Ši Moliere‘o komedija dalyvavo pagrindinėje festivalio programoje, kurioje buvo pristatyti garsiausių pasaulio režisierių darbai. Net penki spektakliai vyko „Opera Confluence“ salėje. Kviečiame susipažinti su į lietuvių kalbą išverstomis recenzijomis, skirtomis pasirodžiusiomis prancūzų spaudoje.
* * *
Rana Moussaoui
„Tartiufas“: technoversija Avinjono festivalyje
Ar Moliere‘as vartosi kape? Avinjono scenoje lietuvis Oskaras Koršunovas rodo Tartiufą, kuris simuliuoja masturbaciją, Orgoną, kuris tikrina feisbuko paskyrą, o jo dukra Mariana pramogauja su programėle „Snapchat“, fone skambant technomuzikai.
Labiausiai klasikinė iš visų Moliere‘o pjesių vaidinama lietuviškai su titrais, ji pateikiama „su XXI amžiaus padažu“ siekiant demaskuoti tariamus šių laikų pamaldžiuosius; lietuvių teatro meistras socialinius tinklus vadina „nauja erdve veidmainystei“.
Koršunovas „Tartiufe“ mirkteli tiems, kuriuos vadina šiandienos politikais pamokslautojais: vienu metu ekrane pasirodo milžiniško grafičio, 2016 m. atsiradusio Lietuvos sostinėje, vaizdas: Donaldas Trumpas bučiuoja Vladimirą Putiną į lūpas.
Tartiufas, į valias manipuliuojantis Orgonu, apsimeta jo dvasios vadovu, jis yra „naujų ideologijų, kurios atsiranda ir tampa priebėga įvairiausiems sukčiams“, atspindys, pasak 49-erių Koršunovo, Lietuvoje pažinusio ir komunistinius, ir liberalius tartiufus. Režisierius ėmėsi iššūkio prajuokinti – kartais visa gerkle – vieno didžiausių pasaulyje Avinjono teatro festivalio žiūrovus, kur dauguma žiūrovų prancūzai.
Visur esanti videoprojekcija
Režisierius, norėdamas sustiprinti dabarties pojūtį, scenoje rodo videoprojekciją, kurioje matome Tartiufą Avinjono gatvėje apsimetant žaliųjų atstovu, artimu liaudžiai ir net... švenčiant mėlynųjų pergalę Pasaulio čempionate šalia prancūzų futbolo sirgalių.
Dekoracijos – Versalio parkų įkvėptas platus žalias labirintas, kur veikėjai pasiklysta ir susitinka, – tai Orgono paklydimo simbolis. Beveik visur esanti kamera tiesiogiai filmuoja aktorius scenoje, taip pat užkulisyje, kur jie atsipalaiduoja rūkydami ir šnekėdamiesi tarpusavyje: teatras teatre siekiant pabrėžti dvilypį pagrindinio veikėjo charakterį.
Režisierius šaiposi ir iš žiūrovų: teksto srautą kartais pertraukia aktorių kreipimasis į publiką tai prancūziškai, tai angliškai. Kai kurie aktoriai ateina į sceną iš lauko, kur juos taip pat filmuoja.
Orgono sūnus Damisas žaidžia kompiuterinius žaidimus, aktoriai pasirodo su perukais, bet dėvi adidas drabužius, techno stiliaus muzika persipina su barokine.
Kartais atmosfera priartėja prie diskotekos, o spektaklio pradžioje epilepsija sergantys žiūrovai įspėjami, kad jo metu žybsės stroboskopai. Orgono žmona Elmira, pasiryžusi demaskuoti Tartiufą ir paspendusi jam spąstus, labai primena Merliną Monro: platininio baltumo plaukai, giliai iškirpta raudona suknelė ir maivymasis. Ji dainuoja „Ne me quitte pas, Je ne regrette rien“ ir net „I Wanna Be Loved by You“ ištraukas.
Neslepiamos glamonės
Jei Moliere‘as buvo parašęs – kaip remarką, – kad Tartiufas, „imdamas Elmiros ranką ir spausdamas jai pirštus“, tai šiame jaunesniems negu 14 m. žiūrovams uždraustame spektaklyje scena su Elmira pavirsta akivaizdžiomis glamonėmis: netikras šventuolis gniaužo Elmiros krūtinę, o ką tik prieš tai tarnaitei Dorinai sakė garsiąją pastabą: „Prisidenkite krūtinę“.
