Vyras jau kuriasi ir įsidarbino Norvegijoje, tačiau į dukters gimdymą gegužę spėjo parvykti ir jame dalyvavo. Mažajai baleto artistai davė Žemės deivės Žemynos vardą. Per gimdymą Margarita buvo laimės viršūnėje – kūdikį pagimdė su šypsena. Tai, ko gero, paneigtų 80 procentų gimdyvių.
„Manau, daugiau“, – kvatojosi laiminga motina. Jų vyresnėlei Salomėjai – beveik ketveri.
„Žemyna gražiai, lengvai, taip pat su šypsena atėjo į pasaulį. Mes tik atvažiavome į Trakų ligoninę, ir po kokių 15 minučių ji gimė. Viskas buvo fantastiška. Tik gimė Žemyna, ir aš iš karto gydytojai ir sesutėms pasakiau: „Žinot, ką, neilgai trukus aš dar gimdysiu ir berniuką“. „Jos labai juokėsi“, – pasakojo balerina.
Ji labai ruošėsi gimdymui – kaip čia kuo gražiau, lengviau ir paprasčiau pagimdyti vaikelį. Taip ir įvyko.
Dar prieš Salomėjos gimimą abu sutuoktiniai lankė gimdymo ir naujagimio priežiūros kursus. Jie taip ir vadinasi – „Gimdymas su šypsena“. Viskas, ko išmoko kursuose, liko moters atmintyje. Prieš Žemynos gimimą pora nuėjo į tuos kursus atnaujinti žinių apie masažą ir patį gimdymą. Margarita patyrė, kad svarbiausia – išmokti taisyklingo kvėpavimo gimdant.
„Kai pagimdžiau Žemyną, paskambinau abiem kursų dėstytojams: žinot, ką, aš netikėjau, bet pagimdžiau su šypsena. Negaliu ir pati patikėti, bet su vyru jau kalbame ir apie trečią vaiką. Aišku, neskubėsime. Manau, kad viskas gyvenime vyksta taip, kaip turi būti. Visos gyvenimo dovanos mums ateina, visos svajonės pildosi, tik reikia svajoti labai atsargiai. Salomėja jau klausia: „Mamyte, o tavo pilvuke jau auga broliukas ar dar ne?“ – pasakojo M.Verigaitė.
Kovo mėnesį A.Žužžalkinas su Nacionaliniu operos ir baleto teatru dar buvo gastrolėse Kinijoje, kur šoko fėją Karabos „Miegančiojoje gražuolėje“. Grįžęs iš Kinijos po poros dienų išskrido į Norvegiją.
„Taip įvyko. Laukėme laukėme to darbo ir sulaukėme beveik prieš gimdymą, – sakė Margarita. – Bet Andrius stebuklingai suspėjo grįžti. Ir kitą dieną gimė Žemyna, sulaukusi tėčio. Dar nesitikėjau, kad gims, dar savaitę planavau pavaikščioti su pilveliu. Bet, matyt, vaikelis apsidžiaugė, kad tėtis grįžo, ir gimė.“
Moteris tvirtino, kad su mergaitėmis jai sekasi tvarkytis puikiai. Geras metų laikas – vasara, šilta. Kadangi gyvena nuosavame name, laiką leidžia ir kieme, ir viduje. Vyresnėlė labai laiminga, kad turi mažą sesutę. Bet vis tiek reikia prižiūrėti vyresnėlę, kad nepultų kuo nors maitinti ar nešioti mažosios.
Baleto solistų šeima Trakų rajone, kaime, anot Margaritos, keistu pavadinimu – „Būdos III“, susirentė ekologišką namą. Jo sienos nudrėbtos iš molio ir apšiltintos šiaudais. „Andrius pats drėbė molį namo viduje, lygino sienas. Jis – visų galų meistras, auksarankis žmogus“, – vyrą gyrė Margarita.
Iš kaimo į darbą – Nacionalinį operos ir baleto teatrą – 28 kilometrai, kuriuos automobiliu įveikia per 25 minutes. Anot Margaritos, rytą pabundi, kol nuvažiuoji, o vakare, kol grįžti po spektaklio, pailsi.
Tačiau kas ką nugalės – teatro magija, noras grįžti į baleto sceną, kai mažoji paūgės, ar motinystė? Juk balerinos amžius scenoje tiksi lyg pagreitintas laikrodis. Ar jai nebaisu, kad po vaiko priežiūros atostogų mažai laiko liks šokti, kad ji paaukos karjerą ant motinystės aukuro?
