Pasižyminti itin jautria ir subtilia skambinimo technika muzikė atliks šių metų savo programą, kurioje – ir jos mėgstamiausias kompozitorius Frantzas Schubertas.
- Užaugote Paryžiuje, mokslininkų šeimoje, kurioje muzika turi išskirtinį vaidmenį.
- Prancūzė mama ir graikų kilmės tėtis patys neturėjo tiesioginio ryšio su menais – jie yra mokslo žmonės, tačiau klasikinė muzika jiems buvo nesvetima. Pagaliau, gimęs ir gyvendamas Paryžiuje, negali šimtu procentų pabėgti nuo meno, nes jis funkcionuoja pačioje mūsų kasdienybėje: lankyti parodas, koncertus, teatrą – toks natūralus poreikis, kuriam nereikia didelių pastangų.
Sunku pasakyti, kuris iš mūsų, keturių muzikuojančių vaikų (vyresnysis mano brolis – taip pat pianistas, o sesuo ir jaunesnysis brolis – smuikininkai), pirmasis įkvėpė tėtį nupirkti pianiną.
Instrumentas namuose atsirado, kai man buvo šešeri. Iš vaikystės mano muzikinį skonį ugdė rusų kilmės muzikos mokytojas. Kita vertus, noru muzikuoti (be jokios tėvų prievartos ir be jokio vaikų protesto) užsikrėtėme vieni per kitus. Taip, tarsi nebūtų buvę kito pasirinkimo.
Taigi šiandien jau tam tikra prasme esame kvartetas, mini orkestras, ir, kai tik suderiname visų keturių laiką bei galimybes, su malonumu susirenkame groti įvairiausiose Paryžiaus erdvėse arba nusprendžiame kokioje nors studijoje įrašyti keletą atliekamų kūrinių.
- Tai daryti Paryžiaus atmosfera – visada įkvepianti?
- Šiandien man sunku kalbėti apie mano gimtojo miesto muzikinį gyvenimą, nes jau keleri metai, kai savo karjerą tęsiu Niujorke, kur klasikinės muzikos pasaulis nepalyginti atviresnis, dinamiškesnis nei Europoje.
Niujorke kur kas lengviau įgyvendinti muzikinius projektus nei, tarkime, Paryžiuje. Amerikoje menininkai nebijo rizikuoti, nes tos rizikos ten nėra daug, todėl ir nesėkmės, jei tokios ir ištinka, nebūna baisiai nuviliančios.
Ten išmėginamos ir jungiamos įvairios klasikinės muzikos formos. Taigi tai, kas vyksta Jungtinėse Valstijose, labiau žinoma ir matoma nei tai, kas vyksta Paryžiuje. Gimtojo miesto muzikinio gyvenimo naujienas dažniausiai sugaudau jau grįžusi namo, nes stengiuosi jų neieškoti interneto erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, kurie man kol kas mažai pažįstami ir kuriems kol kas esu absoliučiai abejinga, nes, matau, jie gerokai destabilizuoja, išmuša iš pusiausvyros, atima ramybę ir muzikui taip būtiną gebėjimą susikoncentruoti – o tai bet kokį klasikinės muzikos instrumentą valdančiam žmogui yra be galo svarbu.
Žinau, yra puikių pianistų, kurie nuolat nepaleidžia iš rankų mobiliojo telefono ir ištisą parą neuždaro socialinių tinklų, tačiau tokio įpročio kol kas dar neturiu. Kas žino, gal vieną dieną...
Tačiau šiandien internetas reikalingas tik tam, kad galėčiau bendrauti elektroniniu paštu ir skaityčiau laikraščių elektronines versijas. Labiau už miesto ar šalies bendrą atmosferą mane veikia salės, kurioje koncertuoju, aplinka ir publikos, su kuria susitinku, reakcija. Šiems dalykams esu gana jautri. Niekada nepamiršiu vieno savo koncerto, vykusio Sarajeve, apleistoje sinagogoje.
Nors aplinkoje jaučiau sklandantį bažnyčioms būdingą kvapą, tačiau sovietų metais sinagoga buvo paversta koncertų sale, tiesa, labai apleista. Grojau J.S.Bachą, ir dar repeticijų metu mane aplankė keistas nežinomos erdvės jausmas: lyg ir bažnyčioje būčiau, lyg ir kažkokiuose apleistuose namuose...
- Jei lygintume prancūzų klausytoją ir amerikiečių?
- Mano tėvynainiai klasikinę muziką priima gana konservatyviai ir rezervuotai. Jie nėra dideli kritikuotojai, tačiau ir ne tokie atviri priimti naujas muzikinio kūrinio pateikimo formas, kaip, tarkime, amerikiečiai. Ir emocijos skirtingai išsakomos: Niujorke žiūrovas ir klausytojas jų neslepia, o paryžiečiai jas neretai pasilaiko tik sau.
