Praėjus beveik 400 metų opera “Elenos pagrobimas” grįžta į Valdovų rūmus, kai ką išsaugojusi iš XVII a., kai ką prisitaikiusi iš mūsų dienų – kaip ir patys Valdovų rūmai. Ar ji stebins žiūrovus scenos vaizdais kaip anuomet, sužinosime jau netrukus.
Bendradarbiavimo tradicija – iš XVII amžiaus
28-asis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ („Muzikinė puota“) prasideda rugsėjo 8-ąją išskirtiniu renginiu – operos „Elenos pagrobimas“, pastatytos 1636 m. Vilniuje pagal Virgilio Puccitelli libretą, sceniniu atlikimu.
1636 m. rugsėjį Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose buvo parodyta pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena). Libretą antikiniu siužetu, išspausdintą Vilniaus universiteto spaustuvėje, parašė̇ garsus literatas, valdovo sekretorius V.Puccitelli, o muziką, manoma, – rūmų kapelos vadovas, Europoje gerai žinomas kompozitorius ir muzikos teoretikas Marco Scacchi. Deja, operos partitūra iki mūsų dienų neišliko.
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, italų klavesinininkas ir kompozitorius Marco Vitale, remdamasis kompozicijos istorija, kontrapunkto ir įvairių kompozicijos mokyklų stilių išmanymu, pagal muzikines analogijas sukūrė̇ ir iki mūsų dienų išlikusiam vadinamajam vilnietiškajam (Vilniuje 1636 m. atliktos redakcijos) libretui pritaikė̇ naują partitūrą.
Naujai operai sukurtos muzikos autorius drauge su tarptautine atlikėjų komanda (dauguma jų – iš Lietuvos ir Lenkijos, kaip veikiausiai ir buvo per operos premjerą XVII a. Vilniuje) per keletą mėnesių parengė šios operos pastatymą.
Italas pelnė pasitikėjimą
Festivalio „Banchetto musicale“ meno vadovas Darius Stabinskas su kolegomis daug metų svarstė, kaip įamžinti mūsų dingusį paveldą – „Elenos pagrobimą“. Pagaliau šiemet opera nuskambės.
„Muzika neišlikusi, bet kompozitorius, vargonininkas, klavesinininkas, dirigentas M.Vitale iš Italijos, dabar gyvenantis Lenkijoje, ryžosi restauruoti kūrinį.
Mums labai pavyko, kad jį pakvietėme, nes šiais laikais sukurti operą ano meto stiliumi – didžiulis iššūkis. Bet bendradarbiaudamas, muzikuodamas su Marco supratau, kad galima juo pasitikėti.
Ilgai dirbome, analizavome „Elenos pagrobimo“ tekstus, susirašinėjome, teikdavome savas versijas. Dėl visko reikėjo apsispręsti, pavyzdžiui, ar tekstą atlieka choras, ar solistas, išmanyti ano meto kūrybą – ir Claudio Monteverdi, ir Giulio Caccini, kurio operą taip pat yra stačiusi Vladislovui Vazai dirbusi operos trupė, tik ne Vilniuje, o Varšuvoje.
Per visas analizes priėjome prie galutinio varianto, suformavome struktūrą. O kai struktūra susigulėjo, pradėta kurti opera. Praėjusių metų gale atsirado partitūra“, – operos kūrimo kelią prisiminė D.Stabinskas.
Operos eskizą pirmieji klausytojai jau girdėjo liepos 6-ąją, kai Valdovų rūmai atidarė naują korpusą ir renginių salę jame.
Pasitaiko tik kartą gyvenime
Muzikantas ir kompozitorius M.Vitale nuo praėjusios savaitės repetuoja operą su atlikėjais Vilniuje. Paklaustas, kodėl ryžosi imtis „Elenos pagrobimo“, maestro negudragalviavo: „Tokį pasiūlymą gauni ne kiekvieną dieną. Mano kasdienis darbas – atlikti muziką, kuri jau sukurta. Nežinau, ar dar kada nors pasitaikys galimybė parašyti muziką senoviniu stiliumi, diriguoti, būti pagrindiniu akompaniatoriumi ir vadovauti visam ansambliui. Fantastika! Juk taip ir būdavo XVII a. – patys kompozitoriai atlikdavo savo kūrinius.”
Kalbėdamas apie iššūkius, M.Vitale pirmiausia paminėjo tai, ką jau žinome: nėra išlikusių „Elenos pagrobimo” natų ir apskritai jokios M.Scacchi operos partitūros – tik polifoninė bažnytinė muzika ir keli madrigalai. Nežinia, kaip M.Scacchi rašė rečitatyvus.
Be to, librete neparašyta, kur arijos, kur rečitatyvai, kur chorai. Tik kai kuriose vietose abstrakčiai pažymėta, kad tai, pavyzdžiui, nimfų choras. Reikėjo pačiam nuspręsti, kokiai muzikinei formai priklauso tekstas.
Muziką diktavo žodžių skambesys, skiemenų skaičius, žodžių ir skiemenų ritmas, kaip ir baroko laikų kompozitoriams. M.Vitale tol ieškodavo muzikos, kol ji sulipdavo su žodžiu, išryškindavo jo reikšmę. O juk baroko laikotarpis kaip tik ir išsiskyrė naujų muzikos formų, žodžio ir muzikos vienovės paieškomis (atliekant daugiabalsę polifoniją buvo nesuprantamas arba sunkiai suvokiamas kūrinių literatūrinis tekstas).
Trečiasis iššūkis – parašyti operą pagal senovinį libretą, kuri patiktų šiuolaikiniam klausytojui.
„Man buvo duota užduotis parašyti gražią muziką. Nekalbu apie stilių – aišku, kad XVII a. stiliumi, bet tokią, kuri patiktų klausytojams. Aš nesu C.Monteverdi, kurio muzika publiką iškart užburia, nes jis – kompozitorius genijus. Beje, M.Scacchi irgi labai vertino C.Monteverdi, buvo tarsi jo advokatas Lietuvoje. Taigi turėjau pasistengti“, – prisipažino M.Vitale.
Vis dėlto klausimas, koks velnias nešė jį į šią galerą, M.Vitale nekamavo, o rezultatu jis patenkintas. Per repeticijas dar daro šiokių tokių pataisymų, ypač vokalinėse partijose, ir šis procesas jam taip pat labai patinka.
„300–400 metų senumo muziką laikome savotiška dogma, nepajudinamu monolitu, išskyrus tam tikras interpretacijas. Bet vis tiek tai statika. O šiuo atveju aš pats esu kompozitorius ir, jeigu dainininkui, pavyzdžiui, nepatogu, kurią nors natą galiu pakeisti. Taip irgi buvo baroko epochoje“, – džiaugėsi M.Vitale, galėdamas įlįsti į savo pirmtakų kailį.
Herojus perkėlė į XX amžių
Operos „Elenos pagrobimas“ siužetas sukasi apie Parį, Trojos valdovų Priamo ir Hekubos sūnų, ir Spartos karalienę Eleną, Menelajo žmoną, kurią jis buvo beprotiškai įsimylėjęs.
Išsprendęs deivių ginčą, kuri iš jų gražesnė, ir auksinį ginčo obuolį skyręs Venerai, pažadėjusiai jam Eleną, o ne Junonai arba Paladei, Paris pastarąsias deives didžiai užrūstino.
Jis apsimeta vykstąs į Graikiją derėtis, kad būtų grąžinta Priamo sesuo Hesionė, kuri per argonautų kelionę Heraklio buvo pagrobta ir ištekinta už Salamino karaliaus Telamono, tačiau atvykęs į Spartą rūpinasi ne derybomis, o tik galvoja, kaip iš Menelajo pagrobti Eleną.
Nors Junona šiems ketinimams nepalanki ir kliudo visomis galiomis, Paris, klausydamas Amūro, visus išbandymus įveikia, sėkmingai užbaigia savo žygį ir išsiveža Eleną į Troją.
Kokį reginį išvys žiūrovai praėjus beveik 400 metų nuo tada, kai „Elenos pagrobimas“ buvo sukurtas?
„XX amžių! Senovinių triukšmų mašinų nenaudosime, nukelsime maždaug į kino režisieriaus Federico Fellini aukso amžiaus Italiją. Tai bylos charakteriai, kostiumai, scenografija, tarp muzikantų galbūt bus kunigas“, – dramaturginės idėjos autoriaus Adriáno Schvarzsteino ir režisieriaus Claudio Levati iš Ispanijos sumanymus atskleidė D.Stabinskas.
Libretas stipriai apkarpytas – jei būtų kūrę operą pagal originalų, ji būtų buvusi mažiausiai dvigubai ilgesnė ir trukusi apie penkias šešias valandas. Susitelkta į pagrindinius veikėjus, atsisakyta šalutinių personažų.
Išgirsti muziką padės ir vaizdas
Pagrindinį Elenos vaidmenį operoje kuria sopranas Rūta Vosyliūtė. Ji džiaugėsi ir pačia opera, ir jos scenine interpretacija.
„Kompozitorius italas, puikiausiai supranta visą libreto tekstą ir naudoja tą pačią komponavimo techniką kaip baroko kompozitoriai.
Ką tai reiškia? Tai, kad muzika yra žodžio tarnaitė. Žodžio retorika yra svarbiausia. Muzika padeda išsiskleisti žodžiui pagal visus baroko retorikos kanonus.
Italai turi terminą „piešti žodį, pavaizduoti jį muzika“. M.Vitale puikiausiai naudoja vaizdavimo muzika techniką. Tikras ankstyvasis barokas, įkvėptas ir C.Monteverdi operų, juolab kad pats M.Vitale kaip klavesinininkas yra atlikęs galybę baroko operų.
Būdamas muzikantas, išmanydamas vokalo meną, jis puikiai sukūrė muziką pagal to meto stilistiką“, – negailėjo pagyrų dinininkė, pati puikiai išmananti ir ankstyvojo, ir vėlyvojo baroko muziką.
Antikos laikų siužeto perkėlimas net ne į XVII a., kai buvo sukurta opera, o į XX a. jos visai nešokiruoja. Anot Rūtos, visos dramos, kurios vyko antikos ar baroko laikais, kartojasi ir XX, ir XXI amžiuje, o režisūra, kostiumai, scenografija, judesys padės vizualiai išgirsti muziką, kuri mums galbūt atrodo tolima, mažiau suprantama – mat dėl pastovios melodijos nebuvimo ankstyvojo baroko sudėtingiau klausytis.
Dainininkams akompanuos karališkasis Abiejų Tautų Respublikos choras ir orkestras „Korona“, grojantis istoriniais instrumentais.
Festivalio „Banchetto musicale“ programa
Rugsėjo 8 ir 9 d. 17 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
„Elenos pagrobimas“
Operos, pastatytos 1636 m. Vilniuje pagal Virgilio Puccitelli libretą, sceninis atlikimas
Bilietai: 16, 24, 32, 40 €
* * *
Rugsėjo 11 d. 19 val. 30 min., Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Jono g. 12, Vilnius
„Florilegium Portense“
Trisdešimties metų karo laikų motetų intabuliacijos vargonams
Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė ir Vidas Pinkevičius – vargonai
Įėjimas nemokamas
* * *
Rugsėjo 13 d. 19 val., Evangelikų liuteronų bažnyčia, Vokiečių g. 20, Vilnius
„Giedokite Viešpačiui naują giesmę“
XVI–XVII a. Karaliaučiaus kompozitorių muzika.
Ilze Grēvele – sopranas (Latvija) Nora Petročenko – altas Mikus Abaroniņš – tenoras (Latvija) Nerijus Masevičius – bosas
Ansamblis „Morgaine“ (Vokietija, Lietuva, Italija): Mirjam-Luise Münzel – išilginės fleitos, Darius Stabinskas – viola da gamba, Michele Carreca – teorba, Alina Rotaru – klavesinas
Bilietai: 10 €
* * *
Rugsėjo 15 d. 13 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
„Natų mūšis“
Koncertas vaikams ir visai šeimai
Ansamblis „CordAria“ (Šveicarija, Austrija, Lietuva): Katharina Haun – kornetas, Vera Otasek – smuikas, John Martling – teorba, Vilimas Norkūnas – klavesinas ir vargonai
Įėjimas nemokamas (būtina išankstinė registracija)
* * *
Rugsėjo 15 d. 18 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
„Biagio Marini pėdomis“
XVII a. muzikinė kelionė iš Italijos į nuniokotą Europą
Ansamblis „CordAria“ (Šveicarija, Austrija, Lietuva): Katharina Haun – kornetas, Vera Otasek – smuikas, John Martling – teorba, Vilimas Norkūnas – klavesinas ir vargonai
Bilietai: 10 €
* * *
Rugsėjo 16 d. 16 val., Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Arsenalo g. 3a, Vilnius
„Meilė stipresnė už prievartą“ Claudio Monteverdi ir jo amžininkų muzika
Marcel Beekman – tenoras (Nyderlandai)
Ansamblis „Contrasto armonico“ (Italija): Dario Luisi ir Enrique Gómez-Cabrero Fernández – smuikai, Gabriele Toscani – altas, Darius Stabinskas – violončelė, Michele Carreca – teorba Vadovas Marco Vitale – klavesinas
Bilietai: 10 €
* * *
Rugsėjo 17 d. 20 val. Pranciškonų vienuolyno bažnyčia, Trakų g. 9/1, Vilnius
„Vox nostra“
Viduramžių polifonijos menas
Ansamblis „Jerycho“ (Lenkija): Paweł Szczyciński, Rafał Grozdew, Maciej Królikowski, Wawrzyniec Dąbrowski, Mateusz Grzyb, Łukasz Kalisz, Leszek Kubiak, Stanisław Szczyciński, Rafał Kanowski Vadovas Bartosz Izbicki – balsas, fidelis ir organetas
Įėjimas nemokamas
* * *
Rugsėjo 19 d. 19 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
„Dramma da capo“
Teatralizuotas XVIII a. itališkų arijų da capo koncertas
Režisierius Adrián Schvarzstein (Ispanija)
Choreografė Jūratė Širvytė-Rukštelė
Kostiumų dailininkė Renata Valčik
Rūta Vosyliūtė – sopranas
Baroko orkestras „Collegium musicum Riga“ (Latvija), vadovas Māris Kupčs – klavesinas
Bilietai: 8, 10, 12, 15 €
* * *
Rugsėjo 21 d. 19 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
„Kerinti nyckelharpa“
Muzikinė kelionė su klavišine viola d’amore nuo Viduramžių iki baroko
Didier François – nyckelharpa (Belgija)
Alina Rotaru – klavesinas (Vokietija / Lietuva)
Įėjimas nemokamas (būtina išankstinė registracija)
* * *
Rugsėjo 27 d. 19 val., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
„Il Decameron“
Pasakojimas apie Nastadžą delji Onestį
Enrike Solinís & Euskal Barrokensemble (Ispanija): Mariví Blasco – sopranas, David Sagastume – kontratenoras, Bart Vandewege – bosas, Miren Zeberio – smuikas, Pablo Martin Caminero – kontrabosas, Daniel Garay – perkusija
Vadovas Enrike Solinís – barokinė gitara ir liutnia
Bilietai: 12, 15, 18, 21 €
Bilietus platina „Bilietai.lt“.
