Žadėta intriga ir įdomūs potyriai, bet išvystas spektaklis buvo kai kas daugiau nei tiesiog šokio teatre praleistas vakaras.
Scenoje pasirodęs pagrindinio vaidmens atlikėjas Julius Jurevičius yra kitoks – jis turi Dauno sindromą. Taip matomas Piteris Penas jau savaime yra šiokia tokia provokacija. Gal būtų galima kalbėti apie manipuliaciją auditorijos atžvilgiu, bet tik ne choreografės ir režisierės Agnijos Šeiko atveju.
Šis čokio spektaklis maksimaliai atribotas nuo žinomos pasakos siužetinių vingių, nūnai madingo interaktyvumo ir kitų populiarių įrankių, naudojamų sutelkti ir paskatinti publikos dėmesį veikalo atžvilgiu. Akcentai glūdi visai kitose plotmėse. Choreografė akivaizdžiai surado taip ieškomas daugelio tarpdisciplinines jungtis, pasitelkdama muziką, videografiką, šviesas, truputį metaforų ir simbolių. Tiesiog meistriškai ir jautriai visa tai sujungė.
Jautru – raktinis Šeiko Piterio Peno žodis. Scenoje gyvai grojęs violončelininkų kvartetas pasakojo kompozitoriaus specialiai šiam spektakliui sukurtą istoriją apie XXI a. jaunuolių tarpusavio santykių peripetijas. Ir tai labai romantiška, perteikta klasikine kalba istorija, jautri tarsi Franzo Shuberto dainos.
Sunkiai pagaunama, virtualioje realybėje skęstanti Z karta atsivėrė visai kitoje, ankstesnių kartų taip ir nepasiektoje humanistinėje perspektyvoje. Meilė kitokiam, draugystė, kelionė į suaugusių pasaulį, noras ir nenoras suaugti – toks šešių scenoje veikiančių personažų vidinės brandos kelias. Violončelės tarsi apraudojo berniuką, visiems laikams likusį Niekados šalyje, amžinos vaikystės šalyje.
Choreografijos atžvilgiu spektaklis nuoseklus ir vientisas. Puikiai savo kūną valdantys trupės šokėjai pirmomis veikalo minutėmis akivaizdžiai derino savo gebėjimus su mažiau galinčių (nors, ką gali žinoti ar mažiau? – jie tokie paslaptingi), projekcijoje brėžiamos videografinės linijos taupiai papildė veiksmą scenoje, atspindėjo nuotaikų kaitą.
Įsisiūbavus istorijai, šokėjai demonstravo įvairias šiuolaikinio šokio technikas, bet skirtingos technikos minėto vientisumo nesugriovė, jautėsi Agnijos taip mėgstamas natūralus judesys, kuris greičiausiai ir buvo viena iš skirtingus epizodus jungiančių jungčių.
Švarus, neperkrautas detalėmis scenovaizdis, šilto atspalvio kostiumai leido susitelkti į šokio spektaklio atmosferą, pamatyti patį šokį, išgirsti tai, ką galima pasakyti tik judesiu.
Todėl visai ne keista, kad anonsuose nurodomos skirtingos auditorijos amžiaus grupės. Pirmosios premjeros buvo skirtos vaikams ir jaunimui, matytoji – jaunimui ir suaugusiems. Galbūt kažkam sunku apsispręsti? Neabejokime, gerumo, jautrumo kitokio atžvilgiu galima mokytis visais amžiaus tarpsniais, ir A. Šeiko „Mano Piteris Penas“ vieną dieną taps mūsų visų.
