Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“ grįžo iš Maskvoje tebevykstančio festivalio „Stanislavskio sezonas“.
Tryliktą kartą rengiamame tarptautiniame festivalyje lapkričio 8–gruodžio 10 dienomis rodomi Rusijos režisierių Henrietos Janovskajos, Kamos Ginko, Jurijaus Butusovo, Sergejaus Ženovačo, Dmitrijaus Krymovo spektakliai ir trys kūriniai iš Lietuvos, Ispanijos bei Vokietijos.
Rengėjai nusprendė festivalį pradėti B.Mar spektakliu „Ledo vaikai“, nes festivalio temą padiktavo Konstantino Stanislavskio žodžiai: „Žmogus bet kurioje gyvenimo situacijoje neturi prarasti žmogiškumo.“ „Ledo vaikai“, suvaidinti du kartus, tapo festivalio simboliu.
Vienos dalies monospektaklį „Ledo vaikai“ B.Mar pastatė 2015-aisiais pagal 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire ir savo tėvų prisiminimus. Spektaklyje daug ištraukų iš Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
48 metų B.Mar prisiminė, kaip „Ledo vaikai“ buvo priimti Maskvoje.
„Tai buvo išskirtinė kelionė, – pasakojo B.Mar. – „Ledo vaikai“ Maskvoje – vos ne spalio revoliucijos 100-ųjų metinių dieną! Mat festivalio atidarymas ir mūsų spektaklis Maskvoje vyko lapkričio 8-ąją.
Kai spektaklio išvakarėse atskridome į Maskvą ir važiavome automobiliu iš oro uosto į miesto centrą, per radijo žinias buvo pranešta, kad prie Kremliaus vyksta spalio revoliucijos šimtmečiui skirta demonstracija, kurios dalyviai neša V.Lenino, J.Stalino, Che Guevaros portretus. O rytoj – mūsų „Ledo vaikai“.
Prieš spektaklį širdis daužėsi. O dar į grimo kambarį dėl interviu atėjo rusų televizijos kanalo „Kultūra“ žurnalistai. Nerimavau dėl jų klausimų, svarsčiau, kaip visa tai bus sumontuota? Bet jie buvo supratingi ir geranoriški.
Prasidėjus spektakliui širdis po truputį rimo. Pilna žiūrovų salė nuščiuvusi sekė spektaklį. Po dešimties minučių mačiau, kaip vienas po kito traukia nosinaites ir šluostosi ašaras: žiūrovų reakcija buvo panaši kaip Lietuvoje.“
– Kaip jūsų spektaklis atsidūrė šiame festivalyje?
– Spektaklį pasirinko Maskvos teatro festivalio „Stanislavskio sezonas“ rengėjai. Jo vadovė Zeinab Seid-Zade be galo mėgsta lietuvių teatrą, yra atvežusi į Maskvą ne vieną Eimunto Nekrošiaus kūrinį. Ji pati gimusi tremtyje, todėl pamačiusi spektaklio „Ledo vaikai“ įrašą atsiuntė kvietimą.
Be to, ji nutarė, kad šiuo kūriniu reikia atidaryti festivalį. Kai jai padėkojau už drąsą pristatyti tokį spektaklį Maskvoje, ji atsakė: „Rusijoje šį spektaklį rodyti labai svarbu. Pamatysite, po šio festivalio jūs važiuosite su juo visur. „Ledo vaikus“ turi išvysti visas pasaulis.“
– Kokie žmonės lankėsi jūsų spektaklyje? Kaip jie reagavo?
– Kadangi Maskvos kultūriniame gyvenime tai svarbus teatro festivalis, publika, neabejoju, atidarymo dieną daugiausia buvo teatrinė. Po spektaklio priėjo ir dėkojo J.Vachtangovo teatro aktoriai, teatro kritikai, žiūrovai.
Rusijoje jie emocionalūs, nebijo ateiti į grimo kambarį. Nepažįstami žmonės, užsukę po spektaklio, ėmė pasakoti savo tremties istorijas, norėjo apsikabinti, verkė.
Kitą dieną gavau laiškų, žinučių feisbuke. Vieną parašė jauna mergina: „Spektaklį išgyvenau kartu su jumis ir išėjau iš salės tapusi kitu žmogumi. Mes, ateinančios kartos, privalome žinoti, kaip visa tai buvo. Kaip žmonės tokiomis nežmoniškomis sąlygomis galėjo išlikti žmonėmis.“
– Kuria kalba vaidinote? Ar sunku buvo tarti tokias pjesės frazes kaip „jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys“?
– Spektaklį aš vaidinau lietuvių kalba su rusiškais titrais. Tik pradžioje ir pabaigoje, kai pasakojau apie save ir savo šeimą, kalbėjau rusiškai.