Kalbant apie prisirišimą prie vieno miesto atmosferos reikėtų pasakyti, kad globaliame amžiuje tai neįmanoma. Ir dar muzikos pasaulyje, kai garsas sklinda greičiau nei, pavyzdžiui, parašytas tekstas.
Dirbdama ir daug laiko leisdama Niujorke atrandu begalę neišnaudotų to paties kūrinio pateikimo galimybių. Pavyzdžiui, taip mano mėgstamas J.S.Bacho „Goldbergo variacijas“ galima atlikti įvairiausiais rakursais ir formatais. Todėl kosmopolitinė aplinka mano grojamai muzikai neišvengiama. Klasikos atlikėjams ji visada buvo labai svarbi, tačiau šiandien, jos moderninimo laikais, ji labai paveiki.
Gimiau Paryžiuje, tačiau, kaip minėjau, muzikos pamokas gavau iš rusų pedagogo, vėliau studijavau Strasbūro konservatorijoje, ir mano meistriškumo vadovė buvo profesorė Amy Lin, iš Taivano kilusi Amerikos pianistė. Ji labai domėjosi matematikos mokslu, o jos favoritai buvo W.A.Mozartas, F.Schubertas ir L.van Beethovenas.
- Vėliau jūsų muzikos pedagogas buvo jau kelis kartus Paliesiaus dvare koncertavęs iš Tuniso kilęs prancūzų pianistas Jeanas Marcas Luisada.
- Iš Strasbūro konservatorijos profesorės Amy Lin perėmiau meilę Frantzui Schubertui, o iš Jeano Marco Luisados – Fredericui Chopinui. Tiesa, studijuodama Strasbūre vienu metu buvau išskirtinai atsidėjusi J.S.Bacho kūrybai ir baroko muzikai apskritai. Jutau didelę trauką prie klavesino ir kurį laiką, padedama profesorės Aline Zylberajch, gilinausi į šio instrumento muzikines galimybes ir paslaptis.
O Jeanas Marcas Luisada – tai pedagogas, pasižymintis ne tik išskirtiniu talentu gilintis į garso spalvas, bet ir savita gyvenimo filosofija, kiekvieną studentą verčiantis domėtis kitais menais. Dažnai pianistai užsisklendžia savo garsų pasaulyje tobulindami skambinimo techniką, tačiau užleidžia savo emocinį intelektą.
To, kaip Jeanas Marcas su studentais kalba apie kiną ir savo namuose dalijasi gausia filmų kolekcija, galėtų pavydėti bet kuris kinematografijos specialistas. O kur dar jo aistra literatūrai? Šio žmogaus dėka supratau, kiek daug muzikos esama, pavyzdžiui, japonų rašytojo Yasunari Kawabatos novelėse.
- Prieš porą metų Paliesiaus dvare jūsų atliekamos J.S.Bacho „Goldbergo variacijos“ buvo pusantros valandos prikausčiusios pilnutėlės salės dėmesį – pademonstravote stulbinamą koncentraciją ir įsijautimą į baroko garsus.
- Kaip jau minėjau, esu gana jautri erdvėms, kuriose sėduosi prie fortepijono. Teko koncertuoti daugybėje Prancūzijos dvarų ir bažnyčių, taip pat teko groti daugybėje atvirų erdvių, kur negali prognozuoti nei oro temperatūros, nei vėjo krypties, tačiau tam tikras aplinkos ekstremalumas mane savotiškai įkvepia dar labiau susikoncentruoti, todėl koncertai tokiose vietose dažniausiai pavyksta puikiai.
Nedarau nieko specialaus, kad ugdyčiau savo koncentraciją ir išmokčiau susikaupti. Labiausiai tai padeda knygos – nieko nėra maloniau kaip atsisėsti kokioje nors jaukioje jaukios Paryžiaus kavinės terasoje su klasikinės XIX a. literatūros kūriniu ir pasinerti į jį.
Minčių neblaško nei kavinės šurmulys, nei miesto triukšmas. Knygos siužetas, kaip ir muzikinis kūrinys, kai jį groju, tampa kiautu, kuris saugo nuo žalingo aplinkos poveikio. Kita vertus, esu miestietė, todėl triukšmas yra natūrali mane supančios aplinkos būsena. Ir mano pačios būsena.
O jūsų minimas J.S.Bacho kūrinys Paliesiaus dvare skambėjo ypatingai ir man pačiai labai įsimintinai. Ir man, ir mano sutuoktiniui Pierre’ui, mechanikos inžinerijos specialistui, kuris paprastai visada mane lydi į koncertus ir labai palaiko mano koncertinę veiklą, ši atokiai nuo didmiesčių pasitraukusi Lietuvos vieta buvo didelis atradimas.
Paliesiaus dvaro salė idealiai tinka visai klasikinei muzikai, tačiau J.S.Bachas ir F.Schubertas čia skamba išskirtinai. Mano favoritu laikomas pastarasis kompozitorius, kaip ir pats dvaras, labai organiškai jungia praeitį su dabartimi.
