Ta proga orkestro vadovas Mindaugas Bačkus pasidalijo įdomia koncerto programos kūrimo istorija, pasakojimu apie orkestro koncertinę veiklą bei mintimis apie šiandieninę Lietuvos kultūros situaciją.
– Kaip pasirinkote muziko kelią? Kaip atradote orkestro vadovo poziciją?
– Aš pats nesirinkau to kelio. Kaip ir daugelis vaikų, buvau paskatintas tėvelių eiti muzikuoti, nes tam turėjau atitinkamų savybių, gabumų, galbūt klausą ir panašiai.
Kai man buvo penkeri metai, tėvai mane nuvedė į M. K. Čiurlionio (tuo metu – Dailės) meno mokyklos parengiamąją grupę. Taip viskas ir prasidėjo. O vėliau kai įsitrauki, nebelabai gali sustoti, nes mokyklą pabaigti reikia. Per tą laiką jau būni daug ko išmokęs.
O Klaipėdos kamerinis orkestras atsirado labai netikėtai. Keičiantis meno vadovui buvau pakviestas pabandyti, ir mane pasirinko. Šis darbas man faktiškai yra svajonių darbas. Turbūt bet kuris menininkas svajoja apie galimybes kurti menines programas, koncertuoti, ruošti jas.
Organizuoti visą orkestro veiklą, meninę veiklą su įvairiais pasaulio atlikėjais, muzikantais, formuoti pačią meno ir stiliaus koncepciją – visa tai man labai įdomu. Todėl aš esu labai dėkingas tiems žmonėms, kurie mane palaikė ir kurie suteikė sąlygas visa tai daryti.
– Kokių savybių reikia turėti norint eiti šiuo keliu?
– Labiausiai akcentuoti norėčiau meilę plačiąja prasme. Reikia mylėti muziką ir žmones. Tai turbūt tie kertiniai dalykai, kurių nemylėdamas arba menkai mylėdamas anksčiau ar vėliau susidursi su įvairiomis problemomis. Ar tai bus problemos, susijusios su santykiais, žmonėmis, ar žmonės nustos tikėti ir gerbti tave.
Dėl šių priežasčių taps labai sunku vadovauti, o darbas nebedžiugins ir nebeteiks laukiamo rezultato. Tikriausiai galime ir be meilės pasiekti kokių nors rezultatų mene ar gyvenime, bet, mano nuomone, jie anksčiau ar vėliau pasmerkti žlugti. Nes pagrindinė varomoji jėga vis dėlto yra ta begalinė aistra kūrybai, kuri ateina iš meilės.
Žinoma, nekalbėsiu apie tokius dalykus kaip išsilavinimas ar nuolatinis tobulėjimas. Stengiesi eiti koja kojon su šia diena, matyti, kas darosi pasaulyje, klausytis įvairios muzikos ir domėtis įvairiais menais. Viskas, kas susiję su žmogaus bendru išsilavinimu, yra labai svarbu. Bet, nepaisant to, aš vis tiek akcentuočiau meilę. Meilę žmonėms, savo profesijai.
– Kokiose erdvėse tenka koncertuoti su orkestru?
– Mes koncertuojame visur, kur mus pakviečia, ir visur, kur jaučiamės kaip šeimininkai. Klaipėdos koncertų salė – pagrindinė klasikinės muzikos salė Vakarų regione – yra mūsų namai, kur mes repetuojame ir koncertuojame nuolat, bet nėra jokių apibrėžtų taisyklių, kur turėtume ar neturėtume koncertuoti.
Mūsų orkestras turi tokią labai įdomią tradiciją, kurią vadiname dėlione. O dėlionė todėl, kad su orkestru išsidalijame grupėmis ir visą dieną koncertuojame netikėtose miesto vietose.
Vėliau, vakare, susirenkame jau visi kartu kur nors pagroti. Šis žaidimas labai smagus, nes koncertams pasitaiko labai netikėtos erdvės: ir sporto klubas, ir vaikų mokykla, gali būti ir knygynas, ir biblioteka, ir vaikų ligoninė. Mes tiesiog einame ten, kur mums atrodo, kad reikėtų eiti, kur galima atrasti savo klausytoją.
Negaliu pasakyti, kad mums netikėtos vietos yra svarbesnės už tradicines, bet mums labai svarbu atrasti klausytoją netikėtoje vietoje. Galų gale kam miestui ir valstybei reikalingas menas, jeigu jis yra užsidaręs pats savo kiaute ir groja tik tiems snobams, kurie neva supranta meną, bet iš tiesų jo net neįvertina?
