Klaipėdiečiai sureagavo į atlikėjo sėkmę – lapkričio 9 ir 10 d. V.Vyšniauską bus galima išvysti Žvejų rūmuose, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operoje „Pajacai“ dainuojantį Kanijo partiją.
Siūlome labai linksmą ir atvirą interviu su solistu apie jo polinkį vis kažką pamiršti bei pastangas tuo nepiktnaudžiauti, gyvenimo prasmę ir, aišku, „žvaigždžių ligą“.
„Nukertu“ ją, tik pasirodžius pirmiems simptomams! Ši baisi liga galiausiai pražudė ne vieną. Kaip žiūriu į ligonius? Su užuojauta. Tačiau nuo prašančio pagalbos nenusisuku“, – pasakojo Vaidas.
- Koks jūsų herojus Kanijas operoje „Pajacai“?
- Kanijus – pagrindinis šios operos herojus. Iš pradžių kompozitorius R.Leoncavallo norėjo savo operą pavadinti „Pajacas“, nes rašė ją galvodamas apie tuometinį žymų tenorą. Tačiau šalia jo buvo ir žymus baritonas (Viktoras Maurelis), todėl opera vadinasi „Pajacai“.
Kanijus yra keliaujančios pajacų trupės vadovas. Vaidindami komedijas skirtinguose miesteliuose pajacai užsidirba pragyvenimui, tačiau „laimei“ pinigų vis trūksta ir trūksta.
Operoje pavaizduotos beveik visų pagrindinių personažų – Kanijo, Tanijo, Nedos, Silvijo – tragedijos. Gal tik Arlekinas lieka kiek neutralus. Jie visi turi savo troškimų, savo svajonių, bet yra labai nelaimingi ir turi vaidinti, kad užsidirbtų pragyvenimui.
„Pajacai“ gana trumpa opera, bet labai „aštri“. „Pajacų“ esmę puikiai nusako viena skausminga ir be galo žymi Kanijo frazė: „Juokis pajace, savo laimę praradęs...“.
Kanijus yra pilnas skausmo ir nevilties. Jo mylimoji Neda jam neištikima. Vyresnio amžiaus žmogui tai yra lyg „paskutinės vilties“ praradimas. Jį išduoda žmogus, į kurį sudėtos visos savo viltys, visa širdis... Jis tikėjo, kad ją „turi“, tačiau Nedos širdis liko su Silvijo.
Pagrindinė šios operos mintis arba autoriaus idėja yra „priminti“ žiūrovui, kad artistai irgi žmonės ir dažnai jie privalo juoktis scenoje, nors širdys rauda.
Kanijo vaidmuo tikrai įdomus. Vokalinė partija nors neilga, tačiau reikalaujanti didžiulės balso ekspresijos, technikos bei sceninės patirties. Labai svarbu mokėti sukontroliuoti emocijas ir aistras, kad spektaklis nesibaigtų po pirmo veiksmo (juokiasi)...
- Ar pastebite savo aplinkoje „pajacų be kaukių“? Ar iš tiesų mes dviveidžiai: viena jaučiame, kita – transliuojame į aplinką? Kuo jums ypatinga ar išsiskiria iš kitų ši opera?
- Manau, dviveidystė daugiau ar mažiau pažįstama kiekvienam iš mūsų nuo „gilios vaikystės“. Ne todėl, kad mes „blogi“, o todėl, kad nuo pat pirmų mūsų žingsnių šiame pasaulyje mūsų aplinka, žmonės, mokyklos, partijos, visuomenė stengiasi įtraukti mus į didįjį spektaklį, kuris vadinasi „gyvenimas“.
Čia daug „režisierių“ bei norinčių suvaidinti iškirtinį vaidmenį mūsų likime. Mums ne viskas patinka, ne viską norime „ragauti“, bet norėdami neįskaudinti artimo, mes pamažu pradedame mokytis meluoti, vaidinti, kol galiausiai tampame tikrais profesionalais. Tokie mes visi. Ne tik artistai, šokėjai ar menininkai.
Opera „Pajacai“ priskiriama verizmui (il vero išvertus iš italų kalbos – tikrovė). Ji ypatinga tuo, kad labai aiškiai pasako: „Gyvenimas – ne spektaklis. Teatras – nėra visas gyvenimas“.
- Kaip radote laiko atvykti į Klaipėdą?
