Ši dainininkė koncertuoja Londono karališkajame, Velso, Škotijos, Anglijos nacionaliniame, Maskvos didžiajame, Madrido karališkajame teatruose, o 2015 m. tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone ji buvo pripažinta geriausia jaunąja metų soliste. Elegancija bei vidine ramybe spindinti operos žvaigždė scenoje, kaip ir gyvenime – visuomet išlieka nuoširdi sau ir klausytojui.
Justina Gringytė kartu su maestro Petru Geniušu pirmą kartą drauge scenoje pasirodys „Vaidilos“ teatre balandžio 25 d. didžiajame sezono uždarymo koncerte ir atliks vėlyvųjų romantikų bei amerikiečių kompozitorių dainas.
– Jau vaikystėje žavėjotės Petru Geniušu. Papasakokite apie savo pirmąjį įspūdį, susidūrus su Petru Geniušu?
– Muzikos pradėjau mokytis skambindama fortepijonu. Nuo vaikystės žavėjausi didžiaisiais Lietuvos ir pasaulio pianistais ir pirmą kartą Petrą Geniušą išgirdau Filharmonijoje – tuomet pajutau didžiulį įkvėpimą groti ir muzikuoti. Dabar norisi sau net įsignybti, kad atėjo tas laikas, kai esame scenoje kartu. Toks pats momentas buvo kai man teko dainuoti kartu su Placido Domingo. Man tai – svajonės išsipildymas.
– Kas yra jūsų idealas ar idealai?
– Gyvenime mano idealas yra mano mama. Muzikoje – tie žmonės, kurių atliekamą muziką atpažįsta mano širdis, tie žmonės, su kuriais dirbti man labai gera, tie žmonės, iš kurių aš mokausi. Didelė laimė, kad man nusišypsojo sėkmė suteikdama galimybę mokytis iš tokio žmogaus kaip Petras.
– Mene labai svarbu būti savimi. Turbūt į kažką lygiuotis kartais nėra būtina?
– Tikrai taip. Mano vienintelis varžovas esu aš pati. Jaučiuosi gerai, kuomet atiduodu savo darbui daug laiko ir jėgų.
Po kiekvienos savo repeticijos tampu savimi patenkinta labiau nei prieš tai. Nesilygiuoju į nieką, nes kiekvieno kelionė su savo praeitimi, kasdienybe ir ateitimi yra skirtingi. Svarbiausia, kiek aš galiu šiandien padaryti: ką galiu patobulinti, ko negalėjau vakar?
– Esate iš tų atlikėjų, kuriems nesvetimas tiesioginis bendravimas su publika. Ar sunku buvo išmokti į sceną ateiti ne tik padainuoti, bet ir pabendrauti su klausytoju?
– Šio dalyko išmokau išvažiavusi studijuoti į Didžiają Britaniją. Patyriau šiokį tokį šoką, kuomet man buvo pasakyta, kad savo rečitalyje turėsiu pati kalbeti ir pranešti atliekamą programą. Tačiau, tai įprasta praktika ir koncertuose, ir konkursuose.
Pradžioje man buvo labai sunku – labiau jaudindavausi kalbėti nei dainuoti. Tačiau man pačiai norėjosi mokėti ne tik dainuoti, bet ir kalbėti scenoje su žmonėmis. Kalba – tai galimybė užmegzti asmenišką ryšį su publika. Kalba mus, žmones, sieja labiausiai.
Kartais užtenka pasisveikinti, kad pajausčiau glaudesnį ryšį su publika. Svarbu pasakyti ir apie ką dainuoju, kuomet nėra titrų, vertimo, kad klausytojas mane geriau suprastų.
– Kaip jaučiatės koncertuodama svečiose šalyse? Ar iš tikrųjų namie visuomet lengviau?
– Taip, Lietuvoje mano namai, tačiau namuose jaudinuosi net labiau nei kitur. Tačiau noriu pabrėžti, dainuodama salėje, kur klausosi keli tūkstančiai, ar aikštėje, kur keliasdešimt tūkstančių žmonių, ar mažoje kamerinėje aplinkoje, kur 40 žmonių ar net 5 – aš taip pat jaudinuosi.
