Liepos 22-ąją itin aukštu balsu dainuojantis 40 metų prancūzų solistas Ph.Jaroussky pirmą kartą koncertuos Lietuvoje. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme su vengrų sopranu Emoke Barath ir baroko muzikos orkestru „Ensemble Artaserse“ jis atliks Georgo Friedricho Händelio operų arijas ir duetus.
Siūlome interviu su dainininku, parengtą pagal prancūzų žurnalo „Classica“ publikaciją.
– Kaip atradote savo retą pašaukimą?
– Niekas neskatino mano, kaip menininko, karjeros.
Užaugau vidurinės klasės šeimoje Sartruvilyje, Paryžiaus priemiestyje, kur ir baigiau mokyklą. Muzikuoti pradėjau vėlai, būdamas vienuolikos.
Mano tėvai nebuvo muzikantai. Savo pašaukimą atradau vidurinėje mokykloje charizmatiško muzikos mokytojo dėka.
Jis rašė mokiniams dainas, o aš mėgau jas dainuoti – matyt, gerai tai dariau, nes mokytojas panoro susitikti su mano tėvais ir paraginti juos leisti man muzikuoti toliau.
Tėvai mane suprato. Jie patys turėjo daug klasikinės muzikos įrašų – pavyzdžiui, mama labai mėgo Marią Callas.
Tačiau jie norėjo, kad pabaigčiau vidurinę mokyklą, todėl taip ir padariau. Po to jau galėjau save išreikšti.
Būdamas 18 metų aš atsitiktinai bažnyčioje vykusiame baroko muzikos koncerte išgirdau kontratenorą Fabrice’ą de Falco.
Jis mane pakerėjo, o kartu ir sutrikdė keistu savo išorės ir krištolinio balso kontrastu.
Dingtelėjo: „Kodėl aš taip negalėčiau?“ Juk kartais juokais padainuodavau naudodamas galvinį registrą.
Man tai pavykdavo natūraliai, nemąstant. Gal todėl, kad mokiausi groti smuiku ir nesąmoningai bandžiau balsu atkartoti aštrius šio instrumento skambesius. Man tai atrodė smagu ir malonu ausiai. Dainavau viską – nuo per radiją girdimų melodijų iki arijos „Casta diva“.
Po to viskas vyko labai greitai: studijuodamas atlikau praktiką Rojomono abatijoje su kontratenoru Gerard’u Lesne, kuris tuoj pat paprašė dainuoti kartu.
Tos pačios praktikos metu dirigentas Jeanas Claude’as Malgoire’as mane pasamdė net 4 mėnesiams. Jaunam dainininkui, studentui, tai buvo tarsi stebuklas: dar prieš įgydamas laipsnį, profesiškai jau save išreiškiau!
– Šiandien tarptautinėje scenoje dainuoja apie 100 kontratenorų, nors prieš keletą dešimtmečių jų buvo vos dešimt. Kuo tai paaiškinti?
– Auga jų paklausa, pasaulyje vis dažniau statomos baroko operos. Jos buvo rašomos kastratams – balsams, kurie šiandien neegzistuoja. Dabar jų partijas atlieka mecosopranai ir kontratenorai. Tačiau imituoti kastratą nėra paprasta!
– Kas yra kontratenoras?
– Tai vyras, dainuojantis galviniu registru – ne aukštas tenoras „haute-contre“, išlavinantis krūtininį registrą, ir ne falcetas.
Šie siaubingi apibūdinimai tarsi leidžia suprasti, kad kontratenoro balsas silpnas, dirbtinis, nenatūralus. Bet jis ne labiau dirbtinis nei moters balsas.
– Kas buvo sunkiausia įsitvirtinant šiuo amplua?
– Išmokti teisingai tarti tekstą. Žinojau, kokias natas dainuoti, bet negalėjau išreikšti žodžių – muziką visuomet mokiausi sparčiau nei tekstą. Iš baimės, kad nepakankamai įsigilinsiu į veikėjo charakterį, imdavau persistengti.
Dabar siekiu išraiškos grynumo ir švaros. Noriu suteikti daugiau erdvės klausytojų vaizduotei vertinant interpretacijas.
Vis dėlto man pačiam ypač patinka dramatiški operų vaidmenys, virtuoziškumo demonstravimas – tai taip svaigina. Dainininkas privalo valdyti visą ekspresijos – ne vien registro – paletę.
– Kodėl baroko repertuaras vis dar aktualus?
– Nes jį suaktualiname – pritaikome, interpretuojame.
Keičiasi ne Claudio Monteverdi, o mes. Šiandienos publika nepažįsta XVII a. skambesio.
Daliai operos publikos nesuprantama šiuolaikinė muzika, todėl naujumo ieškoma praeityje.
Be to, baroko muzika, kuri buvo greitai rašoma ir greitai suvartojama, manyčiau, atitinka šiandienos stilių.
Antonio Vivaldi mėgo įtikti publikai – tai liudija kiekviena jo nata. Visi jo ir G.F.Händelio kūriniai tiesiogiai veikia emocijas.
– Kaip nesudarkyti šio paveldo?
– Ar mes tikrai žinome, ko norėjo C.Monteverdi?
Vis labiau gilinamasi į jo epochos muzikos taisykles, tačiau jos niekada nepažinsime, tad ieškome apgraibomis. 2009-aisiais su Christina Pluhar ir ansambliu „Arpeggiata“ įrašėme albumą „Teatro d’Amore“ – C.Monteverdi „džiazo“ versiją, ir tai buvo nuostabi patirtis.
Niekas negali pasakyti, ar tai tos muzikos tiesa.
Pats C.Monteverdi dažnai skundėsi muzikantų diletantiškumu. Taigi nereikia būti fundamentalistams – reikia įtikinti klausytojus ir laikytis muzikos retorikos. Baroko personažai – iš kūno ir kraujo, juose kunkuliuoja stiprūs jausmai. (LR, „Classica“)
Džiaugsmais dalijasi su partneriu
Ph.Jaroussky dažnai dainuoja svarbiausiuose pasaulio muzikos festivaliuose ir koncertų salėse, tarp jų – Niujorko „Carnegie Hall“ ir Linkolno centre, Berlyno filharmonijoje, Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre ir „Salle Pleyel“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos „Musikverein“.
Dainininkas pelnė daugybę apdovanojimų už įrašus ir koncertinę veiklą, tarp jų ne kartą – svarbiausią vokiečių klasikinės muzikos apdovanojimą „Echo Klassik“ kaip Metų dainininkas.
Šiemet artistas Paryžiaus priemiestyje įsteigė savo vardo muzikos mokyklą („Academie Musicale Philippe Jaroussky“) darbininkų ir imigrantų vaikams, svajoja atidaryti jos filialus Lilyje ir Marselyje.
Laisvalaikiu Ph.Jaroussky turistauja, dažnai lankosi Pietų Amerikoje, mėgsta tenykštę kultūrą ir ispanų kalbą. Jau dešimt metų solistas dalijasi gyvenimo džiaugsmais su partneriu, kuris prisitaiko prie jo kūrybos ritmo.