M.Verigaitė tvirtino, kad jos motinystė – išlaukta ir subrandinta, todėl ji nesiveržia ir nesiverš grįžti į teatrą. Salomėją ji pagimdė būdama 29-erių, jau 10 metų atšokusi teatre, ir jai atrodė, kad tikrai niekada negrįš šokti. Kaip galima palikti vaiką? Kokius gerus metus, kol buvo su dukra, ji buvo įsitikinusi, kad negrįš į teatrą.
Bet dar po pusmečio Margarita vis dėlto grįžo į darbą ir jai ten buvo gera ir smagu. Vėl įsiliejo į teatrą ir į gastroles Kinijoje nuvyko. Ir dar nusišypsojo laimė sušokti Edith Piaf – sukurti pagrindinį vaidmenį.
„Tačiau nugalėjo noras turėti didesnę šeimą – ir mes susilaukėme Žemynos. Ir dabar aš vėl galvoju – kas man šiuo metu svarbiau? Žinoma, kai šeimoje yra naujagimis, šiuo metu tikrai svarbiau šeima. Nesinori blaškytis. Man liko vos keleri metai teatre. Gal tai ir pamąstymu galima įvardyti – šiandien man atrodo, kad nebegrįšiu į teatrą.
Dabar mes ieškome galimybių pabandyti pragyventi kitur. Apie tai galvojame ne vienus metus. Nėra taip, kad viskas staigiai, spontaniškai, netikėtai – ne. Viskas subrandinta, apgalvota. Norėtume pakeliauti po Skandinavijos šalis. Labiausiai iš jų vilioja Norvegija, kur norėtume įsikurti“, – kalbėjo M.Verigaitė.
Ko gero, šeima, suplanavusi antrąjį gyvenimo skrydį, namą Lietuvoje statė beprasmiškai? Tačiau Margarita su tuo nenorėjo sutikti – namas buvo jųdviejų svajonė ir jie ją įgyvendino. Kaip sakoma, mes nežinome, ką mums atneš rytojus.
Išėjęs iš teatro A.Žužžalkinas nutarė keisti profesiją – daryti ką nors nauja, todėl išvyko į Norvegiją. Ir liko patenkintas. Jam patinka tenykštis gyvenimo lygis, šalies gamta, norvegų tarpusavio bendravimas, jų šypsenos, paprastumas, natūralumas. Ten jautiesi gerbiamas. Tavęs niekas nepažįsta, bet su tavimi sveikinasi. Bet kokio patarimo gali klausti nepažįstamų žmonių, ir jie tau padeda.
Ir Margarita su vaikais ruošiasi ten iškeliauti – šeima nori kuo greičiau būti kartu.
„Tada jau žiūrėsime, kaip gyvenimas klostysis toliau. Kol kas galbūt imsimės darbų, nesusijusių su mūsų profesija. Mūsų amžius jau ne toks, kad galėtume išvažiuoti į užsienį šokti baleto. Tačiau dar toks, kad galėtume pakeisti savo gyvenimą. Norime kuo greičiau išmokti norvegų kalbą, bandyti ten įsitvirtinti. Aš turiu viziją dirbti baleto mokykloje pedagoge. Manau, ir Andrius pasuks tuo keliu“, – kalbėjo Margarita.
Antrąjį kartą – po Žemynos gimimo – Andrius į Norvegiją specialiai išvyko automobiliu, o ne lėktuvu skrido, kad savaitgaliais galėtų ir pažvejoti nuvažiuoti, nes dabar turi tokį hobį, ir į kalnus pasivaikščioti. „Mums kalnai – didžioji didybė“, – žavėjosi Margarita.
Dabar sutuoktiniai bendrauja internetu. Ar jos vyro nešiurpina aukštos kainos Norvegijoje?
Moteris tvirtino, kad ne. Dėl to vyras net specialiai skambinėja ir jos klausinėja: o kiek Lietuvoje kainuoja tas, o kiek anas? Ten tikrai nėra brangiau. Gal anksčiau lietuviai stebėjosi, kad Norvegijoje viskas labai brangu, bet dabar, kai pas mus tokios aukštos kainos, turbūt jau nesistebi.
Baleto solisto karjerą A.Žužžalkinas baigė prieš metus. Nacionaliniame operos ir baleto teatre jis šoko 18 metų.
