„Chanuma“ (1882) – garsiausias dramaturgo, režisieriaus, aktoriaus ir antreprenerio Avksentijaus Cagarelio kūrinys. Gruzijos teatrams jis išvertė 20 užsienio autorių pjesių, bet iš kūrybos gyventi negalėjo, tarnavo Užkaukazės geležinkelyje stoties viršininku. Artimai pažinęs Tbilisio gruzinų ir armėnų bendruomenes, pjesėje pateikė gyvą jų gyvenimo paveikslą su optimizmo nestokojančiais charakteriais, kurie atsiskleidžia per nuotaikingus dialogus. Tbilisis rodomas kaip regiono didmiestis, tokiu tapęs jau XIX a. pabaigoje, sklidinas nepakartojamo kaukazietiško kolorito.
Režisierius, dramaturgas A.Enukidzė (g. 1965, Tbilisyje) yra pastatęs daugiau kaip 70 spektaklių įvairiuose Gruzijos ir kitų šalių (Lenkijos, Rumunijos, Turkijos, Rusijos) teatruose, Gruzijos teatro ir kino universiteto profesorius. Su garsiuoju gruzinų teatro režisieriumi Robertu Sturua įkūrė pirmąjį teatro režisūros fakultetą Turkijoje (Bilkento universitetas, Ankara). Nuo 2014-ųjų Enukidzė yra Batumio valstybinio Iljos Čavčavadzės teatro meno vadovas. Originaliai mąsto tiek apie teatrą, tiek apie komplikuotą šiuolaikinę tikrovę, taigi, šis pokalbis – ne tik apie premjerą Panevėžyje, bet ir apie situaciją jo tėvynėje, net ne tik joje.
Arūnas Spraunius: Kodėl Panevėžys ir kodėl būtent „Chanuma“?
Andro Enukidzė: Statyti spektaklius Panevėžyje garbė kiekvienam, kuris kaip režisierius brendo sovietinėje erdvėje. Praėjusio amžiaus 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais čia vyko absoliučiai nauji, pažangiausi teatriniai ieškojimai. Panevėžio teatras ir jo steigėjas Juozas Miltinis buvo teatrinės estetikos, tapusios alternatyva Sovietų Sąjungos teatrui, flagmanai. Aš kaip režisierius irgi brendau, veikiamas šios estetikos, turiu pagrindą laikyti ją saviške, juo labiau kad Miltinio teatras dažnai gastroliuodavo Gruzijoje, taigi, tą kultūrą gavau iš pirmų rankų.
Kita mano darbo čia priežastis labai paprasta – šio teatro vadovas yra mano senas bičiulis Linas Marijus Zaikauskas, su kuriuo sieja ne vien gyvenimiška, bet ir profesinė draugystė, mūsų keliai susikirsdavo įvairiose Europos teatro aikštelėse bei forumuose. Dažnai abu kurdavome spektaklius tuose pačiuose teatruose. Ta draugystė nuo pat pradžių klostėsi abipusės pagarbos pagrindu – mane visada domino tai, ką daro Linas, tikiuosi, jam buvo įdomūs mano spektakliai. Pirmas susitikimas įvyko savotiškomis aplinkybėmis – per Juodosios jūros regiono šalių teatro festivalį Turkijoje Zaikauskas pasiteiravo, ar aš kartais nepažįstąs gruzinų režisieriaus, pastačiusio spektaklį „Dostojevskij.ru“, kuris jam labai patiko. Atsakiau, kad žinau tokį gana neprastai, nes tai esu aš. Nuo tada užsimezgė mūsų ryšiai ir teatre, ir už jo ribų. Beje, Linas su šeima visiškai atsitiktinai viešėjo mano viloje prie Juodosios jūros, kai 2008 m. prasidėjo košmariškas karas tarp Rusijos ir Gruzijos, kartu išgyvenome tą siaubą. Taigi, galima sakyti, esame dar ir fronto draugai.
