Skambų toną jubiliejinei šventei davė Kauno bigbendas, užkurtas Lotynų Amerikos džiazo aso, meksikiečio vibrafonininko Victoro Mendozos. Svečias virtuoziškai žongliravo scenoje ne tik mušamųjų lazdelėmis, bet ir savo nusmailintu liežuviu.
Tarp ugningų kūrinių jis spejo pagirti Irmos Mickevičiūtės scenografiją, prisipažinti meile Lietuvai ir pašlovinti Kauno bigbendą, esą šis – vienas geriausių Europoje. Muzikantai grojo išties aistringai. Nestigo parako ir publikai, nepaleidusiai artistų nuo scenos be biso.
Bigbendo skambesį protarpiais priminė ir solidus, puikiai susigrojęas „Wind Collective“ septetas, mat jo branduolį sudaro trys pūtikai – amerikietis trimitininkas Jasonas Hunteris, latvių saksofonininkas Denisas Paškevičius ir italų trombonininkas Beppe Di Benedetto. Nedažnai išgirstame tokios sudėties grupes, juolab – amerikiečių ir latvių tandemus, grojančius amerikietišką džiazą.
„Wind Collective“ ritmo grupėje, kurios sudėtis kinta, Birštone pasirodė ir Lietuvos atstovas – perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, kaskart prisistatantis šioje scenoje su naujais partneriais, nuolat plečiantis žymių savo bendražygių gretas.
Būtent šiam festivalio senbuviui šiemet atiteko šventės „Grand Prix“ skulptūrėlė – menininko Marijaus Petrausko improvizacija būgnų tema.
Be to, Arkadijus gavo ir tai, „ką Birštonas turi geriausio“ – šitaip savo įsteigtą prizą laureatui apibūdino „Eglės“ sanatorijos generalinis direktorius Artūras Salda. Tai – du kelialapiai dviems asmenims dvi savaites taisyti sveikatą „Eglės“ sanatorijoje.
Minėti momentai neužgožė kitų penktadienio pasirodymų. Džiazo vokalistės Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos kvartetas, pristatęs lyderės albumą, įsiminė dėl įdomių solistės idėjų, išradingumo, mokėjimo bendrauti su publika ir, žinoma, dėl jos scenos partnerių meistriškumo. Gal greitai išgirsime ir Dmitrijaus Golovanovo, estų kontrabosininko Heikko Remmelio bei būgnininko Augusto Barono trio? Norėtųsi.
Tačiau turbūt labiausiai pirmąjį vakarą visus sužavėjo Prancūzijoje gyvenančios vokalistės Viktorijos Gečytės debiutas.
Birštono festivalis nelepina klausytojų bliuzu, o lietuvės iš Paryžiaus atsivežtas tarptautinis kvintetas nardė po šią stichiją kerėdamas nuščiuvusią salę jaukia šiluma, profesionalumu ir scenos kultūra.
Viktorijos lietuviškas bliuzas pagal Henriko Radausko eiles buvo vienas gražiausių viso koncerto momentų.
