Roko operos apie Eglę premjeros nebeišvys nei Sigitas Geda, nei Vytautas Kernagis

* * *

Pasaką apie Eglę žalčių karalienę įkūnijo daugybė kūrinių -- taip pat ir R.Antinio skulptūra Palangos Botanikos parke.<br>Grace Kelly („Wikipedia“) nuotr.
Pasaką apie Eglę žalčių karalienę įkūnijo daugybė kūrinių -- taip pat ir R.Antinio skulptūra Palangos Botanikos parke.<br>Grace Kelly („Wikipedia“) nuotr.
L.Vilkončius.<br>Kūrėjų nuotr.
L.Vilkončius.<br>Kūrėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ieva Bačiulytė („Lietuvos rytas“)

Apr 22, 2017, 2:55 PM, atnaujinta Apr 25, 2017, 9:34 PM

Gegužės 11 ir 13 dienomis Vilniaus kongresų rūmuose pasirodysiančios roko operos „Eglė“ kūrimo istorija išties nepaprasta. Didelės apimties kūrinys prieš daugelį metų subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį Vilkončių, dainų autorių ir atlikėją Vytautą Kernagį ir poetą Sigitą Gedą.

Pastarųjų dviejų su mumis jau nebėra, tačiau kompozitoriaus L.Vilkončiaus užsidegimas neleido nugrimzti užmarštin ypatingam jo ir libreto autoriaus S.Gedos kūriniui.

Kad „Eglė“ po daugelio metų pagaliau išvystų dienos šviesą, lėmė lemtingas L.Vilkončiaus ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus susitikimas – roko opera „Eglė“ kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir žymiais solistais Vilniaus kongresų rūmų scenoje pagaliau bus pristatyta klausytojams. Jūros gyventojų balsais scenoje prabils choro „Bel Canto“ solistai (vad. Egidijus Kaveckas), Eglės vaikus įkūnys Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai.

Apie ilgą ir vingiuotą roko operos „Eglė“ kelią iki didžiosios scenos kalbėjomės su jos autoriumi, kompozitoriumi L.Vilkončiumi.

– Papasakokite roko operos „Eglė“ kūrimo priešistorę. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Aš ir V.Kernagis susipažinome tuometėje Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija). Ketverius metus kartu mokėmės – aš muzikos, Vytas – aktorinio meistriškumo.

Vytas buvo labai aktyvus studentų gyvenimo dalyvis, aš truputį santūresnis, tačiau abiem teko dalyvauti studentiškuose koncertuose, kuriuose vienas kitą ir išgirdome dainuojant savo kūrybos dainas. Taip susipažinome. Netapome artimesniais draugais, tačiau susitikę sveikinomės.

Studijas baigėme tais pačiais metais. Aš gavau paskyrimą dirbti Lietuvos radijo garso režisieriumi, Vytas išvažiavo į Maskvą tęsti masinių renginių režisūros studijų Valstybiniame teatro meno institute.

Mūsų ryšiai nutrūko. Todėl tikrai nustebau gal po trejeto metų sulaukęs netikėto Vyto skambučio. Paaiškino baigiantis studijas Maskvoje ir kaip diplominį darbą ketinantis pastatyti roko operą „Eglė žalčių karalienė“. Prašė sukurti muziką.

– Kaip reagavote į tokį pasiūlymą?

– Iki tol operų nebuvau kūręs. Andrew Lloydas Webberis jau buvo visame pasaulyje išgarsėjęs savo roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Tos operos ne tik visą muziką, bet net žodžius mokėjau atmintinai. Tačiau stambios formos draminiam muzikiniam kūriniui sukurti vien entuziazmo nepakanka.

Pirmiausia paklausiau Vyto, ar turi sumanytos roko operos libretą. Atsakė, kad juk yra Salomėjos Nėries poema. Pasakiau, jog poema netinka. Ji parašyta vienu rimu, joje nėra dialogų ir monologų, pernelyg daug autoriaus pasakojimo. Sceninei dramai to nepakanka.

Vytas paklausė: „Tai ką daryti?“. Atsakiau, kad būtų geriausia, jei koks lietuvis poetas sukurtų libretą.

– Kaip sekėsi libreto autoriaus paieškos?