- Visada stengiuosi rasti laiko pasirodymams Lietuvoje, ypač už Vilniaus ribų. Be to, įdomu grįžti ten, kur viskas prasidėjo, bet – geresnės kokybės. Myliu Klaipėdos publiką (juokiasi).
- Kaip tapote Kristianu Benediktu?
- Tai tik mano pseudonimas operos pasaulyje. Vis dar esu Vaidas Vyšniauskas – ir pase taip parašyta (juokiasi). Priežastis susikurti slapyvardį paprasta: užsieniečiai neteisingai tardavo mano pavardę ir niekaip jos negalėjo įsiminti. Kad naujas vardas būtų prasmingas, pasivadinau Kristianu, nes esu krikščionis ir Benediktu, nes esu palaimintas.
- Ar sunkus solisto kelias į pripažinimą? Ko tam reikia labiau – atkaklaus darbo ar sėkmės?
- Taip, sunkus. Jei būtų lengvas, kas antrą lydėtų sėkmė, kas trečias būtų pripažintas. Bet „sunku“ nereiškia „neįmanoma“.
Prisimenu, kai dar būdamas studentas debiutavau Kasijo partija operoje „Otelas“, kurioje Otelą dainuodavo maestro Virgilijus Noreika. Stovėdavau užkulisiuose, laukdamas savo išėjimo, o tuo metu mano mokytojas dainuodavo. Jam tikrai būdavo nelengva, nes tai labai sudėtingas vaidmuo. Spektaklio režisierė, matydama tai, kartą atsiduso ir pasakė „Dieve, kokia sunki ta jūsų, artistų, duona...“, o man norėjosi pratęsti: „bet, ko gero, – skani?“.
Suprantama, kad sėkmei reikia daug nuolatinio ir atkaklaus darbo. Žodžiai „sekmė“ ir „pasekmė“ yra giminingi... Netikiu atsitiktine sėkme. Man nepatinka žmonės, kurie tikisi, kad kažkas „netyčia pavyks“.
Sėkmei reikia daug nuolatinio, atkaklaus darbo, pripažinimui – tiek pat ir dar daugiau, kartu su ištverme, kantrybe ir pasišventimu. Daug pašauktų, bet mažai išrinktų.
- Išvykote į užsienį dėl didesnio uždarbio ar šlovės?
- Dėl visapusiškai didesnių galimybių. Būna, kad vardan didesnių galimybių renkiesi pasiūlymą dirbti užsienyje ir už nedidelį užmokestį, bet su geru režisieriumi. Čia kaip su beisbolu ar ledo rituliu: ar įmanoma Lietuvoje tapti profesionaliu beisbolo ar ledo ritulio žaidėju? Teoriškai – taip, o praktiškai – „ne“ (juokiasi).
- Pasaulyje išgarsėjote kaip Otelo (G.Verdi operoje „Otelas“) vaidmens atlikėjas. Ar čia atskleidžiate visas savo balso galimybes?
- Tikrai ne visas. Pasiklausykite mano lietuviško CD „Man vien tik tu“ ir galbūt net neatpažinsite manęs (juokiasi)... Kad Otele atskleidžiu stipriąsias balso ir aktoriaus puses – faktas.
- Žymesni jūsų vaidmenys – Don Chozė („Karmen”), Kavaradosis („Toska”), Samsonas („Samsonas ir Dalila”), Kalafas („Turandot”), Pinkertonas („Madam Baterflai”), Kanijus („Pajacai”), Eleazaras („Žydė”), Manrikas („Trubadūras”), Dikas Džonsonas („Mergelė iš Vakarų”), Edgardas („Liučija di Lamermur”), pagrindiniai vaidmenys operose „Andrė Šenjė”, „Ernanis”, „Rienzi”, „Lohengrinas” ir Hofmanas „Hofmano pasakose”. Kuris labiausiai įsimintinas ar artimiausias jums pačiam?
- Po Otelo, sakyčiau, Samsonas. Šis vaidmuo tapo labai svarbiu mano karjeroje nuo pat pirmojo atlikimo. Po to rikiuotųsi Andrė Šenjė, Dikas Džonsonas, Eleazaras... Jie visi kažkuo ypatingi ir brangūs. Išgyventi, išmąstyti, išgimdyti... Tai kaip pirštai ant rankų: nėra nesvarbių ar „pamirštų“ – visi svarbūs, reikalingi, artimi ir „užlenkti į save“ (juokiasi).
