Likus kelioms valandoms iki premjeros, susėdame su ja trumpo pokalbio apie tai, kaip viskas buvo tada ir kaip yra dabar.
– Koks įdomus sutapimas – praėjus lygiai keturiasdešimčiai metų, jūs vėl grįžtate į „Marčią“. Prisiminkime tą laiką ir režisierės K.Kymantaitės „Marčios“ pastatymą.
– Tas spektaklis buvo rodomas nuo 1945 metų, o mane į jį įvedė 1978-aisiais. Buvo didžiulis malonumas vaidinti, kai scenoje – Antanas Pikelis, Ona Juodytė, Vytautas Rumšas, Laimonas Noreika.
Vingienę vaidino aktorė Ona Juodytė. Kai guosdavausi jai: „Onute, aš ne kaimo žmogus, aš nežinau, kaip kočėlais mojuoti, o kalakutą mačiau tik zoologijos sode“, ji sakydavo: „Eglute, nesijaudink, kai dėbtelėsiu į tave savo veizolais, viską tu žinosi!“
– Ar dar prisimenate „Marčios“ tekstą, išmoktą prieš keturiasdešimt metų?
– Prisimenu. Ypač tą paskutinį Katrės šauksmą: „Do – va – no – kit!“
– Ar tiesa, kad atmintyje liko ne tik tekstas, bet ir dar kai kas labai brangaus?
– Aš perėmiau Katrės vaidmenį iš labai gražios ir garsios aktorės Lidijos Kupstaitės. Šis spektaklis daugybę metų buvo jos vizitinė kortelė. Bet kai ji sulaukė 50-ies, režisierė jos vaidmenį pavedė man.
Pamenu, premjeros dieną ateinu į teatrą ir budėtojas man ištiesia didelę dėžę. Atidarau ją, o ten – buteliai šampano, konjako, didžiulė nuostabaus grožio vaza, dėžutė saldainių ir labai gražiame voke laiškas: „Mano miela Egle, linkiu Tau „Marčioj“ daug pasisekimo, kokį atnešė man šis vaidmuo. Linkiu Tau sveikatos. Į premjerą aš neateisiu. Per sunku. Tavo, Lida.“
Aš netekau amo. Nuo tada visiems vyresniems aktoriams sakau: kai tavo vaidmenį perima jaunas žmogus, eik ir nupirk jam ką nors. Ir pati nuo to laiko visada taip darydavau. Tai padarysiu ir dabar. Aš bandysiu Indrutei Patkauskaitei taip padaryti.
Ir aš vis dar turiu tą Lidos vazą.
Kaip gražu! Tie „gūdūs“ laikai buvo nuostabūs. Premjeros metas buvo išskirtinis. Kai grįždavome po premjeros, ant stalo rankinuko nebūdavo kur padėt, nes visas stalas būdavo nukrautas dovanomis.
Kai dirbau Rusų dramos teatre, aprengėja sukalbėdavo maldelę, o į kišenes pripildavo druskos – laimei. Pagal rusų papročius.
Aš to labai pasiilgstu. Dabar gyvenimas kitoks. Ir teatras neprastėja. Štai atsiranda tokių režisierių kaip Gabrielė Tuminaitė, Kirilas Glušajevas.
– Šiuos metus pradėjote gavusi aukščiausią įvertinimą – Nacionalinę premiją. Kokie šie metai jums?
– Kai būdama 31-erių gavau nusipelniusios artistės vardą, pirmą spektaklį po šios premijos vaidinau blogai kaip niekada. Nes premijos – tai lyg įpareigojimas: „Gavai premiją, tai parodyk, ką moki.“
Šiemet po Nacionalinės kažkas tiesiai paklausė: „Tai ko gi daugiau siekti?“. O man kuo tolyn, tuo sunkyn: kruvinu darbu laisvė scenoje pasiekiama, nes atsakomybė didžiulė.