– Sprendimą Vytas rado labai greit. Nemažai dainų buvo sukūręs tuometinių lietuvių poetų eilėmis, todėl buvo kviečiamas į visoje Lietuvoje vykusius autorinius tų poetų kūrybos vakarus.

Eilėraščių autorių pasakojimus Vytas pagyvindavo padainuodamas pagal Marcelijaus Martinaičio, S.Gedos, kitų poetų eilėraščius. Todėl paklausė, ar S.Geda būtų tinkamas Eglės libreto autorius. Geresnio turbūt net negalėjau tikėtis.

Antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje Sigitas dar buvo jaunas, bet jau neabejotinai talentingas kūrėjas. Taip abu su Vytu atsiradome S.Gedos bute Karoliniškėse, priešais poliklinikos pastatą.

Sigitas pribloškė iš karto mus perkeldamas tarsi į kitą pasaulį. Ėmė samprotauti, kad juk žaltys taip pat buvo ir senovės egiptiečių išminties simbolis. Kalbėjo apie lietuviškame Eglės epe užkoduotą konfliktą tarp jūros ir žemės gyventojų, vardino pagoniškų lietuvių deivių vardus.

Dar nieko Sigitui neatsakius buvo akivaizdu, kad mūsų pasiūlymas jį sudomino, uždegė. Ir kad galime tikėtis ne šiaip eiliuoto lietuviškos pasakos perkėlimo į teatro sceną, o kad Sigitas užgriebs gerokai plačiau, pasamprotaus apie visos žmonijos būties, išlikimo prasmę.

Po to prasidėjo bendradarbiavimas su S.Geda. Skaitėme pirmąsias scenas, fantazavome, trynėme ribas tarp pasakos ir pasaulio realybės. Mūsų entuziazmas augo stebint, kaip Sigitas mums ruošia labai įdomų, talentingą literatūros kūrinį.

Deja, libreto kūrimas nevyko taip greitai. Netrukus paaiškėjo, kad Vyto studijų baigimui tikrai nespėsime. Dar juk turėjau sukurti muziką. Vytui teko kiek pasitraukti nuo „Eglės“, ruoštis baigti studijas Maskvoje. Mano nusivylimas buvo dar didesnis. Tiesą sakant, pagalvojau, kad S.Gedos libreto niekad negausiu, reiškia, roko operos nesukursiu.

– Tačiau S.Gedos libretas vis dėlto atsirado jūsų rankose?

– Po kelerių metų vėl netikėtai sulaukiau V.Kernagio skambučio. Nudžiugino pranešdamas, kad esu kviečiamas į jo namus Kaštonų gatvėje, kur S.Geda perskaitys užbaigtą „Eglės“ libretą.

Tam vakarui Vytas buvo specialiai pasiruošęs. Jo kambaryje šviesa buvo išjungta, degė kelios žvakės, ant stalo stovėjo buitinis magnetofonas, priešais Sigitą stovėjo labai prastos kokybės mikrofonas. Vytas nuspaudė įrašymo mygtuką, Sigitas pradėjo skaityti.

Nuo pirmųjų sakinių buvome įtraukti pirmiausia Sigito skaitymo būdo, intonacijų. Joms apibūdinti randu tik žodį „archajiškos“. To neįmanoma paaiškinti, tai reikia išgirsti. Sigitui buvo labai svarbi ne tik žodžio prasmė, bet ir jo fonetika. Jis skaitė itin pabrėždamas priebalses, ypač šnypščiančias „ž“, „š“, „č“.

Atsimenu, nustebau, kad toks priebalsių pabrėžimas suteikia tekstui ne tik papildomos dramaturgijos, bet ir naujų, paslėptų prasmių. Vėliau kurdamas muziką kai kuriose scenose stengiausi tai išnaudoti.

Libretas padarė įspūdį ir man, ir Vytui. Net ėmėme svarstyti, kad statydami „Eglę“ panaudosime S.Gedos balso įrašą. Toks netikėtai įtaigus buvo tas balsas. Iš to įsimintino vakaro išsinešiau namo „Eglės“ libretą. Be papildomo susitarimo buvo aišku, kad dabar atėjo mano eilė dirbti.

– Kuo jums įdomi pasirodė lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ istorija?

