Veikalą režisuoja pasaulyje pripažintas jo interpretuotojas Jungtinės Karalystės trupės „Birmingham Opera Company” įkūrėjas ir meno vadovas 64 metų Grahamas Vickas. Menininkas per savo ilgametę karjerą sukūrė jau tris šios operos versijas.
Režisierius dalyvavo teatre surengtame tarptautiniame operos forume „Opera rytoj: tarp estetinės tradicijos ir aktualiosios raškos” ir pažėrė jame įdomių minčių.
Gvildena amžinas temas
„Prie man patinkančių kūrinių aš sugrįžtu daugiau negu vieną kartą. Stengiuosi perteikti juose užkoduotą tiesą ir vis labiau prie jos artėju. Aišku, suvokiu ją intuityviai – mes negalime būti tikri dėl kompozitoriaus ketinimų. Tačiau tikiu, kad mano ir autoriaus požiūriai bent iš dalies sutampa. Imuosi tik tų operų, kurios man artimos”, – aiškino G.Vickas.
„Idomenėjas” – vienas jam artimų kūrinių. Net po trijų premjerų režisierius dar nesijaučia išsėmęs jo galimybių.
„Tai klasikinė istorija apie naujo amžiaus aušrą, apie kultūrų ir epochų susidūrimą, dievo ir žmonių, lyderio ir visuomenės, tėvo ir sūnaus priešpriešą. Yra žinoma daug šios istorijos versijų, tarp jų – Vandenio eros pradžia, Jėzaus Kristaus gimimas.
„Idomenėjuje“ antikinį Elektros, Idomenėjo ir senųjų dievų pasaulį keičia nauja santvarka. Svarstoma, kad dievų būtis nebūtinai gali būti žiauri ir negailestinga.
Pasaulis keičiasi, viskas spartėja, tiesioginį žmonių bendravimą keičia skaitmeninis, bet kai kurios šios operos temos lieka amžinos. „Idomenėjas“ turėtų patikti įvairaus amžiaus žiūrovams“, – spėjo režisierius.
Patirtis nepanaikina nerimo
Bilietai į G.Vicko vadovaujamos Birmingamo trupės „Idomenėjo“ bei kitus vadovo režisuotus spektaklius visada išperkami, o šių spektaklių beveik pusę auditorijos sudaro jaunesni negu 25 metų ir spalvotieji žiūrovai.
Novatoriškais darbais garsėjantis režisierius kategoriškai nesutinka su nuomone, kad operos publika turi būti kultūriškai išprususi, pasiruošusi žiūrėti spektaklius.
„Gerai atliktas darbas pasiekia kiekvieną žiūrovą – genijai prabyla. Esu tikras, kad imlus gatvės menui žmogus reaguos ir į Leonardo da Vinci šedevrus, o pankroko mėgėjas neliks abejingas Mozartui, kuris yra XVIII amžiaus Jimi Hendrixas“, – dėstė maestro.
Anot jo, operos šiuolaikiškumą lemia ne tai, ką matome scenoje, – tarkime, žemyn galva pakabinti solistai. „Geras teatras sukuria pojūtį, kad drauge išgyvename kažką ypatinga. Kad ir kaip klausytojams patiktų praeitis, visada kalbame apie dabartį.
Solistų išdainuojami žodžiai skleidžia savo vibraciją, spalvą, žmogišką šilumą. Mano darbas – perteikti tai klausytojui artimomis bangomis, šalinti jo suvokimo barjerus. Mane žeidžia pastatymai, neturintys nieko bendra su muzika“, – teigė G.Vickas.
Kita vertus, jis pripažino, kad kartais operai kenkia „muzikos tironija“. Pavyzdžiui, racionalus W.A.Mozarto muzikos įvaizdis „Idomenėjo“ repeticijose kaustė muzikavimo natūralumą. Todėl režisierius pasodino Elektros personažą kuriančią Viktorją Miškūnaitę ant pianino ir paprašė dainuoti ariją, tarsi tai būtų kabareto daina – laisvai, seksualiai. Muzika iš karto įgijo spontaniško polėkio.