„Kartu mokėmės Vilniaus baleto mokykloje (dabar – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. – Red.), pažįstu jį nuo devynerių metų. Bet susižavėjau juo šokdama Anželikos Cholinos teatre. Pirmieji žvilgsniai – kitokie žvilgsniai – į jį buvo nukreipti jau tame teatre. Paskui jau ir mūsų – Nacionaliniame operos ir baleto – teatre žavėjausi juo žiūrėdama, kaip jis šoka. Pradėjau matyti jo brandų požiūrį į sceną, labai didelę atsakomybę ir didelį talentą. Teatras mus ir suvedė. Andrius – labai talentingas, labai jautrus ir labai paprastas žmogus. Mano vyro, kaip baleto artisto, gyvenimas buvo labai gražus“, – pasakojo M.Verigaitė.
Baleto solistas neslėpė, kad karjerą baigė savo noru. Jis dar galėjo šokti, tačiau kūnas jau sakė: reikia poilsio. Jis buvo patyręs traumų. Andrius žmonai sakydavo: „Aš esu jaunas žmogus, esu tėvas ir nenoriu nusivaryti iki galo ir kasdien jausti skausmus. Reikia baigti laiku.“ Andrius mano, kad ir baigė laiku. Tada teatre pradėjo dirbti baleto repetitoriumi. Tačiau po metų atsisakė šio darbo ir išėjo iš teatro. Taip pat savo noru.
Kokia šokėjo psichologinė būsena, ar jam nebuvo gaila mesti baletą, kuriam rengėsi nuo vaikystės?
„Manau, visiems sunku peržengti tą ribą, kai jau atsisveikini su scena. Jam lygiai taip pat buvo sunku, tikrai skaudėjo širdį. Bet tai buvo jo apsisprendimas, jis norėjo ką nors savo gyvenime pakeisti. Ir buvo tam pribrendęs, be to, jau kurį laiką turėjo sveikatos problemų. Tai nebuvo staigus sprendimas – sugalvojau ir išeinu: „Viso gero.“
Kai tu mokeisi aštuonerius metus baleto mokykloje, paskui šokai dar 18 metų teatre ir viskas sukosi, visas gyvenimas vyko teatre – taip, skaudu. Jis dar pas A.Choliną ir Loretą Juodkaitę šoko.
Andrius sukūrė nemažai jautrių ir įdomių vaidmenų. Graikas Zorba, manau, buvo vaidmuo, artimas jo širdžiai. Buvo nuostabu, kai jis šoko graiką Zorbą, o aš – jauną našlę Mariną. Buvo labai gera būti kartu scenoje. Puikus buvo ir Don Chosė balete „Karmen“, – vyro vaidmenis scenoje prisiminė žmona.
Su scena A.Žužžalkinas atsisveikino Merkucijaus vaidmeniu Krzysztofo Pastoro pastatytame balete „Romeo ir Džuljeta“. Tačiau liko A.Cholinos spektaklyje „Ana Karenina“ ir planuoja, kad per Kalėdas parskris jame šokti.
Ir šoks, nors tiek laiko bus nesitreniravęs? „Mano vyras gali viską“, – nusijuokė Margarita.
Baleto mokykloje ji turėjo vienintelę svajonę – kad ją priimtų į teatrą, nes ne visus priima. Jai pasisekė – priėmė. Ir prasidėjo labai gražus gyvenimo scenoje tarpsnis.
„Mano baleto gyvenimas buvo nuostabus. Iš teatro ir scenos gavau daugiau, negu galėjau gauti. Man sekėsi labiau, negu galėtų sektis. Tikrai niekada nesijaučiau teatre nuskriausta. Tikrai turėjau vaidmenų, kurie man buvo labai svarbūs ir jautrūs. Ir šokdama į juos sudėjau visą savo širdį“, – džiaugėsi baleto solistė.
Anot pašnekovės, jie, baleto artistai, – labai skirtingi. O karjera – turbūt kaip pasiseks, kaip Dievas duos, kaip pats užsispirsi ir ko norėsi pasiekti. Kai baigė baleto mokyklą, jau dirbdama teatre ji dar mokėsi vaidybos ir choreografijos Muzikos ir teatro akademijoje, šoko pas A.Choliną. Viskas buvo labai įdomu ir visko labai daug. Tuo balerina ir gyveno.
„Dabar atėjo toks tarpsnis, kai aš džiaugiuosi motinyste ir visiškai nėra jokių minčių – kol kas – grįžti į sceną. Matyt, pasisėmiau iš scenos, pasipildžiau ir dabar galiu džiaugtis motinyste ir save skirti savo vaikams, kad jie augtų laimingi. Galiu bandyti drauge su vyru ir vaikais įsitvirtinti kitoje šalyje ir pakeisti savo gyvenimą“, – kalbėjo ties pasirinkimo slenksčiu esanti M.Verigaitė.