– Pirmiausia mane sudomino V.Kernagio pasirinkimas statyti būtent „Eglę žalčių karalienę“. Jau minėjau, kad tuo metu visi buvome paveikti A.L.Webberio „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“.

S.Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“ buvo įtraukta į mokyklinę programą, todėl jos turinys buvo plačiai žinomas bent jau lietuviams. Reiškia, ir mums savo operoje nebūtina detaliau atpasakoti „Eglės“ turinį. Mes galėjome panaudoti tik tam tikrus simbolius, pafilosofuoti. Na, o kai libretą parašo tokio kalibro literatas, koks buvo S.Geda, abejonių nebelieka.

– Vis dėlto po roko operos „Eglė“ sukūrimo dar ilgokai teko palaukti, kol ji išvys dienos šviesą?

– Operos muziką kūriau porą ar trejetą metų. Žinoma, vildamasis, kad ji tuojau pat bus pastatyta. Tačiau likimas su žmonių gyvenimo keliais tvarkosi jam vienam žinomu būdu.

Kai užbraukęs paskutinį partitūros takto brūkšnį paskambinau Vytui, jis pasveikino užbaigus didelį darbą, bet nuliūdino pranešdamas, jog dabar „Eglė“ jo jau nebedomina.

Tuomet jis buvo pasinėręs į „Dainos teatro“ kūrimą. Mano operai reikėjo labai profesionaliai svinguotą muziką dainuojančių ir grojančių artistų. Tiesą sakant, apskritai svarsčiau, kur tokių Lietuvoje rasti. Tuo tarpu „Dainos teatro“ tikslai ir uždaviniai buvo kiti.

Buvo liūdna likti su savo opera visai vienam, tačiau Vytą supratau. Netrukus mūsų keliai persipynė Valstybinėje filharmonijoje, daug bendradarbiavome kurdami naujas koncertines programas, organizuodami koncertus ir festivalius, bet apie „Eglę“ nekalbėjome.

Taigi akivaizdu, kad nuo operos sukūrimo iki pagaliau pirmojo jos paviešinimo praėjo daugiau kaip 30 metų. Visus tuos metus ieškojau būdų pristatyti žiūrovams S.Gedos ir savo darbą.

Apie savo „Eglės“ pastatymą kalbėjau su prodiuseriais, vadybininkais, pastačiusiais bent vieną roko operą ar šiuolaikinį miuziklą – praktiškai visi susidomėjo ir entuziastingai ėmėsi darbo, sakė, kad dabar tai jau tikrai.Kalbėjausi ir su nestačiusiais roko operų, bet vadovaujančiais kuriam nors teatrui, ir su žymiais nepriklausomais režisieriais.

Kai kurie mažiau žinomi teatro režisieriai, išgirdę gandus apie mano turimą operą „Eglė“, patys mane susirasdavo, siūlydavo net fantastiškas jos pastatymo idėjas. Tai Palangoje ant jūros kranto, tai Klaipėdos „Jūros šventėje“, tai buvusiuose Vilniaus sporto rūmuose, tai Vingio parko estradoje. Visi planai žlugdavo negavus finansavimo.

– Tačiau šiemet roko operą „Eglė“ ėmėsi statyti maestro G.Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su maestro?

– 2015 metų rudenį G.Rinkevičius mielai sutiko, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pagrotų mano autorinį koncertą. Ne tik sutiko, bet ir primygtinai pasiūlė į programą įtraukti mano stambios formos kūrinių ištraukas. Taip šis koncertas išsiplėtė iki dviejų dalių. Šalia kitų jame buvo atlikta ir pora numerių iš „Eglės“.

Po to maestro paprašė susipažinti su visos operos muzika. Nežinau kokiais žodžiais išreikšti džiaugsmą, patirtą sulaukus maestro skambučio, kai pasiūlė pastatyti mano „Eglę“ Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pajėgomis, pakviečiant į talką solistus ir chorą.

Ir nors šį kartą „Eglės“ pastatymas vėl nesulaukė finansinės paramos, didelė kūrybinės grupės dalis sutiko dirbti vedini tik entuziazmo ir tikėjimo, vis tik kai akimirksniu buvo išpirkti bilietai į pirmąjį premjerinį koncertą-spektaklį, kai jau senka bilietai ir į papildomai paskelbtą antrąjį, jaučiu bene tvirčiausią per visus tuos dešimtmečius viltį, kad šį kartą gal jau niekas nebesutrukdys pristatyti mūsų su S.Geda operą „Eglė“ žiūrovams.