Kupiūrų nedariau, tik pakeičiau kai kuriuos žodžius. Pavyzdžiui, frazė „rusų kareivis“ virto „sovietų kareiviu“.
Kai kurias frazes ištarti buvo nelengva – nenorėjau, kad žiūrovai jas priimtų kaip kaltinimą, tad jų nepabrėžiau, tariau tyliau, susitelkiau į vidinį skausmą.
Tarkime, frazę: „Jums čia, kaip pavojingiems, gyventi negalima, – veš ten, kur įsakys Maskva!“ Sulaukusi žiūrovų palaikymo per antrąjį spektaklį jau įsidrąsinau. Supratau, kad emociškai žiūrovus tai veikė dar stipriau.
Spektaklio pradžioje pasakiau keletą sakinių ir apie XX a. pradžioje daugybę ištremtų rusų inteligentų, poetų, teatro žmonių.
– Ar ketinate tęsti šią temą, kuri nepatogi net ir Lietuvoje?
– Taip, ketinu tęsti. Reakcija Maskvoje parodė, kad šis spektaklis turi keliauti už Lietuvos ribų, jį labai svarbu parodyti Ukrainoje, Baltijos šalyse, Europoje. Kaip sakė festivalio vadovė Z.Seid-Zade, jaunoji Rusijos karta turi tai pamatyti scenoje, kad panašūs dalykai niekada nepasikartotų.“
Stebina, jog Lietuvoje irgi tarsi bijoma kalbėti šia tema, kad ko nors neįžeistum, nesupykdytum. Tai gilūs pasąmoniniai dalykai. Kai kalbi primityviai, labai lengva sukelti skandalą, sumaištį ar priešpriešą. Bet meno kalba subtilesnė ir paveikesnė.
Manau, ateis laikas mano motinos palikimo studijoms. Ji nepriklausomybės metais surinko daugybę medžiagos apie Lietuvos partizanus, apie tremties bylas. Yra daugybė jos laiškų, dokumentų. Aš jaučiu vidinę būtinybę ir džiaugsmą tęsti jos darbus savo kūrybos kalba.
* * *
Iš Birutės Mar motinos prisiminimų
Jūratė VaičiūnaitėMarcinkevičienė
Tremtinė
„Visą mūsų šeimą išvežė 1941 m. birželio 13-ąją, anksti rytą. Atėjo septyni kareiviai, prikėlė visus, tėvą pasodino ant kėdės, liepė pakelti rankas, nukreipė į jį revolverį. Mus, keturis vaikus, susodino ant stalo, mes baisiai rėkėm, buvo baisu dėl tėvo, niekados nematėm jo taip baisiai priremto.
Kas buvo tas „liaudies priešas“? Tai Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas, kilęs iš grytelninkų, iš devynių vaikų šeimos, skurdęs, piemenavęs, pabėgęs iš namų, kad galėtų pasiekti didesnio mokslo. Jam pavyko baigti mokytojų seminariją. Dvidešimt metų dirbo nepriklausomos Lietuvos mokytoju. Kai 1940-aisiais į mokyklą pradėjo landžioti visokie Šimonių veikėjai (Šimonyse jie buvo daugiausia žydų tautybės), kartą liepė nuimti visus lietuvių rašytojų portretus – Daukanto, Maironio, Žemaitės, Baranausko, Kudirkos – ir pakabinti Puškino, Lermontovo. Tėvas atsisakė – aš nenukabinsiu, nėra tokio švietimo komisariato parėdymo, o jūsų nurodymai – kas jūs tokie? Antrąkart atėjo paklausti, ar nėra kryžių ant sienų. Tėvas juos išvarė lauk. Tai gal šito užteko? Nors ne visi Šimonių mokytojai tokie buvo, išvežė visus su šeimomis.
Kai darė kratą, sukrovė kieme visas mūsų knygas, sakydami, kad čia buržuazinė literatūra, ir sudegino. Jauniausiai sesutei buvo tik dveji. Motinai pavyko ją perduoti žmonėms ir palikti Lietuvoje, norėjo perduoti ir mane... Man buvo ketveri. Tai aš taip klykiau įsikibusi į mamos sijoną, niekaip negalėjo atplėšti, taip ir likau. Užtat man labai gera buvo ir gyvuliniame vagone, nes ir mama, ir tėtis buvo kartu. Atvežė mus į Altajaus kraštą, o po baisių bado metų nuplukdė į Tolimąją Šiaurę. Ir Altajuj, ir pirmus metus Šiaurėje siaubingai vargome, daug mūsų tautiečių išmirė.
Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą išdėjo partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė, kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje – laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios niekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A.Smetonos atvaizdu.“
