Ši oratorija sukurta 1998-aisiais Vilniaus festivalio užsakymu. Kompozitorius neslepia išliejęs joje išgyvenimus dėl nuketėjusio nuo nusikaltėlių devyniolikmečio sūnaus gyvybės. Kūriniui buvo pasitelktos Mato ir Morkaus evangelijos, psalmės, katalikų himnas Marijai bei senųjų bažnytinių giesmynų - kantičkų tekstai ir suteiktas apibendrintas, Dievo sūnaus nukryžiavimo istoriją menantis turinys: „Jau tu miršti, Sūnau mano, širdis mano neįmano, kaip be Tavęs gyvai likt...“
„Sunkiausiomis dienomis, kai sūnaus gyvybė buvo Dievo rankose, už jį kartu su kunigu – broliu Benediktu meldėsi visi Bernardinų parapijos tikintieji. Tokie dalykai greit nepamirštami, todėl gavęs Vilniaus festivalio užsakymą jau žinojau, koks tai bus kūrinys. Siekdamas priminti mūsų tautodailėje išplėtotus Motinos ir Sūnaus vaizdinius, sąmoningai rinkausi medžio drožėjų pamėgtą „Pietos“, o ne liturginei muzikai labiau įprastą „Stabat Mater“ formą“, – pasakojo A.Martinaitis.
Liaudiškus motyvus „Pietoje“ sustiprina ir iš senų giesmynų paimti, praėjusio šimtmečio pradžios kalbos tradiciją atspindintys oratorijos tekstai. Vieną kantičką, storais vilnoniais siūlais siūtą, kompozitorius sakosi paveldėjęs iš savo močiutės, kitas pirko antikvariatuose, į kuriuos po Nepriklausomybės atgavimo žmonės sunešė staiga rinkos vertę įgijusius prieškarinius leidinius.
„Tų kantičkų puslapiai pageltę, kampučiai nuo dažno vartymo plonai nučiupinėti. Jos man simbolizuoja sovietų taip ir nesugebėtą įveikti tautos prisirišimą prie dvasinio žodžio, kuris vertas giliausios pagarbos“, – kalbėjo A.Martinaitis.
Sužinojęs, kad jo kūrinys po dviejų dešimtmečių sulauks antrojo atllikimo, kompozitorius nutarė „Pietai“ pridėti naują pabaigą, kurioje tarsi pažvelgė į praeities išgyvenimus iš nūdienos perspektyvos. Tai – „Stabat Mater“, kurioje choras aprauda nukryžiuoto Jėzaus kančias kartu su Motina: „Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų...“
Tačiau naujoji kūrinio pabaiga, anot autoriaus, nestokoja ir šviesos, atliepiančios krikščioniškąja tradicija grįstos europietiškos kultūros nemirtingumą: „Visa žmonijos patirtis liudija, jog kančios pažinimas dažniausiai veda prie sielos prašviesėjimo. Jeigu tik, žinoma, sugebi atsiverti šviesai, o ne lieki užsisklendęs ankštoje nuoskaudų ir pykčio celėje.“
Jau 1998-ųjų birželį, kai „Pieta“ pirmąkart nuskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje, kompozitoriaus sumanymas nesibaigė kartu su paskutiniais mušamųjų dūžiais, imituojančiais užkalamas karsto lentas.
Kviesdamas publiką atsiverti šviesai, kompozitorius užlipo į sceną, pasiėmė arfą ir, užsikėlęs ją ant pečių, pro duris demonstratyviai patraukė į gatvę. Jį nusekė kiti muzikantai. Šeši vyrai ant virvių tarsi karstą nešė instrumento dėklą. Procesija, lydima susidomėjusių „Pietos“ klausytojų, centrine senamiesčio arterija patraukė link Bernardinų bažnyčios.
A.Martinaičio „Pietą“ 2018 m. sausio 13-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliks solistai Joana Gedmintaitė ir Arūnas Malikėnas, du mišrūs chorai – teatro, vadovaujamas Česlovo Radžiūno, ir „Aidija“, vadovaujama Romualdo Gražinio, bei LNOBT simfoninis orkestras. Oratoriją diriguos teatro muzikos vadovas Robertas Šervenikas, kuris prie dirigento pulto stovėjo ir „Pietos“ premjeroje 1998 m.