– Parašėte operą vaikams „Paukštė“, baletą „Piteris Penas“, sukūrėte muziką teatro spektakliams ir kino filmams. Tačiau „Eglė“ – pirmoji ir kol kas vienintelė jūsų sukurta roko opera. Kuo ypatingas buvo „Eglės“ kūrybinis procesas? Į ką labiausiai kreipėte dėmesį, ką stengėtės išryškinti?

– „Paukštė“ buvo pirmoji mano opera. Nors dviejų veiksmų, vadinu ją operėle. Nes buvo kurta vaikams, neturintiems jokio specialaus muzikinio išsilavinimo, išskyrus gautą bendrojo lavinimo mokykloje. Toks ir buvo sumanymas.

Atsimenu, tada ilgokai svarstėme, kokį libretą pasirinkti. Iš karto sakiau, jog ir man, ir net atlikėjams vaikams nebus įdomu dalyvauti kokios nors naivos vaikiškos pasakos pastatyme. Pasirinkome Maurice’o Maeterlinck’o „Žydrąją paukštę“. Libretą pagal šią žinomą istoriją mums parašė Birutė Marcinkevičiūtė.

Bendradarbiaudami su Birute atsisakėme didelės dalies „Žydrosios paukštės“ personažų. Mūsų operėlėje neliko visokių „oi, kaip baisu, oi, kas dabar bus!“ scenų. Ėmėme filosofuoti gyvybės ir mirties temomis. „Paukštėje“ išryškinome pagrindinę triadą: Šviesą, simbolizuojančią teisingumą ir gėrį, Naktį, simbolizuojančią pyktį, apgavystę ir klastą, ir viską vienijantį, gal kiek naivoką Laiką.

Patyrėme, kad mūsų operėlės atlikėjai pradinukai viską suprato, nė karto mūsų nepaklausė, o kas yra mirtis?. Ir jų tėveliai neklausė mūsų, kodėl su tokio amžiaus vaikais bendraujame filosofinėmis žmogaus gyvenimo prasmės kategorijomis.

Kurdamas „Eglės“ muziką ėjau tokiu pat keliu. Pakartosiu – roko opera „Eglė“ neapsiriboja atpasakodama visiems žinomos stebuklinės pasakos turinį. Siužetas nepakeistas, tačiau S.Gedos tekste nėra tiesmukiško aiškinimo, koks personažų elgesys vertinamas teigiamai, koks smerkiamas. Tokia istorija galėjo nutikti bet kur šiandieniniame globaliame pasaulyje.

Tarkime, S.Geda įvedė pasakoje nesantį personažą Rupūžę, kurios vaidmenį atliks aktorius Vladas Bagdonas. Specialiai aktorius vyras, nes mūsų Rupūžė yra kokių 3000 metų amžiaus.

Žmonija evoliucionuoja spirale, vis sugrįždama tai į senas madas, tai prie kažkada puoselėtų vertybių. Todėl operoje Rupūžė iš anksto žino, kuo baigsis visa istorija.

Tik vadovaudamasi išmintimi nesistengia pakreipti įvykių kita linkme, užbėgti už akių nelaimei. Be to, Rupūžė yra išmintingas, ir vandenyje, ir sausumoje galintis gyventi padaras, operoje tampantis tarsi jungiamąja grandimi tarp konfrontuojančių Žemės ir Jūros gyventojų.

– Kuo ši roko opera brangi jums pačiam?

– Taip ilgai užtrukus šios muzikos viešam pristatymui, „Eglė“ savaime tapo tarsi mano gyvenimo kūriniu.

* * *

Kompozitoriaus L.Vilkončiaus roko operos „Eglė“ sceninis-koncertinis pastatymas įvyks gegužės 11 ir 13 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas G.Rinkevičius. Režisieriai D.Ibelhauptaitė ir G.Šeduikis. Bilietai parduodami „Tiketoje“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasoje.

Eglę dainuos Monika Pundziūtė, Žilviną -- Jeronimas Milius, Rupūžę - Vladas Bagdonas, Girinį – Česlovas Gabalis, Kariūną – Tadas Girininkas, Artoją – Mindaugas Zimkus

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.