Jaunystėje atsakomybė kita. Tu eini kaip braškė, galvoji: „Na dabar nukariausiu pasaulį!“
Dabar taip nebegalvoju. Darbo tiek daug, kad net tenka jo atsisakinėti. Ruošiuosi „Marčios“ premjerai, laukia beveik mėnesio gastrolės Paryžiuje – kaip ištempti šitiek spektaklių? O dar manęs laukia studentai. Pagal savo amžių aš turėčiau mažinti krūvį ir įsipareigojimus, o man jų atsiranda vis daugiau ir tai mane gąsdina.
– O ir žiūrovai žino, kad jūs visada scenoje atiduosite maksimumą!
– „Gyvenimas tau tepridėjo raukšlių veide ir riebalų ant kūno.“ Tai frazė iš „Antigonės“. Kai sakydavau ją aktoriui Henrikui Kurauskui, galvodavau: „Na negi tau metai nesuteikia išminties?“ O dabar, žinokite, aš mokausi iš studentų... Jie tiek daug duoda. Į juos žiūrėdama patiriu tiek atradimų. Jaučiu, kad jau jėgų nebe tiek, kiek jaunystėj. Jau kiti apsisukimai. Ir atmintis kita. Ir tekstas taip lengvai „nepasiduoda“ kaip anksčiau.
Bet nesutinku su nuomone, kad seni aktoriai nebereikalingi. Pamenu, kaip su Regimantu Adomaičiu vaidinome kažkokiame nelabai vykusiame spektaklyje. Jis išeina į sceną ir stovi apšviestas spindulių. Ir staiga aš suprantu: Regimantai, tik tu nieko nedaryk. Tik stovėk. Ir bus viskas aišku – visas gyvenimas kaip šleifas. Ir grožis – jo pilnų akių, žilos galvos... Tada dar kartą supratau: nesvarbu, ką vaidinti, kokiame spektaklyje, svarbu – su kuo. Ir taip manau iki šiol.
– Ar šiame spektaklyje „Marti“ jums taip pat svarbiausia, su kuo?
– Kalbos nėra! Mane labai sugundė Mažojo teatro kompanija. Man labai norėjosi su jais visais pavaidinti. Pastarąjį kartą Vilniaus mažajame repetavau prieš septynerius metus, po to daug gastroliavau, kūriau vaidmenis kituose teatruose.
Ir štai grįžtu po pertraukos į Mažąjį ir sutinku savo buvusius studentus, kuriems aš diplomus pasirašinėjau, kurių egzaminus priiminėjau. Žiūriu į juos tokius subrendusius ir neatpažįstu: I.Patkauskaitės, Daumanto Ciunio, Tomo Kliuko, Tomo Stirnos. Jie įgavę didžiulės patirties, matau jų įdirbį. Ir man visai nerūpi, kaip bus įvertintas šitas spektaklis, man įdomus pats procesas ir žmonės, su kuriais man teko dirbti.
– Šiandien ir rytoj – premjera. Kaip jaučiatės?
– Jaučiu didelį nuovargį. Tokį, kad šiandien, eidama pro teatrą, žiūriu – lange afiša kabo. „O, močiutės nuotrauka“, – galvoju.
Aš tik vėliau supratau, kad čia Žemaitė ir apskritai, kad čia spektaklio „Marti“ afiša. Man pirmiausia šmėstelėjo prisiminimas apie močiutę, kuri mano gyvenime buvo viskas. Iš jos gavau tiek meilės, kad užtektų gal kokiems trims žmonėms. Aš buvau tokia mylima. Štai ir dabar (jau iš aukštai) ji ramsto mane pagalvėmis...
Ir žinote, man labai patinka „Marčios“ afiša. Žemaitė yra Žemaitė ir nieko kito prigalvoti čia nereikia...
O šis spektaklis turi ateitį. Režisierė užkabino kai ką labai įdomaus. Man labai patinka ir „Marčios“ kūrimo procesas, ir režisierės drąsa! Ir kuo toliau, tuo įdomiau. Kad ir koks būtų rezultatas – aš tikrai nesigailiu, kad čia buvau.
