreličius garsėja kaip kaprizingas atlikėjas. Jis gali supykęs nutraukti koncertą, jei koks nors klausytojas sukosėja. Ar esate griežtas klausytojams? Ar turite organizatoriams kokių nors išskirtinių reikalavimų?
– I.Pogoreličius ir kiti pamaivos turėtų labiau rūpintis muzika, o ne savo įvaizdžiu. Tuomet ir klausytojai laimingesni bus. O tiems, kurie seka panašių „pogoreličių“ pėdomis, vertėtu pasidomėti ir pasiklausyti didžiųjų meistrų, dar ne taip seniai iš gyvenimo pasitraukusių legendinių atlikėjų įrašų, paskaityti apie jų gyvenimą. Karo ir vargo metais jie koncertavo nešildomose salėse, grojo prastais, net apgadintais instrumentais, tikėdami savo misija, menu, dalindamiesi muzikos grožiu su klausytojais. Šiais laikais labai daug susirūpinusių savo apranga, bet mažai nutuokiančių apie savito skambinimo ieškojimą.
– Lietuvoje menininkai skundžiasi, kad jų darbas yra mažai apmokamas. O kokia muzikantų padėtis užsienyje? Ar jūs iš savo uždarbio galite leisti daug ką? Ar jūsų gyvenime yra buvęs sunkus finansinis metas, kai reikėjo labai taupyti?
– Gyvenime esu matęs labai daug vargo. Mirus tėveliui, likau tik su mama. Būdamas 16 metų laimėjau pianistų konkursą Kanadoje. Gauta premija padėjo finansiškai pragyventi tiek man, tiek mamai. Palengva, sukandęs dantis skyniausi kelią į sėkmę. Didžiuojuosi tuo, kad nuo 17 metų amžiaus iki šiol galiu padėti savo mamai išlaikyti gimtuosius namus. Dabar sau galiu leisti viską. Tik, deja, mano poreikiai labai maži. Gyvenimas išmokė, kad laimei reikia ne taip jau ir daug.
– Esate koncertavęs Velso princui Charlesui. Kokioms dar iškilioms asmenybėms grojote? Gal po to užsimezgė ir artimesni ryšiai?
– Muzika išlieka, asmenybės nublanksta, ištirpsta laiko tėkmėje. Grojau aktoriams, prezidentams, parlamentų pirmininkams, Jungtinių Tautų asamblėjos darbuotojams, įvairių fondu vadovams, verslininkams. Visi jie žmones, bet ne visi įdomūs. – Kada ir kaip atradote muzikos magiją? Ar iš pradžių reikėjo jus versti groti?
– Muzika mane jaudino nuo mažens. Tačiau vaikystėje nenorėjau valandų valandas repetuoti. Gal todėl, kad nesupratau studijų proceso ir jo poreikio. Bet nuo 10 metų amžiaus jau buvau susikūręs repeticijų „sistemą“ – žymėdavau kartotinus pasažus bei būdus, kuriais „atidirbinėdavau“ sudėtingas kūrinių ištraukas.
– Dar vaikas būdamas važinėjote iš Kauno į Vilnių mokytis groti? Ar jus kas nors palydėdavo? Gal būdavo baugu svetimame mieste?
– Vaikystėje lydėdavo tėtis arba mama. Nuo 15 metų važinėdavau vienas traukiniais bei autobusais. Baugu nebuvo.
– Ar intensyvios grojimo pamokos, repeticijos bei koncertai savu laiku neuždėjo vienišumo šydo. Gal jums trūko draugų, pokalbių, pasilinksminimų su bendraamžiais? Jei taip, kam išsakydavote susikaupusias mintis, svajones, lūkesčius?
– Su manimi liko ištikimi, tikri draugai. Tikrų draugų, kurie lieka prie musu nelaimėje, bėdoje yra labai mažai. Mano geriausias vaikystes bičiulis yra man kaip brolis, labai branginu savo šeimą.
– Jums artimiausia romantikų kompozitorių muzika. Kodėl?
Todėl, kad romantikas visų pirma – svajotojas. O aš labai mėgstu svajoti.
– Nuo vaikystės jums įtaką darė Šiaurės šalių poezija, baltų mitologija. Muzikiniam atlikimui įkvėpimo semiatės iš viduramžių sakmių, legendų. Kas jus paskatino tuo domėtis?
– Mitai, mistika – tai tik dar kelios erdvės vaizduotei, svajonėms, nuostabiam mūsų gebėjimui mintyse akimirksniu persikelti į kitus laikus, legendas, pasaulius. Muzika geba tai padaryti be žodžių, be konkrečių prasmių.
– Ką veikiate, kai turite laisvą dieną – nėra koncerto, nereikia į darbą?
– Ieškau naujo repertuaro, atsakau į laiškus, groju, vaikštau gamtoje, sportuoju, skaitau. Visuomet randu ką veikti, negaliu sėdėti ramiai sudėjęs rankas.
– Kokių turite išskirtinių pomėgių? – Žaidžiu tenisą, krepšinį, domiuosi istorija, geografija, astronomija.
– Bendraujate su įvairias žmonėmis iš skirtingų šalių. Kaip įvardintumėte ryšį tarp menininkų ir meno gerbėjų? Kur tas ryšys stipriausias?
– Nuoširdi meilė muzikai. Visi trys žodžiai – kertiniai. Nuoširdumas – svarbiausia.
– Kiek ilgiausiai galite išbūti negrojęs? – Kartais darau net ir savaitės pertrauką, o kitomis dienomis groju iki 8 valandų per diena. Viskas priklauso nuo koncertų grafiko, programų krūvio, kitų aplinkybių.
– Kur semiatės energijos? Kaip ruošiatės psichologiškai, fiziškai svarbiam pasirodymui? – Pasirengimo esmė slypi sąžiningame darbe ir muzikos studijose – nagrinėjant, įsiklausant į kūrinius, kuriuos atlieku. Vidinis žinojimas, kad ruoštasi nuoširdžiai, atsakingai, kreipiant dėmesį į detales, yra svarbiausias psichologinis garantas.
**
Lapkričio 3 d. 19 val. Valdovų rūmuose koncertuos pianistas Edvinas Minkštimas (JAV-Lietuva).
Programoje:
M.K.Čiurlionis – Liaudies dainų aranžuotės, variacijos liaudies dainų temomis;
R. Schumannas – Davidsbündlertänze, Op. 6;
F. Lisztas – Vengrų rapsodija Nr.2;
F. Schubertas – Sonata a-moll, Op.164;
F. Lisztas –“Tarantela. Venecija ir Neapolis“ iš ciklo „Antrieji klajonių metai: Italija“.
