Ketvirtadienį vakare, po spektalio „Edipas karalius“, jie surengė humoristinį pobūvį sukaktuvininko garbei. Prieš jį Rusijos informacijos agentūros TASS korespondentė Olga Svistunova pakalbino R.Tuminą ir jis pasidalijo mintimis apie šiuolaikinį pasaulį, gimtuosius namus ir optimizmo būtinumą.
– Gerbiamasis režisieriau, ar nesibaiminate iš anksto paminėti jubiliejų?
– Ne, aš neprietaringas. Be to, didžiulių iškilmių nenumatyta. Tiesiog susirinks mano draugai, pasižiūrėsime humoristinę programą („kapustniką“), pasėdėsime, pasišnekėsime. Man sakė, kad gimiau sausio 20-osios rytą. Žiūrėk, ir sulauksime to laiko.
Kur kas labiau man rūpi, kaip pavyks bendras su graikais „Edipas karalius“. Šį spektaklį mes retai vaidiname. Bet, tikiuosi, dar parodysime kovą ir gegužę. Juk reikia atsivežti graikų artistus, su tuo susiję finansiniai ir organizaciniai keblumai.
– Menine prasme būgštavimų turbūt nėra? Spektaklis išties unikalus ir turi didžiulį pasisekimą. Manyčiau, kaip režisierius turėtumėte būti patenkintas.
– Kai kas pavyko. Kai kas neduoda ramybės. Tekstas neduoda ramybės. Moku atmintinai. Jau nežiūriu. Bet įsiklausau. Vėl jis skamba, vėl jis, gražuolis, glosto ausį. Niekam nereikia eikvoti laiko. Tik didiems ir gražiems dalykams.
– Anglų kalboje yra posakis, taikomas žurnalistams: „You are as good as your last story“ („Tu šaunus tiek, kiek šaunus tavo pastarasis straipsnis“). Jūsų pastarasis „Edipas karalius“ puikus, vadinasi, jūs – taip pat.
– „Edipas karalius“ išties turi pasisekimą. Taip buvo ir praėjusią vasarą seniausiame išlikusiame amfiteatre Graikijoje, Epidaure, kur surengėme pasaulinę premjerą. Vėliau spektaklis buvo parodytas Atėnuose, tarptautiniame kultūros forume Sankt Peterburge ir rodomas Maskvoje, kur į jį neįmanoma gauti bilietų.
“Edipas karalius“ manęs nepaleidžia. Dabar režisuoju šią Igorio Stravinskio oratoriją Maskvos Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre, premjera paskelbta kovo 18-ąją.
Po to, jau 2018-aisiais, imsiuosi Piotro Čaikovskio „Pikų damos“, kurią režisuoti pakvietė Didysis teatras. Prieš mane atsiveria muzikos pasaulis. Artėjant senatvei daugelis režisierių pereidavo prie muzikos žanro. Ir K.Stanislavskis, ir V.Nemirovičius-Dančenka...
– Nereikia visko versti tik amžiui. Pamenate, Aleksandro Puškino „Akmeniniame svetyje“ yra frazė: „Iš gyvenimo džiaugsmų viena tik meilė muziką pranoksta, bet meilė – tai melodija...“
– O štai A.Puškino „Kaukazo belaisvyje“: „Juk moters meilę neilgai atsiskyrimas tekankina: praeis meilė, ateis nuobodulys...“ Manau, nuobodulį reikia pasitikti su meile. Būti ne ten, kur tave myli. O kaip sakė Antonas Čechovas: „Būti ten, kur aš myliu.“ Man gera, jauku scenoje, ji šildo mano sielą. Tai mano namai.
– Ar neužsimenate, kad naujuoju jūsų darbu vėl gali tapti spektaklis pagal A.Čechovą?
– Galbūt „Trys seserys“. Dar noriu pastatyti Johanno Wolfgango Goethe‘s „Faustą“. Aš su juo tariuosi, draugauju, bet dar galutinai „nesusitariau“. Didžių kūrinių yra, jų nedaug, reikia suspėti prisiliesti. Bet ir skubėti nereikia. Šiek tiek nuleisti bures, kad uosto neprašoktum.
– Ir paskutinis klausimas. Kaip jūs vertinate šiuolaikinį pasaulį ir nūdieną?
– Aš lioviausi vertinti. Tikriausiai visais laikais pasaulis ėjo iš proto. O jeigu niekas nepakito, tai dar blogiau. Bet kuo daugiau aplinkui pesimizmo, tuo labiau aš myliu gyvenimą. Aš optimizmo ir tikėjimo sergėtojas. Aš sargybinis prie pragaro vartų. Kas ten pateko, tas pateko, bet daugiau nieko nenoriu ten įleisti. Todėl aš budžiu.
Parengė Milda Augulytė