Neskirstau scenų, nes mano tikslas – atverti savo balsą. Scenoje visuomet esu labai pažeidžiama, atvira, nieko neslepianti – tai labai jautri pozicija. Niekada neeinu į sceną netikra, meluojanti, uždariusi širdį. Mano gyvenime buvo tik keletas kritinių situacijų, kuomet spektaklio metu, pajutau, kad pratrūksiu, nebegalėsiu tęsti. Tą akimirką tarsi užsidariau, tapau dainuojančiu robotu.
Tačiau tai tik kelios tokios skausmingos akimirkos mano gyvenime, kurių, duok Dieve, daugiau jau ir nebūtų. Scenoje visuomet esu nuoširdi, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių manęs klausosi ir kokioje šalyje aš esu.
– Ar kada teko pakovoti už vietą po saulę? Jaučiate konkurenciją?
– Visiems vietos, po šia saule, tikrai užteks, todėl ir aš neturiu su niekuo kovoti. Galbūt todėl aš pati nemėgstu konkursų – esu dalyvavusi keliuose – tai buvo mano studijų dalis ir veikė jaunatviškas azartas.
Muzika nėra sportas ta prasme, kad rezultatai nėra skaičiuojami dešimtosiomis sekundžių dalimis. Taip pat suprantu, kad galbūt mano rolę viename teatre norėjo dainuoti kažkas kitas, tačiau jis dainuoja tai, ko kažkada norėjau aš – tai natūralu.
Bet jeigu paklaustumėte, ar jaučiu kitų žmonių pavydą, atsakysiu – taip, deja, taip.
– Kokie prisiminimai aplanko, prisiminus studijų metus Didžiojoje Britanijoje?
– Visuomet patys geriausi. Išvažiavusi žinojau, kad turėsiu beprotiškai daug dirbti, kad paimčiau visa, kas man yra duodama, turėsiu būti ištverminga. Tuomet ir patikėjau, kad man pavyks tapti scenos žmogumi.
– Daininkams labai svarbus fizinis pasirengimas tiek vidumi, tiek išore. Ar tausodama savo balsą ar figūrą, laikotės specialių dietų?
– Vaikelio gimimas šiek tiek pakeitė mano buvusį gyvenimo ritmą. Dabar mano sūneliui – 9 mėnesiai, o aš esu labai daug dirbanti ir sporto klubams ar papildomam sportui laiko neatradau. Labai stengiuosi išlaikyti savo prioritetus, todėl sportui tiek dėmesio, kiek anksčiau – neskiriu, bet po truputį, laikui bėgant, sugrįšiu į sportinį režimą.
Specialių dietų tikrai nesilaikau, tačiau man rūpi ką ir kiek valgau dėl skrandžio ir dėl balso, todėl 3 valandas prieš miegą stengiuosi nieko nevalgyti. Dėl skrandžio sukeltų problemų yra tekę atšaukti ne vieną koncertą, todėl šia prasme save labai prižiūriu.
Esu laimingas žmogus, kuomet man viduje gera – tai ir išorėje gerai. Dabar nesureikšminu, kad turiu daugiau kilogramų nei anksčiau. Tokie dalykai vienoms moterims svarbesni, kitoms – mažiau. Tačiau, be abejo, save prižiūriu, tik niekada nesėdžiu už galvos susiėmusi, kad vis dar turiu papildomų kilogramų. Didžiausią dėmesį turiu skirti savo mintims, tuomet viskas susitvarko savaime.
– Koks dabar jūsų gyvenimas: sėslus ar klajokliškas?
– Mano gyvenimas dabar sukasi beprotišku tempu. Kai gimė sūnus, labai greitai sugrįžau prie įtempto darbinio režimo – repeticijos, perskridimai į kitą šalį ir atgal. Tačiau tai jau kitas mano nuovargio lygmuo šiame pačiame gražiausiame gyvenimo etape, kuris reikalauja labai daug ištvermės.
