„Žanrų, stilių, formų ir tembrų įvairove pasižymėjęs festivalis turėjo patenkinti net išrankiausių klausytojų skonį“, – įsitikinęs renginio sumanytojas, organizatorius ir siela Jonas Jučas.
– Kaip jūs vertinate ką tik praėjusį šiųmetį festivalį?
– Nors dar nenuslūgo emocijos, festivalį vertinu labai palankiai. Pavyko įgyvendinti visą suplanuotą programą, džiaugiamės, kad nebuvo nė vieno silpno muzikinio projekto, todėl žiūrovai liko patenkinti.
Festivalyje pasirodymus surengė Lietuvos, Vokietijos, JAV, Uzbekistano, Šveicarijos, Senegalo, Izraelio, Prancūzijos, Serbijos, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Estijos atlikėjai.
Dar kartą garsiai pasidžiaugsiu, kad mums pavyko prisikviesti tokias scenos garsenybes kaip Gregory Porterį, Torsteną Goodsą, Dianną Reeves, Tordo Gustavseno kvartetą ir daugybę kitų. Palaikydami įvairių kartų Lietuvos džiazo atlikėjus į festivalį pakvietėme ne vieną mūsų šalies muzikantą ir dainininką.
-Kokių netikėtumų pažėrė festivalis?
-Nepavyko išvengti niuansų, kai vėlavo ne vieno atlikėjo lėktuvas, buvo pradingęs muzikantų bagažas. Tai kainavo nervų mūsų komandai, tačiau visi pasirodymai įvyko.
Gerąja prasme nustebino atlikėjai, ypač amerikietė Diana Reeves, kuri į festivalį atvyko trečiąkart. Jos koncertas buvo pribloškiantis ir net pakeitė nuomonę dėl apdovanojimų teikimo. Po praėjusio šeštadienio koncerto Vytauto Didžiojo salėje Kaune, kuriame pasirodė T.Gustavenso kvartetas, buvau tvirtai įsitikinęs, kad šio festivalio Džiazo statulėlę reikia skirti būtent šiam kolektyvui.
Tačiau mano duktė Indrė, kuri yra šio festivalio meno vadovė, pasiūlė nepriimti skuboto sprendimo ir palaukti paskutinio festivalio koncerto, kuriame labai ryškiai suspindėjo amerikietė D. Reeves. Festivalio statulėlė su didžiausia pagarba ir įvertinimu buvo įteikta jai.
– Festivalio „Kaunas Jazz“ ribos išsiplėtė: jis žengė į kitus miestus ir mažesnius miestelius. Ar tai pasiteisino? Ar esate numatę naujų erdvių kitų metų koncertams?
– „Kaunas Jazz“ balandžio 21–30 dienomis aplankė 8 Lietuvos miestus ir miestelius – Kauną, Vilnių, Panevėžį, Palangą, Jurbarką, Birštoną, Raudondvarį (Kauno r.), Žaslius (Kaišiadorių r.). Daugelis koncertų, vykusių ne tik Kaune ir Vilniuje, pasiteisino su kaupu. Žmonės į kai kurias sales netilpo.
Kur festivalio koncertai vyks kitais metais, priklausys ne tik nuo mūsų, bet ir nuo tų miestų ir miestelių, kuriuose galėtų pasirodyti festivalio dalyviai, šeimininkų.
– Prieš festivalį kalbėjote, kad nemaža dalimi jo sėkmė, ypač lauke vykstančių renginių, priklauso nuo oro. Praėjusį savaitgalį daug lijo, buvo žvarbu. Ar džiazo gerbėjų tai tikrai neišgąsdino?
– Kaip ir kasmet, taip ir šįmet, oras turėjo įtakos. Pažiūrėję sinoptikų prognozes turėjome minčių festivalio lauko renginius nukelti į kitą savaitgalį, net ieškojome galimybių, kaip tai padaryti. Tačiau atlikėjų laikas suplanuotas iš anksto, todėl pakeisti koncertų laiko likus vos kelioms dienoms iki festivalio pražios nebuvo įmanoma.
Neslėpsiu, praėjusį penktadienį maniau, kad dėl smarkaus lietaus ir vėjo lauko renginiuose Vienybės aikštėje, Kaune, nebus nė vieno žmogaus. Tačiau ištikimiausi džiazo gerbėjai atėjo pasiklausyti atlikėjų. Tai labai džiugino.
Šeštadienį oras buvo kiek geresnis, tačiau vis tiek baiminomės, ar žmonės ateis į Senamiestyje įrengtą Džiazo gatvę, ar jų bus Laisvės alėjoje, kur vyko įvairūs festivalio renginiai, ar per lietų vilios vakariniai koncertai Vienybės aikštėje. Tačiau dar kartą įsitikinome, jog džiazo publika nėra baikšti.
– Kaip vertinate „Kaunas Jazz“ publiką, kuri, palyginti su ta, kuri buvo festivalio pradžioje ar prieš dešimtmetį smarkiai pasikeitė?
– Senųjų mohikanų, kurie stovėjo prie festivalio ištakų, gretos retėja. Ir žiūrovų, ir muzikantų dalies jau nėra. Tačiau sutinku nemažai tokių, kurie kone į visus koncertus ateina nuo pirmųjų festivalių.
Per 27 festivalio gyvavimo metus mūsų festivalio publika labai išpruso. Prieš koncertą daugelis atvyksta iš anksto žinomi atlikėjų pasiekimus, pasiklausę jų kūrinių. Žiūrovai kasmet tampa vis reiklesni. Tai ne tik aš, bet ir atlikėjai vertina labai gerai. Koncertai tampa įsimenančiu įvykiu ir muzikantams, ir publikai, nes dažnai nuo pat pirmųjų pasirodymo akimirkų tarp jų užsimezga glaudus ryšys.
Publikos spinduliuojama energija turi įtakos festivalio scenoje nuolat vykstantiems stebuklams, kuomet pasaulinio garso žvaigždės Kaune, Vilniuje ar kitame Lietuvos mieste pamiršta savo statusą ir koncertuoja ilgiau bei nuoširdžiau nei kituose pasaulio miestuose, groja taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas.
– Keičiantis laikmečiui kai kurie festivalio projektai ir net programa negali likti pokyčių. Ko, manote, reikėtų atsisakyti, pristatyti naujai?
– Šiandien pasakyti sunku, nes festivalį planuojame metus ar dar daugiau į priekį. Galbūt pačią festivalio programą siaurinsime, nes ji pernelyg išplėsta. Tikriausiai mažinsime renginių skaičių. Svarstome ir mintį dėl Vytauto Didžiojo universiteto salėje vieno vakaro koncerto metu vykstančių dviejų projektų. Mat renginiai išsitęsia iki trijų ar daugiau valandų.
Gali būti taip, kad kitąmet šioje erdvėje vykstančiuose koncertuose kas vakarą klausysimės tik vieno atlikėjo koncerto. O gal nuspręsime tokią naujovę įgyvendinti tik viename Vytauto Didžiojo universiteto salės koncerte.
Dėl kitų galimų pokyčių kalbėti kiek anksti, nes dar gyvename šio festivalio nuotaikomis.
– Kokių atlikėjų sulauksime kitų metų „Kaunas Jazz“ festivalyje?
– Kol kas vyksta derybos su ne vienu pasaulio džiazo muzikos garsenybe. Tačiau kol kas kortų neatskleisiu.