O tiems žmonėms, kuriems, atrodo, apskritai meno nereikia, groti būtina, nes gal jie net nežino, kad jiems ta muzika patinka. Galbūt tik taip galima juos supažindinti, sukelti emocijas ir norą atrasti muziką iš naujo.
– Ar lieka laisvo laiko?
– Mano darbo laikas oficialiai apibrėžtas, bet neoficialiai neapibrėžtas. Tai reiškia, kad aš savaitgalį esu darbe ir groju pats, o jeigu pats negroju, repetuoju su kitais, galvoju naujas idėjas, ruošiu programas.
Mano visas laisvalaikis tiesiogiai susijęs su mano profesija. Aišku, kartais išeinu pasivaikščioti su vaikais, nuvažiuoju su šeima į sodybą ar gamtoje trumpai pabūti, bet iš esmės mano laisvalaikis ir profesija yra susilieję.
– Papasakokite, koks yra orkestro artisto darbas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria muzikantai?
Aš manau, kad patys didžiausi iššūkiai orkestro artistui yra rutina, kuriai jis turėtų priešintis visą savo gyvenimą, nes ji nužudo meilę kūrybai. Būtent ta rutina, kai supranti, jog niekas nuo tavęs nepriklauso, kada paprasčiausiai pradedi tingėti daryti daugiau, nei iš tavęs reikalauja, nebematai prasmės stengtis.
Tai rutina, į kurią pamažu nugrimzta daugelis žmonių. Kuo kolektyvas didesnis, tuo sunkiau atsispirti rutinai, ir aš tai įvardinčiau kaip pačią beprasmiškiausią kovą, nes kai žmogus yra karingas, bet nemato prasmės kovoti, jį labai sunku motyvuoti.
Dažnai žmonės sako: jeigu mūsų algos būtų didesnės... Yra tradiciniai parametrai, ties kuriais žmonės dažniausiai apsistoja. Tai reiškia, kad jie yra politinių įvykių įkaitai. Noriu pasakyti, kad žmonės kaltina per mažą algą, vadovai blogi ar valdžioje vagys, dėl to žmonės mano esą neturintys valios, bet iš tikrųjų viskas sklinda iš žmogaus vidaus. Tai reiškia, kad žmogus iš vidaus atranda motyvaciją ir jaučia didelį pasitenkinimą tuo, ką daro ir kaip gyvena.
Tada nebesvarbu nei kokio dydžio yra atlyginimas, nei kokioje politinėje, ekonominėje sistemoje ar laiko juostoje gyveni. Nesvarbu, ar tu esi Amerikoje, ar Kanadoje, ar Rusijoje, ar Prancūzijoje, nes toje vietoje, kurioje gali daryti tai, kas tau suteikia didelį malonumą, pasitenkinimą ir prasmės jausmą, – tik ten tampi laimingas.
Kaip aš kartais sakydavau savo bičiuliams ar studentams: jeigu tu tikrai žinai, ko nori, laimingas gali būti ir miške ant kelmo atsisėdęs. Čia yra tokie bendri mano pamąstymai, bet grįždamas prie klausimo pasikartosiu, kad orkestro artisto pagrindinis priešas yra rutina.
– Dauguma orkestro narių dirba ir su jaunais žmonėmis, dėstytojauja. Koks jų požiūris į klasikinę muziką?
Stebėdami visą kultūrinę aplinką Lietuvoje dažnai matome įdomią tendenciją, kad muzikantai – senosios ir viduriniosios kartos atstovai patys nebesidomi menu ir kultūra ir netgi nemyli jos. Sakau taip todėl, kad žiūrėdamas į aktyvų koncertinį gyvenimą faktiškai nematau koncertuose muzikos mokytojų.
Mes nematome, kad grupių vadovai, muzikos mokytojai, specialistai, instrumentų pedagogai ir visi kiti kultūroje dirbantys žmonės domėtųsi menu ir kultūra. Tai yra pats didžiausias blogis, nes jie formuoja jaunų žmonių nuomonę ir jie yra tie, kurie turėtų uždegti ir motyvuoti, parodyti pavyzdį. Mes daug diskutuojame apie tai ir galvojame, kokios gali būti to priežastys.