„Per savo ilgą karjerą patyriau daug sėkmės, džiaugsmo ir laimės. Tačiau tai nieko nereiškia. Patirtis leidžia susidoroti su visomis užduotimis, bet ji nepanaikina nerimo, ar pastangos pasiteisins. Kad įkvėpčiau tyro oro, negaliu užstrigti praeityje“, – aiškino G.Vickas.
Operos – miesto erdvėse
Režisierius linkėjo teatrams netapti šokolado dėžutėmis, kuriose yra visko po truputį, kad įtiktų visiems.
Paties G.Vicko trupė Birmingame neturi netgi teatro – rodo spektaklius įvairiose miesto erdvėse: neveikiančių gamyklų, bankų pastatuose, čiuožykloje. Tai suaugusios su žmonių gyvenimais, turinčios savo istoriją vietos.
„Mūsų spektakliai susiję su miesto aura ir bendruomenės gyvenimo dvasia. Teatro rūmų ir operos sąvokas galbūt reikėtų atskirti. Tie, kurie gali pamėgti operą, nebūtinai norės žengti pro tokios šventovės, kaip LNOBT rūmai, duris“, – svarstė G.Vickas.
Savo trupės populiarumą jis dar aiškino skaitmeninės strategijos poveikiu. „Mes stipriai remiamės savo veikloje socialine žiniasklaida – būtent ji šiandien formuoja jaunų žmonių nuomonę. Kuriame specialius vaizdo klipus, dalijamės jais socialiniuose tinkluose. Tačiau nemokome ir neauklėjame jaunimo – tik kviečiame į savo spektaklius“, – pasakojo režisierius.
Be kita ko, jis atskleidė, kad naujokai viliojami šiuolaikinėmis operomis, tiesa, ne tokiomis, „kuriose solistės klykia aukštais balsais šoksiančios pro langą“.
„Baisiausia, kai atėję į operą žiūrovai nesupranta, kas tai per sambūris ir kam jo reikia. Deja, aš taip jaučiuosi maždaug 90 proc. operų, kurias tenka matyti”, – prisipažino G.Vickas.
Spektaklis atkeliavo iš Švedijos
Premjeriniai „Idomenėjo“ spektakliai bus rodomi LNOBT gegužės 31 ir birželio 2 d.
Spektaklis į Lietuvą atkeliavo iš Geteborgo. Tai bendras LNOBT ir Geteborgo operos pastatymas. Jo premjera šiame Švedijos mieste įvyko 2016 m. rugsėjo 24 d.
LNOBT „Idomenėjo“ muzikos vadovu ir dirigentu pakviestas būti austras J.Wildneris, antruoju dirigentu tapo M.Barkauskas. Deja, premjeros Lietuvoje nesulaukė spektaklio scenografas britas P.Brownas, miręs 2017-ųjų lapkritį. „Idomenėjo“ choreografas – R.Howellas, šviesų dailininkas – G.Di Iorio.
Pagrindinės Idomenėjo partijos atlikėjas britų tenoras P.Nilonas – vienintelis iš vilniškės premjeros solistų, kuriam teko dainuoti ir Geteborgo operos spektakliuose.
Kitus „Idomenėjo“ vaidmenis atliks argentinietis E.Faraldo ir T.Pavilionis (Idamantė, Idomenėjo sūnus), V.Miškūnaitė ir vokietė C.Ptassek (Elektra, Argo princesė), R.Petrauskaitė ir A.Pilibavičiūtė (Ilja, Trojos princesė), R.Karpis ir M.Zimkus (Arbačė), A.Bartkus ir E. Davidovičius (Neptūno žinys), L.Mikalauskas ir L.Norvaišas (Orakulo balsas).
