* * *
Maestro F.Latėnas, pirmiausia žinomas kaip teatro kompozitorius, visų Rimo Tumino, taip pat daugelio Eimunto Nekrošiaus ir Jurijaus Butusovo (režisierius, nuo šio sezono – Maskvos J.Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius. – Red.) spektaklių muzikos kūrėjas, šiame koncerte pasirodė kaip rimtas akademinių kamerinių ir simfoninių kūrinių autorius.
Koncerto protokolinė dalis taip pat buvo gana solidi: pirmosios dalies programą iškilmingai pradėjo Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas, antrosios – Maskvos konservatorijos rektorius Aleksandras Sokolovas.
Šiuolaikinio kompozitoriaus autorinis koncertas Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje mūsų laikais – unikalus įvykis. O čia dar ir toks galingas kontekstas: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, J.Vachtangovo teatro, kuriam Faustas sukūrė daugybę muzikos, populiarumas...
Nenuostabu, kad salė buvo pilna, o tarp svečių – nemažai garsių veidų. Savaime suprantama, Lietuvos ambasados atstovai, žinoma, J.Vachtangovo teatras su meno vadovu R.Tuminu priešakyje – Liudmila Maksakova, Irina Kupčenko ir kiti populiariausio Maskvos teatro artistai.
Tačiau visas tas išorinis pompastiškumas neturėjo nieko bendra su „protokoliniais“ renginiais, kuriuose būtina pasirodyti. Buvo matyti, kad publika atėjo pasiklausyti puikios muzikos, kuria F.Latėnas, vienas nuoširdžiausių ir sąžiningiausių nūdienos muzikų, be dirbtinumo, profanavimo ir šarlataniškumo, deja, jau seniai tapusių dabarties kompozitorių „kūrybos“ neatskiriama dalimi, dosniai dalijasi su pasauliu.
Koncerto programą, susidedančią iš F.Latėno kamerinių instrumentinių ir simfoninių kūrinių, atliko aukščiausios klasės lietuvių muzikantai. Jie meistriškai susiejo virtuoziškumą, būtiną gana sudėtingai XXI amžiaus muzikai atlikti, ir dar svarbesnį įtaigumą bei emocionalumą.
Ryškus teminis audinys, visų pirma grindžiamas atpažįstamais žanrais – valsu, tango, pasadobliu, samba, habanera, lietuvių kompozitoriaus pamėgtais Lotynų Amerikos motyvais, nepaprastai logiška muzikinė dramaturgija, XX amžiaus komponavimo būdų, tarp jų – atonalumo, sonoristikos, serializmo, motyvuotas įtraukimas į muzikinį audinį – visa tai būdinga F.Latėno autoriniam stiliui, nepaprastai individualiam ir iškart atpažįstamam. Tai irgi fantastiška savybė, kuria dabartiniais postmodernistinės muzikinės kalbos eklektikos laikais nedaug kas gali pasigirti.
Dvi labai gražios atlikėjos – blondinė smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir brunetė pianistė Indrė Baikštytė – buvo tobulos. Įspūdingas altininkas Tomas Petrikis, nuostabus violončelininkas Povilas Jacunskas buvo vienodai puikūs tiek grieždami solo, tiek ansambliuose.
Vakaro kulminacija tapo tragiškas Koncertas violončelei ir orkestrui, kurį su Maskvos konservatorijos koncertiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Anatolijaus Levino, atliko pasaulinio garso muzikantas Davidas Geringas.
Savitą gaidą koncertui suteikė vedėjas – muzikologas Viktoras Gerulaitis. Jis nuostabiai suderino lektoriaus ir žaismingo konferansjė vaidmenis. Beje, turint galvoje, kad F.Latėnas – teatro kompozitorius, o tai ryšku ir jo akademiniuose kūriniuose, toks vakaro vedimas, iš pradžių truputį trikdęs, galiausiai pasirodė visiškai priimtinas ir sudarė kontrastą dramatiškai ir emocijų audrą keliančiai muzikai.
F.Latėno muzika ne tik išraiškinga – ji labai liūdna. Veriantis liūdesys – tai, ko gera, pagrindinė jo partitūrų emocija. Čia daug įvaizdžių, susijusių su mirtimi. Tačiau autorius – ne mirties pusėje. Jis – gyvųjų, liūdinčiųjų, kenčiančiųjų, bet vis dėlto gyvenančių ir aistrigai mylinčių šį gyvenimą, kupiną neišsipildžiusių lūkesčių, pusėje. Kaip tik todėl F.Latėnas, sukūręs muziką daugiau kaip 350 (!!!) spektaklių, toks artimas R.Tumino režisūrai ir Antono Čechovo dramaturgijai.
Tie, kurie priekaištauja F.Latėnui dėl „antrinimo“, neteisūs. Šiandien negali būti ne „antrinės muzikos“. Šiuolaikiniai kompozitoriai priversti susidurti su ištobulinta muzikine kalba ir, kaip kartą pasakė Aleksejus Rybnikovas (rusų kompozitorius, kino filmų, teatro spektaklių muzikos, roko operų autorius. – Red.), turi teisę pasiimti visą kompozicinių priemonių arsenalą ir naudoti jį savo nuožiūra. Svarbu, ką imi ir kaip naudoji. Ar imi negyvas pseudoavangardo schemas ir spekuliuoji neva „aktualiomis“, o išties beviltiškai pasenusiomis totalinio atonalizmo formulėmis, ar remiesi tradicine romantine ir buitine muzika, kuri yra tavo gyvenimo dalis.
F.Latėnas kuria žmogišką muziką. Jis rašo tai, ką girdi, tai, ką pats jaučia ir išgyvena. Jis ne konstruoja, ne išranda, o dalijasi tuo, kas jam pačiam patinka. Todėl jo nuoširdžios muzikinės žinutės nieko nepalieka abejingo.
Parengė Milda Augulytė