Glamonės tęsiasi ir užkulisyje, o paskui netikras šventuolis išbėga į sceną visiškai nuogas. Pjesės pabaigoje Tartiufas užsilipa ant stalo ir iškelia ranką nacių pasisveikinimui, skatindamas iki kraštutinumo pasaulį valdančių veidmainystės ir propagandos interpretaciją.
„Le Devoir“, 2018 07 19
www.ledevoir.com/culture/theatre/532686/un-tartuffe-version-techno-au-festival-d-avignon
* * *
Daniele Carraz
Tartiufas: Koršunovas sujungia juoką ir išgąstį
<...> Beje, geriau įsižiūrėjus, šiame kruopščiai suprojektuotame ir įtvirtintame sode-labirinte spektaklyje prislapstyta daugybė ekranų, kompiuterių, televizorių. Ten lyg retorikos ir virtualios propagandos mokytojas karaliauja vaiduoklis: viliotojas Tartiufas, kuris paspęs spąstus Orgono šeimai ir ją pražudys.
Šis Tartiufas siaubingai smagus: aktoriai nuolatos tai kalba scenoje tiesiogiai, tai videotransliacijoje iš užkulisių, girdėti įvairūs komentarai už kadro, jie vienas kitą vaikosi (sykį vejasi nuogutėlį Tartiufą), aktoriai nuolat žaidžia su žiūrovais... Tačiau šventė apsiniaukia, videotransliacija darosi panaši į filmą apie vampyrus, Trumpas bučiuojasi su Putinu, pakyla ranka nacių pasisveikinimui, tiesioginis kreipimasis į publiką kupinas vis didėjančio spaudimo... Tamsa stos virš mumifikuoto Tartiufo, prie kurio kapo kiekvienas lenkiasi. Stingdantis reginys!
„La Provence“, 2018 07 19
https://www.laprovence.com/article/critiques-avignon-in/5076822/tartiufas-korsunovas-entre-rires-et-effroi.html
* * *
Stephane Capron
Politinis Oskaro Koršunovo „Tartiufas“
Oskaras Koršunovas grįžo į Avinjono festivalį su sprogstamąja Tartiufo versija, jis pakeitė pjesės pabaigą ir suteikė jai labiau politinį negu religinį atspalvį. Taip pat į niūroką 2018 metų festivalį atvežė šiek tiek juoko. Lietuva, iš kurios kilęs Koršunovas, nepriklausoma nuo 1990 m., nepatikliai stebi kaimyninėse Baltijos šalyse – o ypač Putino Rusijoje – kylančią populizmo bangą.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė net kreipėsi į Vakarus, skatindama ruoštis rusų invazijai. Jos šalyje palei sieną su Rusija pradedama statyti 44,6 km ilgio siena! Šiuos duomenis dera turėti galvoje, norint suprasti O.Koršunovo Tartiufą.
Čia Tartiufas ir Orgonas yra politiniai priešininkai. Esame toli nuo originalios Moliere‘o pjesės versijos ir kaip tik todėl ši versija yra tokia įdomi. <...> Prisimenam Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapną“ 2011 m. – 20 aktorių plikoje scenoje, vienintelės dekoracijos – medinės lentos!
O čia – didelė prabanga. Į scenografiją jis įkomponuoja videoprojekciją, bet, keista, aktorių neįgarsina. Vilniaus keturiasdešimtmetis (kitąmet jam sukaks 50 metų) priešinasi pasitelkęs technines savo laikų priemones. O būtent – socialinius tinklus. Orgono politinei kampanijai sukuria fiktyvią paskyrą facebook tinkle. <...> Čia Orgonas nesislepia po paklode, kaip visuose pastatymuose, bet paspęstus spąstus stebi gulėdamas po organinio stiklo suoliuku.
Oskaras Koršunovas atskleidžia Orgono lytinį potraukį Tartiufui, – šis pasinaudoja žmonos pinklėmis, kad prisiliestų apsimetėlio rankos, o paskui jį bučiuoja, scena baigiasi ménage a trois (santykių trikampio) užuomazgom.