Kodėl „Chanuma“? Todėl, kad J. Miltinio dramos teatro vadovas pageidavo gruzinų komedijos. „Chanuma“ turi sėkmingų pastatymų tradiciją visoje buvusioje sovietinėje erdvėje. [Panevėžyje 2000-aisiais šią muzikinę komediją režisavo Rimantas Teresas – A. S.] Įprasta vadovautis režisieriaus Georgijaus Tovstonogovo pastatymu 1972-aisiais Leningrade – jis pjesę perdirbo ir pritaikė Sovietų Sąjungos praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžios realijoms. Mes siūlome naują koncepciją, ji gerokai artimesnė originalui negu ligšioliniai „Chanumos“ pastatymai. Tikiuosi, toks klasikos perskaitymas suteiks naują impulsą šiai dramaturgijai, publikos santykiui su spektakliu.
Pjesėje kalbama apie amžinuosius dalykus, kitaip nė negali būti, jei teatras apie juos tyli, jis apskritai nereikalingas. Lietuvoje „Chanuma“ gali būti įdomi ne vien dėl pageidautinos sceninės egzotikos iš Gruzijos, bet ir todėl, kad joje labai aiškiai kalbama apie mažos tautos likimą. Kaip žmogui – gruzinui, armėnui, lietuviui ir kt. – išsaugoti orumą, savigarbą. Beje, XIX a. pabaigoje Tbilisyje gyveno daug lietuvių. Mūsų tautų likimai labai panašūs, todėl ir Gruzijoje, ir Lietuvoje teatras visada buvo šis tas daugiau negu vien scenos menas, jis – nacionalinės tapatybės įtvirtinimo instrumentas. Kai dirbau Lenkijoje, vienas tenykštis aktorius mėgino duoti man „vakarietiškumo“ pamoką. Atsakydamas į tai, tiesiog priminiau jam, kad mūsų abiejų seneliai yra iš ten pat – jo gyveno Lvove, maniškiai Tbilisyje, taigi, toje pačioje Rusijos imperijoje. Talentingos nacijos sugebėjo į priklausymo imperijai iššūkius atsakyti meno kalba, vieni pirmųjų buvo lenkai, lietuviai, tikiuosi, ir gruzinai. Tai negali neimponuoti.
– Skaitant pjesę, neapleido įspūdis, kad tai veikalas ir apie Tbilisį kaip regioninį kosmopolitinį centrą, nedidelį XIX a. pabaigos megalopolį...
– Tikra tiesa. Tbilisis toks buvo tada, yra dabar ir liks visada. Dėl paprastos priežasties – tokia gruzinų pasaulėjauta. Yra tik dvi šalys pasaulyje, kur nebuvo žydų pogromų – tai Nyderlandai ir Gruzija. Tbilisio centre viename kvadratiniame kilometre veikia Gruzijos stačiatikių bažnyčios pagrindinė katedra, mečetė, sinagoga, katalikų bažnyčia, rusų stačiatikių cerkvė. Ir nieko, sugyvena jau kelis šimtus metų.
- Bet vis dėlto kaip neprarasti žmogiškumo?
– Čia jau kaip kam išeina, gruzinams padeda jų nacionalinis charakteris, mentalitetas. Globalizacija nebūtinai ir ne visiems reiškia visuotinį nihilizmą, nors tai, kas dabar vyksta, yra labai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Sunku neprarasti žmogiškumo, kai aplinkoje jo šiaip jau likę nedaug. Beje, šiuo atžvilgiu pjesę „Chanuma“ galima laikyti šiuolaikiška.
Grįžtant prie to, kas padeda gruzinams, manyčiau, mus gelbsti optimizmas. Turiu pasakyti, kad demokratijos požiūriu situacija Gruzijoje dabar daug geresnė, negu buvo, valdant prezidento Michailo Saakašvilio vadovaujamai partijai.