Aišku, yra bendras nuovargis, nusivylimas, kai žmonės daug dirba, kad pragyventų ir uždirbtų bent kiek didesnę algą. Jie dirba daug, gerokai daugiau negu galbūt jiems leidžia fizinė sveikata, ir tada ateina apatija arba didžiulis pervargimas. Tarkim, yra žmonių, dirbančių trijuose darbuose. Jie dirba nuo ryto iki vakaro visą savaitę ir tiesiog nebeturi jėgų vakare eiti dar užsiimti kokia nors kultūrine veikla.
Jeigu esi pervargęs, greičiausiai to nenorėsi. Tai yra viena iš priežasčių, dėl ko žmonės yra pervargę psichologiškai ir emociškai, todėl kultūra tampa nelabai aktuali pervargusiam žmogui. Aš tame įžvelgiu didelę problemą, nes jaunus žmones reikia įtraukti, jie patys neįsitrauks, jie turi atrasti tai. Šiuo laikotarpiu Lietuvoje tikrai daugelis dalykų gerėja ir yra daug jaunų žmonių, grįžtančių ir kuriančių įvairiausiose meno srityse.
Dar noriu pridurti, jog norisi, kad viskas greičiau keistųsi, greičiau gerėtų ir šviesos daugiau būtų, bet taip greitai civilizacija nesikeičia. Istorija keičiasi lėtai, bet ką padarysi. Čia mes bejėgiai.
– Kuo nustebinsite klausytojus ateinantį sezoną?
– Mes darysime įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, dabar birželio 1 dieną kartu su orkestru dėliosime dėlionę, skirtą vaikams. Grosime su vaikais, kurie šoks ir dainuos. Be to, tos pačios dienos vakare kartu su pranciškonų vienuoliais ir broliu Benediktu grosime jų nuostabioje koplyčioje.
Mes norime paliesti autizmo problemą, kuri yra labai didelė Lietuvoje. Norime daug gražios muzikos padovanoti toms šeimoms, kurios susiduria su autizmo problema. Tai yra labai jautri tema, todėl norime atkreipti į ją dėmesį. Mes, kaip ir visada, stengiamės galvoti įvairiomis kryptimis.
Kasmetinė mūsų duona yra apie 50 koncertų. Kasmet surengiame įvairiausių sričių koncertų: ir su šiuolaikiniu šokiu, ir su aktoriais, su modernia džiazo muzika ir su improvizacija.
Neseniai turėjome koncertą su legenda Vladimiru Čekasinu. Birželio pradžioje–liepos pabaigoje rengiama tokia nuostabi Klaipėdos tarptautinė violončelės akademija, kuri vyks pirmą kartą istorijoje, ir tai yra kaip praėjusiais metais įvykusio tarptautinio violončelės festivalio tęsinys. Klaipėdoje susirinks įvairiausi specialistai, dirbantys su violončelistais, ir mes ten būsime.
Vyks įvairūs koncertai, užsiėmimai su improvizacija ir judesiu, kūno valdymu. Taip pat bandome sutelkti violončelininkų chorą, kad žmonės pabandytų ne tik groti, bet ir dainuoti kartu. Žodžiu, idėjų yra daug, kad tik jos būtų reikalingos ir kad tik žmonės džiaugtųsi ir girdėtų.
– Klaipėdos kamerinis orkestras dar labai jaunas. Ar nėra sunku išsilaikyti tarp senųjų klasikinės muzikos vilkų?
– Oi, ne, mes su visais palaikome tikrai labai gerus santykius. Ir su profesoriumi Donatu Katkumi, kuris dabar yra Šv. Kristoforo kamerinio orkestro garbės meno vadovas, ir su jo naujuoju meno vadovu Modestu Barkausku.
Mes planuojame kitais metais susijungti ir groti kartu. Mūsų puikūs santykiai ir su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam vadovauja maestro Sergej Krylov. Su jais taip pat planuojame groti kartu ir galbūt per 2020 metų Velykas atlikti nuostabų J. S. Bacho kūrinį.
Man atrodo, kad jungdamiesi ir palaikydami vieni kitus gerokai daugiau galime pasiekti, nei konkuruodami arba galvodami, kaip mums išlikti vieniems tarp kitų.
Be abejo, norisi kaip nors išsaugoti savo originalias idėjas, jas įgyvendinti ir kad kiti žmonės būtų kūrybiški, o ne kopijuotų kitus, – dėl to atsiranda visokių kontekstų. Kita vertus, draugaudami ir palaikydami vieni kitus sukursime gerokai daugiau džiaugsmo ir bus daugiau žmonių, mylinčių muziką.
– Pastaruoju laikotarpiu koncertai vis dažniau organizuojami atkurtuose Lietuvos dvaruose, taip primenant žmonėms apie kultūrinį paveldą. Ar teko koncertuoti dvaruose? Kokią įtaką pasirodymams turi tokio pobūdžio kamerinės erdvės?