Oskaro Koršunovo aktoriai nuostabūs. Toma Vaškevičiūtė laimi visus balsus už Elmiros vaidmens sukūrimą – sultinga moteris prigludusia raudona suknia, leidžiančia matyti jos apvalumus. Jai neįmanoma atsispirti, kai atkartodama Marlyn Monroe mimiką iš filmo „Džiaze tik merginos“ dainuoja „pu pu pidu“.
Nelė Savičenko mažame ponios Pernel vaidmenyje verčia leipti juokais – ji vilki vilnonį kostiumėlį, vis grasina revolveriu ir po pirmos replikos pareiškusi „Mon role est tout petit...“ („Mano vaidmuo labai mažas“) žada grįžti spektaklio pabaigoje.
Kartkartėm aktoriai pasako frazes prancūziškai – trumputes replikas tarsi taiklius pokštus. Visa tai vyksta skambant elektroniškai apipavidalintai barokinei muzikai, sukurtai Gintaro Sodeikos ir klavišiniais grojamai Jorio Sodeikos, stroboskopiniame Eugenijaus Sabaliausko sukurtame apšvietime.
Pasakojimo moralė pagal Oskarą Koršunovą: nepasitikėkime tylia kiaule. Nacionalistai jau už mūsų durų ir gali bet kurią akimirką pasinaudoti patiklumu tautos, apimtos, pavyzdžiui, sirgalių džiaugsmo antplūdžio po prancūzų komandos pergalės Pasaulio futbolo čempionate.
Koršunovo komanda filmavo prancūzų komandos sirgalius Avinjono gatvėse finalo su Kroatijos komanda metu, pirmame plane šypsojosi Tartiufas, prisiskirdamas šį įvykį savo naudai. Jo videoklipe skaitome šūkį: „Jų pasišventimas – žmogiškas“.
Sceneweb.fr, 2018 07 19
https://sceneweb.fr/le-tartiufas-de-oskaras-korsunovas/
* * *
Patrick Sourd
Lietuviškas „Tartiufas“ purto Avinjoną juoku
Oskaras Koršunovas asmenuoja Moliere‘ą esamuoju laiku ir pateikia mums kandžios ironijos persmelktą politinį hepeningą. Ragindamas visus būti budriais, jis rodo „Tartiufą“ esamuoju laiku, siekdamas paversti jį politiniu juoku apsiginklavusio populiaraus teatro manifestu – tam, kad būtų išgirsta jo kritiška žinia.
Viena farso scena veja kitą, jis supina intrigą ir demaskuoja pavojus chaoso visuomenėje, kur pagunda susitaikyti su vyraujančia tartiufizacija tampa kasdieniu dalyku.
Oskaras Koršunovas, nusprendęs juokinti pridėjęs pirštą prie žaizdos, išsyk pažaboja dabarties aktualijas: beda pirštu į beribį mūsų neteisingo pasaulio žiaurumą, kur nė vienas negali būti tikras, kad nei iš šio, nei iš to nebus išmestas į gatvę, teturėdamas tik akis ašarojimui ir tuščias kišenes.
„Les Inrockuptibles“, 2018 07 17
https://www.lesinrocks.com/2018/07/17/scenes/le-tartuffe-lituanien-qui-secoue-avignon-de-rire-111105679/
* * *
Philippe Chevilley
Avinjonas 2018: „Tartiufas“, veidmainiai valdžioje
Lietuviškajam „Tartiufui“ nestinga nei žavesio, nei linksmumo. Po ištisos viena už kitą niūresnių tragedijų jis pralinksmina į „Opéra Confluence“ susirinkusią Avinjono festivalio publiką.
Tradicijas laužantis režisierius Oskaras Koršunovas Moliere‘o pjesę paverčia juodu šiuolaikinės politikos farsu skambant elektroninei postbarokinei muzikai, o fone matyti tiesiogiai (taip pat ir užkulisyje) filmuojamos scenos, kompiuteriniai žaidimai ir feisbuko puslapiai.