- Jums teko dainuoti Miuncheno, Sankt Peterburgo, Meksikos, Pekino, Kopenhagos, Helsinkio, Stokholmo, Amsterdamo, Talino, Barselonos, Bergamo, Palermo ir kitų miestų teatruose. Koks teatras ar miestas artimiausias? Kur geriausiai jaučiatės?
- Visur gerai jaučiuosi! Viešpaties yra visa žemė! Nuvažiuoji, nuoširdžiai dirbi, dainuoji – ir gerai jautiesi.
- Esate dainavęs su tokiais dirigentais kaip Antonio Pappano, Marco Armiliato, Marcello Votti, Riccardo Chailly, Maurizio Barbacini, Paolo Carigniani, Asheris Fischas, Renato Palumbo, Valerijus Gergijevas, Aleksandras Vedernikovas, dirbęs su režisieriais Giancarlo del Monaco, Damiano Michieletto, Willy Deckeriu, Davidu Aldenu, Calixto Bieito, Hugo de Ana, Dmitrijumi Bertmanu, Eimuntu Nekrošiumi, Pieru Francesco Maestrini. Kuo tai ypatinga jums pačiam?
- Labai paprasta: dirbi su geriausiais – tampi geriausiu, dirbi su prastesniais – tampi prastesniu. Kiekvienas gali rinktis savaip, kol galiausiai ateina ten, kur yra. Siekiant geriausio rezultato būtina dirbti su iškiliais dirigentais ir režisieriais. Jie solistui prideda „vertės“. Tačiau tikrai ne tam, kad jis pasidarytų asmenukę ar pasigirtų draugams garsiomis pavardėmis.
- Ar vis dar mokotės dainuoti? Kiek laiko prireikia įvairių vaidmenų repeticijoms?
- Jei tobulėji, atsiskleidi naujais obertonais – vadinasi, mokaisi. Jei to nėra – meninė mirtis. Repeticijų reikia turėti tiek, kad scenoje jaustumeisi užtikrintas.
- Kas planuoja jūsų karjerą?
- Pats, jei neminėsime išankstinių Dievo scenarijų (juokiasi).
- Ar scenos žvaigždėms pasitaiko nuotykių scenoje?
- Be abejo. Mes gi žmonės, kaip ir visi. Nėra nė vienos žvaigždės, kuri niekada nebūtų suklydusi ar ką pamiršusi. Aš nuolat kažką pamirštu: klavyrą namuose ar tekstą, koncertinius marškinius. Svarbu, kad tai nesikartotų per daug dažnai. Sukiesi kaip išmanai: prašai, kad žmona atvežtų (jei tai įvyksta Vilniuje), skoliniesi iš kolegų ir pan.
- Ar turite savybių, kurių norėtumėt atsikratyti?
- Reikėtų anksčiau eiti miegoti. Štai ir dabar rašau jums atsakymus į interviu klausimus, o jau „smarkiai“ po vidurnakčio. Bet juk žadėjau pasitaisyti... Tiesa, vienintelė paguoda – rytoj laisva diena.
Na, dar būtų gerai nevėluoti (juokiasi)...
- Ką manote apie sergančius „Žvaigždžių liga“?
- Nukertu ją, tik pasirodžius pirmiems simptomams! Ši baisi liga galiausiai pražudė ne vieną. Tai kaip sielos vėžys: suėda galutiniame etape, todėl žūtbūt reikalingi vaistai. Antraip mirsi. Kam tu, vaikščiojantis numirėlis, būsi reikalingas?! Kaip žiūriu į ligonius? Su užuojauta. Tačiau nuo prašančio pagalbos nenusisuku.
- Ar lieka laiko asmeninei, žmogiškai laimei? Apie ką svajojate?
- Laimė yra daugialypė. Ją sunku tiksliai apibrėžti. Ar laimė būti sveikam, turėti mylimą žmogų? O turėti pakankamai maisto, drabužių? Manau, kad laimė – tai maloni pasitenkinimo būsena. Galiausiai laimė yra gyventi, siekti, tikėti, atleisti, mylėti, kovoti, laukti, paguosti...
Svajoju kada nors visiems papasakoti, kas yra tas tikrasis Gyvenimas ir kokiais keliais Jis vaikšto. Na, o pabaigai, kad skaitytojams nebūtų per daug „filosofiškai painu“ – svajoju (vis dar) padainuoti Otelą Niujorko „Metropolitan Opera“.
