Mano atsakymas dažniausiai išmuša jį iš vėžių – atsakau, kad viskas gerai, bet aš esu iš Galisijos, iš šiaurės vakarų Ispanijos. Vivero mieste, kuriame leidžiu vasaras, fiksuojamos vidutiniškai 8 saulėtos dienos per metus. Galisijos sostinė Santjago de Kompostela yra vienas lietingiausių Europos miestų, o kalnuotose vietovėse pasninga net iki gegužės vidurio.
Toks atsakymas apie orą mano pašnekovui atrodo keistas, jo veide pastebiu skeptišką išraišką, kuri tampa dar ryškesnė, kai pasakau, kad korida ir flamenkas man yra visai svetimi, ir tada jam pacituoju galisų rašytoją Wenceslao Fernández‑Flores (1885‑1964), kuris su ironija rašė apie aistrą koridai Galisijoje: „žinoma, kad yra vienas aistruolis Lugo mieste, ir įtariama apie dar vieną Mondonjedo vietovėje“. Šiaurės vakarų Ispanijoje esančios Galisijos ir jos kaimynės Astūrijos folkloras yra keltiškas. Galisų, kaip ir škotų ar airių, muzika atliekama arfa ar dūdmaišiu.
Airijos užkariavimo metraščiuose, keltiškai vadinamuose Lebor Gabála Érenn, pasakojama, kaip į salą įsiveržė Galisijos keltai. Tuo metu Galisiją valdęs keltų karalius Breogán įsakė Brigantijoje (dabartinėje La Korunjoje) pastatyti bokštą, pavadintą Heraklio vardu, nuo kurio buvo matyti pietinė Airijos dalis. Ten išvyko ekspedicija, o jos metu buvo nužudytas karaliaus sūnus Ith.
Kaip pasakoja legenda, keršto vedamas karaliaus anūkas Míl vėl išplaukė link salos ir ją užkariavo. Nežinia, kiek Lebor Gabála metraščiuose yra istorinės tiesos, o kiek – mitologijos, įvairios studijos, pvz., Bryan Sykes publikuota „The Blood of the Isles“ („Salų kraujas“), atskleidė labai artimus genetinius ryšius tarp Airijos, Jungtinės Karalystės ir Galisijos gyventojų.
Galisijoje, kaip ir kituose keltiškuose Europos regionuose, išlikę daug senųjų įtvirtintų gyvenviečių liekanų, monolitų ir keltiško rašto pavyzdžių. Yra ir toponimų, pvz., jau minėto Lugo miesto (romėnų vadinto lucus) pavadinimas kildinamas iš keltų dievo Lug vardo. Tačiau labiausiai kultūriniai ryšiai atsispindi muzikinėje tradicijoje.
Praėjusiais metais Ispanijos ambasados rengtoje ir „Vasaros terasoje“ vykusioje pavasario šventėje duoklė buvo atiduota pietinei Ispanijai, šventės metu koncertavo iš ten atvykusi jazz-flamenco grupė.
Šiais metais ambasada nutarė Lietuvos publiką supažindinti su kur kas mažiau žinomomis Ispanijos šiaurės vakarų muzikinėmis tradicijomis. Koncerte gros dūdmaišininkas Pedro Lamas, prie jo taip pat prisijungs lietuvių kanklininkė Aistė Bružaitė, tad pirmąkart išgirsime dviejų skirtingų, nors ir turinčių tam tikrų bendrumų, muzikinių tradicijų fusion. Kanklėms artimas instrumentas arfa egzistuoja ir Galisijos keltiškoje muzikoje.
Tad Lamas atliekama muzika perkels Lietuvos klausytojus į toliausiai į vakarus nutolusį Europos regioną – raganų, fėjų ir druidų kraštą, pilną burtų ir magijos. Į kraštą, kuriame netrūksta žalių slėnių, ūkanų ir liūčių, laukinių pakrančių ir snieguotų kalnų. Toks peizažas būdingas visam Kantabrijos pajūrio ruožui, t. y., Astūrijos, Kantabrijos ir Baskų krašto regionams. Trumpiau tariant, tai yra visai kitokia Ispanija, kurią pažįsta tik nedaugelis Baltijos šalių gyventojų.
Koncertas vyks birželio 8 d. 19:00 val. „Vasaros terasoje“ adresu: Vilniaus g. 39. Įėjimas nemokamas.
Jei dėl nepalankių oro sąlygų koncertas negalėtų vykti lauke, tuomet jis tą pačią dieną ir valandą įvyks „Legendos klube“ adresu: Kalvarijų g. 85.