Labai toli pastūmėtas šis perkėlimas, jame politikas Tartiufas net įsilieja į džiūgaujančią po mėlynųjų pergalės Pasaulio futbolo čempionate avinjoniečių minią... Svarbiausia – tai gali sukrėsti repertuaro sergėtojus: tekstas apkarpytas, šios apokaliptinės versijos pabaigoje laimi Tartiufas. <...> Salvijus Trepulis (Orgonas) ir Giedrius Savickas (Tartiufas) kuria puikų apsukrių politikų duetą – pirmasis visai nusivaręs nuo kojų, sekdamas paskui antrąjį ekstremistinėje populistinėje kovoje.
Toma Vaškevičiūtė neatsispiriamai įkūnija Elmirą – svaiginančią miesčionę, kuri suvilioja Tartiufą pagal visus naujosios burleskos kodus. Žavinga, kaip Nelė Savičenko panaudoja nepalankų savo vaidmenį...
„Les Echos.fr“, 2018 07 20
https://www.lesechos.fr/week-end/culture/spectacles/0301995184116-avignon-2018-tartiufas-les-hypocrites-au-pouvoir-2193011.php
* * *
Jean-Pierre Han
Peržiūrėtas ir pataisytas „Tartiufas“
Pasaulis taip sukurtas, kad yra stebėtinai sunku arba neįmanoma ištrūkti iš prieštaravimų tinklo, į kurį esam patekę. Štai lietuvis režisierius Oskaras Koršunovas per visą kūrybinę biografiją nesiliauja pliekęs savo šalies socialinės tikrovės, tačiau visuomenėje yra labai gerbiamas.
Tiesa, jo reputacija jau seniai peržengusi šalies sienas: jis gavo naujosios Europos teatro realybės apdovanojimą, yra nuolat kviečiamas į Avinjono festivalį. Mūsų laikų blogybėms kritikuoti pasirinktas Moliere‘o „Tartiufas“ jam kaip minkštas pyragas, jis galėjo lygiai taip pat pasirinkti Moliere‘o „Don Žuaną“, kuriame „didysis ponas“ garsiojoje tiradoje kritikuoja veidmainystę, tą madingą ydą, kuri laikoma dorybe...
Koršunovas lygiai taip pat galėjo „sumiksuoti“ kelis Moliere‘o tekstus, žodžiu, padaryti montažą, ir tai nė kiek nebūtų pakenkę jo darbui, nes jo „Tartiufas“ (būtų teisingiau patikslinti, kad spektaklis yra pagal „Tartiufą“) leidžia sau nukrypti nuo originalo ir imasi šios atsakomybės.
Taip, kad pabaiga apsiverčia aukštyn kojom, nes joje triumfuoja Tariufas. O dėl visų kitų dalykų – Koršunovas smaginasi į valias gražiose Vytauto Narbuto dekoracijose, augalų labirinte, kuris, gaila, nedaug tenaudojamas, kaip visad meistriškai imasi darbo ir pateikia mums režisūrą – ši taip pat labai madinga, su videovaizdu, aktorių – tiesa, puikių – pabrėžtinu kreipimusi į žiūrovą, mirktelėjimais ir kitais šio žanro piruetais, žaidimais ir tuščiais numeriais, kurie sąmoningai krypsta į pervaidinimą, teatrą teatre su perėjimais į užkulisį ir t.t.
Kartais tai smagu, nors ir nutolina nuo teksto tikrovės. Gaila, juolab, kad kartais matyti įdomių nujautimų: ménage a trois tarp Tartiufo, Orgono ir Elmiros, o ši nedvejodama seksualiai provokuoja Tartiufą...
Tai baigiasi finaline scena (tai jos diskursas ir žinia): Tartiufas, iki tol mažas blankus žmogelis, užsilipa ant pakylos ir kreipdamasis į minią rodo nacių pasisveikinimą.
„Frictions / revue en ligne“, Festival d‘Avignon
https://revue-frictions.net/enligne/index.php?post/2018/07/21/FESTIVAL-D-AVIGNON-IN
* * *
Thierry Jallet
Kas dirbtina, kas tikra – atskirti neįmanoma
Atkreipiame dėmesį į kvatotis verčiančią vaidybą: Nelė Savičenko – neapsakoma ponia Pernel, šūvius pliekianti močiutė šaulė, nes yra „šaulė pagal zodiaką“, o jos vaidmuo „visai mažas“, ir Toma Vaškevičiūtė – pritrenkianti Elmira, stebinanti fatališka moteris: ji ir juslinga Merlina, ir manipuliatorė markizė de Mertėj (iš Pierre‘o Choderlos de Laclos „Pavojingų ryšių“, vert. past.), įsispraudusi į itin prigludusią suknelę su gilia iškirpte ir prakirpimais šonuose, akinančiai raudonos prie jos lūpų dažų (o lūpos labai gausiai dažytos) priderintos spalvos, primena karikatūrišką ir absurdišką amerikietiškos muilo operos veikėją.