Ekonomikos reikalai vis dar sudėtingi, beje, ir dėl procesų, kurie vyksta aplink mus – karas Ukrainoje, stabilumo deficitas Turkijoje... naftos kainos kritimas smogė ne vien Azerbaidžano, bet ir Armėnijos, Kazachstano biudžetams. Įtampa kaimyninėse valstybėse negali nedaryti įtakos situacijai Gruzijoje. Vis dėlto kvėpuoti tapo lengviau. 9-erius metus (iki 2012-ųjų) valdžiusi prezidento Saakašvilio komanda padarė nemažai gero, bet realios demokratijos atžvilgiu priskaldė labai daug malkų. Dabar reali demokratija Gruzijoje vis dėlto veikia.
Beje, jei pamenate, dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas su tuometiniu Gruzijos prezidentu Batumyje 2011 m. buvo lyg ir sutaręs ręsti Trump Tower. Kuo viskas baigėsi, nežinau, jokios oficialios informacijos nėra, tik sklando gandai, kad Saakašvilio vyriausybė milijardieriaus atžvilgiu elgėsi nenuosekliai, ir šis projekto atsisakė.
- Priminėte dabartinį Amerikos prezidentą. Pasaulyje skausmingai konstatuojamas populizmo proveržis ar atgimimas, tokių problemų esama ir Lietuvoje. O kaip Gruzijoje?
– Manau, kiek geriau. Gruzinams per pastarąjį ketvirtį amžiaus teko patirti labai daug sukrėtimų. Tai gerokai prablaivė naciją, atsisakėme daugybės mitų ir iliuzijų, esame gerokai labiau subalansuoti negu anksčiau. Paradoksalu, bet gruzinai, nusivylę tuo, kuo besąlygiškai tikėjo, ėmė labiau pasitikėti savimi. Dabar jau žinome visko kainą. Jei gruzinas nori save apgaudinėti, tarkime, įtikėdamas kokiais nors daug žadančiais politikais, partijomis, vadinasi, jam tas naudinga, taigi, jis apsigaudinėja sąmoningai. Kaip visais gyvenimo atvejais, toks būvis turi ir teigiamų pusių, ir trūkumų, tačiau tikrovę derėtų priimti tokią, kokia ji yra.
- Jei jau kalbame apie šiuolaikinio pasaulio realijas, kokį matote protingą kompromisą tarp meno ir komercijos?
Ir apie amžinuosius dalykus negalima kalbėti nuobodžiai. Teatras, ypač mūsų laikais, privalo kalbėti suprantama kalba, nes spektaklis – tai demokratijos aktas, jis negali gyvuoti tik pats dėl savęs ir baigiasi, kai nebelieka publikos. Ribas visada galima, netgi reikia peržengti, tačiau svarbu tą daryti skoningai, suteikti galimybę, kad demokratiškai nusiteikusi publika tą pastebėtų ir įvertintų. Gruzijos teatro mokyklos pagrindinis principas yra ieškoti juokingų pusių tame, kas tragiška, o tragedijos elementų – komiškose situacijose. Mes, gruzinai, esame taip išauklėti, joks žanras mums nėra amžina ir nepajudinama konstanta. Be abejo, labai svarbu turėti ir tai, ką vadiname teatru-laboratorija, kur galima leistis į teatrinės kalbos eksperimentus.
Beje, labai dažnai ir spektakliuose, skirtuose plačiajai publikai, netrūksta reikšmingų etinių, estetinių, kultūrologinių atradimų. Vaidinimą pagal Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“, kur kalbama iš esmės apie Rusijos imperijos koncentracijos lagerio versiją, pastačiau kaip pusiau farsą, pusiau tragikomediją... Kadaise atsisakiau sukti 120 dalių serialą – supratau, kad jis atims per daug mano laiko, kurį norėčiau skirti teatrui. Tai nereiškia, kad serialai nėra menas. Davido Lyncho visi serialai yra didelis menas. Tačiau mažoje rinkoje serialas dėl užsakovų vizijos, biudžeto, kitų dalykų objektyviai negali būti menas.
Meistrai, kurdami serialus didelėms rinkoms ne tik uždirba, bet ir pelno prestižą, savo kūrybą pristato pagrindiniuose planetos festivaliuose. Posovietinėje erdvėje serialais pelnyti prestižo neįmanoma – jie čia skirti užkamšyti eterio „skylėms“.
Dėkoju už pokalbį.
