Kartais galima išgirsti, jog „Gaida“ vadinama kompozitorių festivaliu, tačiau šalia daugybės premjerų kiekvienais metais programoje dalyvauja ir itin ryškūs atlikėjai, pristatantys garsiausių šiuolaikinių kūrėjų ar savo paties darbus.
Šių metų festivalis prasidėjo su viena įdomiausių ir originaliausių pasaulyje atlikėjų – amerikietės Laurie Anderson koncertu Vilniaus Kongresų rūmuose. Menininkė pristatė projektą „The Language of the Future“ (liet. Ateities kalba), kuriame didelę dalį užėmė garsiausi 1980–1990 m. laikotarpio bei šių dienų kūriniai.
Niujorke gyvenanti L.Anderson yra šiuolaikinio performanso kūrėja, eksperimentinės elektroninės muzikos pionierė, išsiskirianti savita vokaline technika. Ji netgi išrado keletą prietaisų, kuriuos naudojo savo įrašuose ir scenos menų pasirodymuose.
Tarptautiniu mastu labiausiai išgarsėjo savo singlu „O Superman“ (1981 m.). Jos kūrybą galima būtų apibūdinti kaip minimalistinės ir elektroninės muzikos sąjungą. Svarbiausi kompozicijų komponentai yra žodis, autorės pačios kurti tekstai, inovatyviai sujungti su muzika, kinu ir technologijomis.
Spalio 20-osios vakarą atrodė, kad programa „Language of the Future“ nori sugriauti įsivaizduojamus tiltus ir iliuzijas. Atlikėja pasakojo apie pasaulį, kuriame peržengia visas sienas tarp fantazijų ir tikrovės, meistriškai ir įtikinamai miksuodama žodį, elektroniką bei smuiką. Performanso centre – realybė. Tai šių dienų aktualijos, politinės suirutės ir žmogaus nelaisvė. Visos temos yra pasakojamos pačios autorės įtaigia kalba, ramiu tempu ir žemu tonu.
L.Anderson viename savo interviu yra sakiusi: „Man patinka kurti įvairius dalykus su kalba, nes ji tokia netobula. Daugumą dalykų, kuriuos žinome, jaučiame kaip žmonės, negali būti išreikšti vien žodžiais.“
Taigi koncerto pasakojimo ašis – išlaisvinti žmogų, gyvenantį sunkiais politiniais laikais, per meno komunikaciją. Įvairias istorijas nuolat papildė elektroninė muzika, smuikas ir vizualizacijos ant sienos už atlikėjos.
Beje, autorė susidomėjo politika dar studijų laikais. 1960 m. ji parašė būsimajam prezidentui Johnui F.Kennedžiui laišką: „Gerbiamasis senatoriau Kennedi, aš kandidatuoju į moksleivių tarybą, ar galite atsiųsti man patarimų?“ Ir atsakymą nuo būsimojo JAV prezidento ji tikrai gavo...
Taigi kūrinys „Language of the Future“ skambėjo it dialogas tarp tuo metu transliuojančiojo svarbiausias idėjas, performerės balso ir auditorijos. Dialogas, bet ir monologas, skaitytas garsiai ir labai aiškiai kiekvienam.
Atlikėja kalbėjo apie neramumus ir realius dalykus, kurie šiandien baugina pasaulį bei ją. Buvo nuolat pateikiami tiesioginiai–netiesiogiai klausimai, daugiausia nukreipti į paprasčiausią mūsų egzistenciją. Ar turite laiko? Ar ištrauksi mane? Ar pabučiuosi mane į lūpas? Ar pametėte šunį?
Įdomu, kaip tai veikė. Tarsi jau pažįstamomis, visiems žinomomis paprastomis atlikimo išraiškos priemonėmis papasakotos istorijos buvo absoliučiai įtikinamos. Beje, kiekviena istorija derėjo su vaizdine medžiaga, netgi turėjo savo priešistorę ar atomazgą, kurios papildydavo kontekstą.
Taip performerė kartais įvairindavo ir sugretindavo skirtingas, vienu metu jaučiamas emocijas. Visa, kas buvo atliekama scenoje, galėčiau įvardyti dviem žodžiais – netiesioginis bendravimas. Arba vienu – dialogas.
Nors įtraukė į savo pasirodymą elementų, manau, novatoriškos elektroninės muzikos performerė nesiekė menu staiga pakeisti visą pasaulį. Atrodė, kad visi tie pasakojimai, įvykiai yra jai nuoširdžiai svarbūs. Jie man tapo svarbūs taip pat. Atlikėja nori apie tai pakalbėti, tačiau ne prievarta, o per tokią komunikaciją, kuri jai pačiai ypač organiška ir suprantama.
Galbūt todėl atlikimo metu labiausiai jaučiau menininkės laisvės troškimą! Jos darbas su įvaizdžiais ir garsu padėjo pajusti tiek pasakojamus įvykius, tiek laisvės norą. Įsimintina, paprasta ir nepaprasta.
Po „Gaidos“ atidarymo koncerto giliai įkvėpiu. Oras ir laisvė tankiai užpildo mano plaučius. Užplūsta didelis džiaugsmas. Festivalis, prasidėjęs eksperimentinės muzikos pasaulyje, įkvėpė ir nuoširdžiai paskatino susimąstyti apie šiandien, apie tai, kas svarbu, kas tikra.
Realybė – štai kur vakaro atradimas. „Gaidos“ metu, tikiu, ir toliau bus daug staigmenų, nuostabių premjerų ir akimirkų. Juk laukia tokia muzikos vaivorykštė: simfoninė, kamerinė muzika, taip pat alternatyvioji, elektroninė kūryba ir dar daugiau eksperimentinės muzikos.
Atvirumas visų tradicijų ir viso pasaulio muzikai – štai kur gražiausias „Gaidos“ bruožas.