Orgonas – dinamiškasis Salvijus Trepulis – valdo savo namus ir visus jų gyventojus. Dar blogiau: jis kreipiasi į mus rinkiminiame videoklipe, transliuojamame ant milžiniško ekrano, jame pasigirsta tuščia retorika, o ir visas jo scenarijus yra keistai atpažįstamas. <...> Suprantama, Tartiufas taip pat valdžios troškimo valdomas.
Tačiau Moliere‘o „niekšo“ pasirodymas III veiksmo pradžioje: baso, juodai vilkinčio, niekuo nepatraukia dėmesio ir „nosinės scena“ su kibirkščiuojančia Rasos Samuolytės Dorina praeina kiek nepastebimai. Tačiau aktorius Giedrius Savickas pamažu nuves išdaviką triumfo link. Mat tokią pesimistinę pjesės ir veikėjo interpretaciją siūlo režisierius Oskaras Koršunovas: iš kovos dėl įtakos Tartiufas išeina nugalėjęs. Nėra jokio „deus ex machina“.
Čia nėra ir karaliaus teisingumo. Tiesa, iš pradžių jis kovingos ir provokuojančios Elmiros – galų gale jį įveikiančios – vilionių žaisliukas, nuogut nuogutėlis, paklusnus jos norams, o ji tuo metu laiko sugriebusi jo drabužius. <...> Taigi, į įsimintiną „pastalės“ sceną pažvelgta iš naujo: Orgonas lindėdamas po permatomu suolu dalyvauja Elmiros ir Tartiufo scenoje.
Prisiminkime, kad Stéphane‘as Brauschweigas drįso parodyti homoseksualų sutuoktinio potraukį – Orgonas nuogu torsu šioje scenoje apglėbė „niekšą“, o lietuvių režisierius tiesiai šviesiai parodo jų potraukį vienas kitam. Vyrai audringai bučiuojasi ir užkulisyje tikriausiai leidžiasi į seksualinius santykius su Elmira: jų instinktų proveržis rodomas nesidrovint. <...> Tartiufas triumfuoja iškėlęs ranką. <...> Niekas nebegali jo sustabdyti, kaip niekas nesustabdo ir spektaklio.
Tartiufas baigia spektaklį tikindamas, kad „žiūrovui skirtų vietų nebeliko“, o „spektaklis vyksta visur“. Tai nuskamba kaip siaubingas perspėjimas mums.
„Wanderersite.com“, 2018 07 24
https://wanderersite.com/2018/07/le-faux-et-le-vrai-limpossible-distinction/
* * *
Perkurti Moliere‘ą lietuviškai
Regis Bardon
Pirma „Tartiufo“ scena įstabi: įžengia ponia Pernel, jos manymu, namai pavirto tikru sąmyšiu po jos marčios, Damiso ir Marianos motinos, pirmos Orgono žmonos, mirties – ji tikriausiai mirė gimdydama (Moliere‘as nepatikslina), ir ją pakeitė Elmira. Nėra nei Orgono, nei Tartiufo. Visi kalba ir šurmuliuoja vienu metu skambant Lully ar Charpentier muzikai – elektroaranžuotei, dėl kurios ji tampa neatpažįstama – ir mirgant stroboskopų šviesai.
Sąmyšis nurimsta ir suaktyvėja režisieriaus videokamera. Kol perukus dėvinti šeima nesėkmingai ginasi nuo ponios Pernel žeriamų tiesų, ji klauso pati savęs ir yra rodoma kadre. Jos atvaizdas deformuojasi ir tampa groteskišku skaitmeniniu vaizdu.