– Aš turbūt išskirčiau vieną tokį aspektą, kuris man labai svarbus: dvaruose, kuriuose juntama senoji tautos, mūsų žemės kultūra, jos paveldas, mes identifikuojame save ne kaip kokius nors neturinčius tradicijų žmones, bet kaip tautą, kuri per amžius buvo ir kūrė. Man to Lietuvoje net trūko.
Pavyzdžiui, nuvažiuoju į Prancūziją, Vokietiją ar Italiją ir eidamas gatvėmis tarp išlikusių viduramžių ar baroko pastatų jaučiu dvasią kultūros, trunkančios bent 500 ar 600 metų.
Lietuvoje niekada nejaučiu panašaus jausmo todėl, kad ilgai truko karai ir mūsų istorinis paveldas šiek tiek kitoks. Lietuva – žemdirbių kraštas, ir čia niekada nebuvo ryškaus kultūrinio gyvenimo. Aš, žinoma, nekalbu apie aukštuomenę, didikus ir dvarų ar rūmų muzikavimą, kur įvairiais laikotarpiais buvo kviečiami muzikantai iš užsienio šalių, kurie čia kūrė.
Taip pat buvo vietiniai centrai, rūmai, kuriuose gyvavo muzikavimo tradicija, tačiau nebuvo nei tęstinumo, nei perdavimo, nei bendros tautos švietimo kultūros.
Toks jausmas, kad Lietuvoje visuomet viskas prasideda nuo nulio. Mūsų šalis priklausė tai rusams, tai lenkams. Buvo sugrąžina ir vėl okupuota. Todėl niekaip negalėjo formuotis identitetas. Rūmai atstatyti, viskas nauja. Nieko originalaus. Gedimino pilis stovi ant kalno, bet kai ten nueinu, nejaučiu, kad alsuotų istorija.
Kai prikeliami ir atstatomi dvarai, skaitomos jų ilgametės istorijos, o atkurta aplinka paskatina geriau jausti kultūrinį kontekstą. Dvaruose tarsi užmezgame ryšį su praeitimi.
– Gegužės 26 d. Paliesiaus dvaro Pasagos salėje orkestras koncertuos kartu su pasaulinio garso pianistu J. M. Luisada. Ko tikitės iš šio pasirodymo?
– Mes tikimės, kad susipažinsime su pianistu, su kuriuo niekada nesame groję, ir žinome, kad jis yra unikalus F. Chopino interpretatorius. Taip pat tikimės su juo praleisti nuostabią repeticijų savaitę.
Aš neatsitiktinai suformavau programą – domėjausi Paliesiaus dvaro istorija, todėl mūsų koncerto programa yra sudaryta pagal tam tikras datas. Pavyzdžiui, Paliesiaus dvaro interneto svetainėje yra parašyta, kad 1736 metais dvaras priklausė Kublickiams, kurie giminiavosi su LDK didikais ir buvo Livonijos valdžios pareigūnai.
1736 metais J. S. Bachas rašė Brandenburgiškuosius koncertus. Taip mūsų programoje atsirado Brandenburgiškasis koncertas, kuris bus tarsi minėtos datos, nurodytos Paliesiaus dvaro istorijoje, atspindys.
Kita svarbi data yra 1831 metai, kai vyko sukilimas, Kublickiai prarado dvarą ir emigravo į Prūsiją. Tais metais F. Chopinas rašė koncertines pjeses, todėl į programą įtraukėme jo koncertinę muziką, skirtą fortepijonui ir orkestrui.
1887 metais dvarą nupirko Liubimovas, vėliau pardavė rusų karininkams. Tuo laikotarpiu buvo parašyta itališka serenada styginiams, ją įtraukėme į koncertinę programą. 1900 metais dvaro administratoriumi buvo paskirtas Romualdas Bražinskis, o nuo 1921 metų jis tapo Paliesiaus šeimininku. Tai lietuviškos kultūros atgimimo laikotarpis.
1900 metais R. Bražinskis buvo paskirtais administratoriumi, o 1901 metais M. K. Čiurlionis parašė styginių kvartetą. Tai yra pirmasis kūrinys styginiams lietuvių istorijoje. Jis yra labai svarbus muzikos istorijai, todėl įtraukėme šį styginių kvartetą į koncerto programą.
Taigi, visa programa sukurta pagal svarbias Paliesiaus dvarui datas.
