LNOBT sezono pabaiga priminė geriausias teatro dienas. Drauge su Geteborgo opera (Švedija) parengtą W.A.Mozarto operos „Idomenėjas“ premjerą užvakar lydėjo audringi publikos plojimai ir šūksniai „Bravo!“
Pirmąkart Lietuvoje 64 metų brito Grahamo Vicko režisuotas veikalas pranoko daugelio lūkesčius. Juk W.A.Mozartas ir šių dienų politinės, socialinės aktualijos – lyg ir ne itin patrauklus derinys prie tokios pasiūlos nepratusiai mūsų publikai.
Juolab kad G.Vickas savo spektaklyje perkėlė antikinį siužetą iš senovės Graikijos Kretos į migrantų atakuojamą šių dienų Graikijos salą, o senovės valdovų karinį konfliktą pavaizdavo kaip trintį tarp krikščioniškosios ir musulmoniškosios kultūrų. Pabėgėliai – jau ir W.A.Mozarto operoje!
Teatras kalba apie dabartį
Scenos asas G.Vickas ne veltui trečią kartą savo karjeroje sugrįžo prie „Idomenėjo“.
„Šią operą galima laužyti įvairiais kampais. Jos temos amžinos: seno ir naujo, tėvo ir sūnaus, dievų ir žmonių, lyderio ir visuomenės priešprieša. O teatras visada kalba apie dabartį“, – prieš premjerą aiškino režisierius.
Pasak G.Vicko, sulig kiekvienu nauju pastatymu jis vis labiau priartėja prie „Idomenėjo“ tiesos.
Maestro net vylėsi, kad šįkart publika apsieis be subtitrų – taip aiškiai ta tiesa bus perteikta – smogs kaip kumštis.
G.Vickas išties pribloškiamai smūgiavo. Idomenėjo (britų tenoras Paulas Nilonas) talžymo galingais vandens šliūkštelėjimais scena skambant vienai gražiausių ir sudėtingiausių W.A.Mozarto arijų „Fuor del mar“ apie audrą karaliaus širdyje atėmė žadą. Nepamirštamos spektaklyje ir Idomenėjo sūnų nelaimingai įsimylėjusios Elektros įniršio scenos, kuriose siaučia penkios eumenidės, arba furijos.
Politinių peripetijų fone premjeros kūrėjai, pasitelkę mimanso artistes (choreografas Ronas Howellas), efektingai papasakojo ir meilės trikampio tarp „europiečių“ Idamantės, Elektros ir „turkės“ – iš Trojos atgabentos karo belaisvės Ilijos – istoriją. Ilija, galiausiai ištekinta už Idamantės, sutaiko Aziją ir Europą.
Užrašai lyg remarkos, plakatai ir portretai, aiškūs simboliai ir metaforos padėjo nepasiklysti operos siužeto vingiuose. G.Vickas, kuriantis su savo „Birmingham Opera Company“ trupe apleistose miesto erdvėse, sėkmingai perkėlė barakų estetiką į teatro rūmus.
Scena nešokiravo
„Toks spektaklis Vakarų Europoje nieko nenustebintų, bet lietuvių publikai, manau, nelengva bus jį sugromuluoti tiek dėl režisūros, tiek ir dėl muzikos, gausių rečitatyvų.
Mūsų publikai W.A.Mozarto operos – dar svetimokas pasaulis. Rankų pirštais suskaičiuotume, kiek jų buvome pastatę. Todėl labai džiaugiuosi, kad teatre atsirado „Idomenėjas“.
Opera be W.A.Mozarto – kaip dramos teatras be Williamo Shakespeare’o“, – sakė premjerą stebėjęs tenoras Edgaras Montvidas.
Solistas pats yra dainavęs Zalcburgo festivalio ir Amsterdamo operos „Idomenėjuje“, tad puikiai žino šį veikalą.
„Manęs nešokiravo vandens pylimas ant tenoro – ši scena patiko, net priminė Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus stilių. Aš, aišku, pagalvojau, ar vandens nepateko dainininkui į burną, bet, manau, viskas buvo surepetuota, kad taip neįvyktų.
Solistai operose susiduria dar ne su tokiais fiziniais iššūkiais. Be to, P.Nilonas yra nemažai dirbęs su G.Vicku, žino jo braižą“, – dalijosi mintimis E.Montvidas.
G.Vickas pats Vilniuje ne kartą pabrėžė, kad muzika jam – spektaklio ašis, ir stebino artistus repeticijose atmintinai dainuodamas visas „Idomenėjo“ arijas ir net rečitatyvus.
Žavėjo vokalo grožiu
Kad scenoje stichijų ir aistrų šėlsmas atrodytų įtikinamai, vienam „Idomenėjo“ spektakliui prireikė daugiau kaip 2 litrų dirbtinio kraujo, 20 kilogramų kamštinės medžiagos drožlių, 3 litrų baltų kreidinių dažų, 18 kibirų vandens ir daugiau kaip 1000 helio balionų.
Bet visa tai – nereikšmingos detalės, palyginti su trimis valandomis nuostabios W.A.Mozarto muzikos ir tris mėnesius trukusiu intensyviu operos solistų, choro artistų, orkestro muzikantų darbu.
Premjeroje triumfavo Idomenėjo vaidmenį atlikęs P.Nilonas (Jungtinė Karalystė). Jis žavėjo tiek vokalo grožiu, tiek scenine įtaiga. Elektrą įspūdingai įkūnijo Cornelia Ptassek (Vokietija), Idamantę – Emmanuelis Faraldo (Argentina). Didžiausias krūvis iš lietuvių teko Aistei Pilibavičiūtei, puikiai susidorojusiai su Ilijos partija.
Spindėjo ir LNOBT choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), kuriam spektaklyje taip pat buvo ką veikti.
Premjerą dirigavo pastatymo muzikos vadovas Johannesas Wildneris iš Austrijos.