Vėliau Orgonas panašiai elgiasi su kamera. Kai kalba apie savo draugą Tartiufą, atsistoja prieš ją, o vargonuotojas (kurį matom dešinėje) sugroja muzikėlę iš jo paties fantazijų. Jei prisiartina Kleantas, tas jam šaukia (prancūziškai): „Išeikit iš kadro!” – tai labai prajuokina, bet ir parodo situacijos pobūdį: šie XXI amžiaus žmonės nėra paprasti bepročiai.
Juos drasko keistas narcisizmas, o jo instrumentas – įjungtas ekranas. Jie, kaip ir Narcizas, besistengdami sugauti savo atvaizdą rizikuoja paskęsti. Ekranas pagauna juos žavėjimosi savimi spąstais, kitaip sakant, miražu. Antikos laikų išmintis įvardino tą blogį ir nurodė vaistą: reikia stengtis pažinti save per dialogą su kitu, mat kitas – jeigu jis draugas tikrąja, platoniška žodžio prasme – klausinėdamas padaro man paslaugą ir atskleidžia mano vidų, padeda jį išreikšti, pasak gerai žinomos metaforos – padeda gim[dy]ti.
Tad galim daryti išvadą, kad technologija čia niekuo dėta, nes klausimas nuo graikų laikų liko tas pats. Pasikeitė tik aplinkybės. <...> Ši režisūra sėkminga, nes labai elegantiškai parodo, – ir tai paremta laisva teatro kūryba: šiandien žmonija iš esmės vartotojiškumo ir technologijų pakeista, nors pagrindinės jos problemos taip ir liko neišspręstos.
<...> Tartiufo atėjimas sukrečia ir Pernelių šeimą, ir trapią iš pradžių daug žadėjusio pasakojimo pusiausvyrą. Koršunovas nusprendžia Tartiufą paversti juokdariu. Jis nėra tas niekšas apsimetėlis, prie kokio esame pripratę, bet veikiau simpatiškas ir beveik nevėkšla, kuris kaip kvaišas ir juokingas klounas verčia juoktis. Elmira iš jo tyčiojasi, iki kraštutinumo apsimeta, spendžia jam spąstus, jos akivaizdoje jis lieka visiškai nuogas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Taigi spektaklis virsta farsu ir nuo tos akimirkos visi režisūros štrichai yra pabrėžiami. Tad homoseksualumas, interpretacijose kartais suteikiamas Orgonui, jau ne tik numanomas. Jis jau nebeslypi tų dviejų vyrų bendravimo pasąmonėje. Toli gražu. Tad būtina jį iškelti į paviršių (ilgas aistringas Orgono ir Tartiufo bučinys), nes dievobaimingumo kaukė jau nieko nebeįtikina. <...>
Atgaivinti ir perkurti Moliere‘ą
Atrodo, pasak lietuvio režisieriaus Oskaro Koršunovo, tokia mūsų dienų situacija: demokratijos-sąmyšiai, gyvos, simpatiškos, bet neveiksmingos ir trapios, išgyvenančios istorinį griuvimo laikotarpį. Viena po kitos jos patenka į nykių ponų rankas (nebūtina priminti pavardes). <...> Tačiau ši patirtis primena, kodėl mes mieliau statome Shakespeare‘ą, o ne Moliere‘ą, Corneille‘į ar Racine‘ą.
Prancūzų režisieriai su Shakespeare‘o tekstu elgiasi kaip tinkami – gal todėl, kad jį reikia išversti. Režisierius lietuvis mums parodo – mutatis mutandis – kad su Moliere‘o tekstu galima daryti ką tik nori, kai tik jį „ištrauki“ iš prancūzų kalbos.
Tada lieka iššūkis kilti į naują teksto supratimo lygį pagal savotišką išdavystės ir pagarbos dialektiką, kurios paslaptį reikia įminti – o kodėl gi ne prancūziškai, kodėl ne su originaliu tekstu? Šiuo požiūriu, Oskaras Koršunovas pateikia tokių paieškų, perspektyvos, drąsos ir rizikavimo pavyzdį. Jis liudija tokią kūrybinę laisvę, kurios mūsuose neturėtų panaikinti pagarba klasikiniam tekstui.
„Avignon in 2018“, 2018 07 24
https://www.nonfiction.fr/article-9498-avignon-in-2018-recreer-moliere-en-lituanien.htm
Iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė
