Aktorius Edwardui Kynastonui, pelnytai galinčiam būti pavadintam geriausiu moteriškų vaidmenų atlikėju, tai ‒ vienas sudėtingiausių gyvenimo laikotarpių. Jaunyste, grožiu ir talentu prasiskynęs kelią į žiūrovų širdis, pramintas „žaviausia kada nors matyta moterimi“, ir nuo jaunų dienų mokytas persikūnyti tik į moteris, E.Kynastonas netrukus atsiduria ties profesine ir tapatybės kryžkele.
Vyksmo konfliktas dar labiau įsiplieskia, kai pirmąja moterimi, lipsiančia ant scenos, tampa E.Kynastono aprengėja Marija. Jis ‒ paskutinis vyras, atliekantis moters vaidmenį, ji ‒ pirmoji moteris teatro scenoje, pakeičianti jį ir užimanti jo vietą.
„Otelas“, kurio finale, persikūnijęs į Desdemoną, kas vakarą numiršta E.Kynastonas, turi baigtis ‒ vaidmenį turi atlikti moteris. Tad pakanka vos vienos dienos, kad būtų sužlugdyta E.Kynastono karjera, ligtol maitinusi jo kūną ir sielą.
Viskas dėsninga: kuo labiau auga josios šlovė, tuo labiau skursta jo asmenybė ir tapatumas. Tai istorija apie konkurenciją ir partnerystę, vidinio lūžio momentą, vedantį į ilgas klajones po savąjį „aš“. Kai vaidybos, atstojusios visą gyvenimą, nebelieka, lieka tenkintis tik paprasto mirtingojo būtimi.
Užupio dramos teatro surinkta informacija apie postšekspyrinį teatrą liudija, kad E.Kynastonas buvo istorinė asmenybė, kuri gyveno teatrinio lūžio epochoje: jo karjera prasidėjo amžiuje, kai vienintelės moterys scenoje buvo vyrai. Tam, kad galėtų vaidinti moteris, berniukai buvo ilgai mokinami, ir tą daryti galėdavo tol, kol sulaukdavo brandos. Tačiau E.Kynastonas buvo viena retų išimčių: jis sėkmingai vaidino moteris ir po šio gyvenimo tarpsnio.
Williamo Shakespeare'o laikų teatro aktoriai vaidino demonstratyviai, ekstravertiškai ir manieringai. E.Kynastonas nebuvo išimtis. Aktorius ir scenaristas Colley Ciberis ne kartą išreiškė savo susižavėjimą E.Kynastonu: „Jis turėjo kažkokio liūtiško didingumo ir kalbėseną, sukeldavusią žiūrovui drebulį."
Edvardas sparčiai skynėsi kelią į didžiąją sceną, talentu, jaunyste ir grožiu pavergdamas tiek vyrų, tiek moterų širdis. Vis dėlto šie persikūnijimai kartais sukeldavo ir kurioziškų nesusipratimų: sykį, kai spektaklis, kuriame E.Kynastonas atliko pagrindinį karalienės vaidmenį, vėlavo prasidėti, o karalius Čarlzas II norėjo sužinoti to priežastį, buvo gautas atsiprašymas, jog „karalienė dar nespėjo nusiskusti.“
E.Kynastonas savąjį talentą apgynė ir moterims užlipus į sceną: netekęs moteriškų vaidmenų, jis tęsė ne mažiau sėkmingą karjerą atlikdamas vyriškus vaidmenis.
Dar viena istorinė asmenybė Nell Gwynne publikos ir dramaturgų buvo mylima labiau nei daugelis tuomečių aktorių. Ja besižavintis Samuelis Pepis vadino N.Gwynne „gražiąja, šmaikščiąja Nell“. Dėl tokių asmeninių savybių kaip nerūpestingumas, sąmojingumas bei laisvumas jai ypač sekėsi komedijose: daugelis provokatyviausių ir madingiausių to laiko teatro prologų ir epilogų nuskambėjo būtent iš N.Gwynne lūpų.
Šiai žaviai rudaplaukei aštrus liežuvis padėdavo ne tik gyvenime, bet ir scenoje, ypač scenose, kuriose buvo reikalingas žavus šmaikštumas ir humoras. N.Gwynne, kurią su karaliumi siejo romantiški ryšiai, prisidėjo prie jo apsisprendimo leisti moterims vaidinti.
Šiame pasakojime konkurencija žengia greta meilės, profesinės menininko aukštumos ir polėkiai ‒ neatsilikdamos nuo stingdančios, destruktyvios nevilties. Jo centre nuolat atsiduria konfliktiška ir prieštaringa aktoriaus asmenybė. Ir vis dėl to spektaklis atkakliai liudija kūrėjo triumfą ir gelbėja tą, kuris nusprendžia siekti aukštesnių tikslų.
Spektaklyje „Scenos gražuolė“ žengiama per tris skirtingus laikotarpius: W.Shakespeare'o mirties metą, postšekspyrinį teatrą ir moderniuosius laikus, artimus šiandienai. Tad ir scenoje susitinka bei darniai susilieja W.Shakespeare'o laikų ir XVII amžiaus teatro vaidybos principai, lydimi subtilios muzikos bei aktorių tariamų istorinių tekstų.
„Scenos gražuolė“ pelnytai gali būti pavadinta Užupio dramos teatro meilės teatro menui deklaracija.
Spektaklio „Scenos gražuolė“ premjera. Rugsėjo 27 d. 19 val. 30 min. Teatro sala (S.Stanevičiaus g. 24, Vilnius)
