Orkestro trisdešimtmečio žingsniai liudija meistrystę

Spalio 19 d. trisdešimtąjį gimtadienį pažyminčiam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Jurjenas Hempel. Utrechto (Olandija) konservatorijoje dirigavimą svečias studijavo žymių dirigentų Sero Adriano Boulto, Sergiu Celibidache mokinio brito Kenneth Montgomery klasėje.

Klausytojai pelnytai audringai plojo Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
Klausytojai pelnytai audringai plojo Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui.<br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Šį kartą A.Žlabys skambino S.Rachmaninovo „Rapsodiją Paganini tema“. <br> V.Ščiavinsko nuotr.
 Šį kartą A.Žlabys skambino S.Rachmaninovo „Rapsodiją Paganini tema“. <br> V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Oct 23, 2018, 4:33 PM, atnaujinta Oct 23, 2018, 4:33 PM

J. Hempel tobulinosi pas amerikiečių dirigentą, kurį laiką vadovavusį žymiam naujosios muzikos ansambliui Paryžiuje „Ensemble Intercontemporain“, Davidą Robertsoną. Kita įžymybė – Seiji Ozawa jauną dirigentą pakvietė stažuotis į Tanglevudo (JAV) muzikos centrą, kuriame J. Hempel dirbo su Bernardu Haitinku ir Lorinu Maazeliu.

Tarptautiniame Jano Sibelijaus konkurse pelnęs Pirmąją vietą dirigentas įsitvirtino Amsterdamo „Royal Concertgebouw“ orkestre. Dirigento gastrolių maršrutai siekė Roterdamą, Sankt Peterburgą, Tel Avivą, Paryžių, Niujorką, Londoną. Pastaraisiais metais stabiliau įsitvirtino Tulono operoje.

Atlikėjo biografija nėra tik faktų įvardijimas. Tai liudija dirigavimo mokyklos pagrindų ir mokėjimo talentingam žmogui ja pasinaudoti kokybę. Ar ją, kaip ir interpretatoriaus asmenybės ypatumus pajutome koncerto metu?

J. Hempel diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras atliko suomius ypač jaudinantį kūrinį – Jeano Sibelijaus simfoninę poemą „Finlandia“. Tai tautos dvasią pakeliantis, himnui tolygus kūrinys. Dirigento ekspresija buvo geras stimulas perteikti karingos įžangos veržlius motyvus.

Styginiai, tiksliai grojančios varinių grupės, neatleisdamos įtampos, charakterį perteikė net lyrinei temai. Gerai derėjo medinių pučiamųjų epizodai. Styginiai, grodami B. Dvariono „Žvaigždutę“ menantį motyvą, išlaikė ekspresyvią lyriką, tuo kurdami poemos vienijančią patriotinio skaudulio ir džiaugsmo idėją.

Puiku, kad pagaliau XX a. vengrų kompozitorius Bela Bartokas, vienas pačių ryškiausių epochos menininkų rado kelią į Lietuvos teatro ir koncertų sales. Šiame koncerte buvo atliktas monumentalus kūrinys – Koncertas orkestrui, pirmą kartą klausytojams pristatytas 1944 m. gruodžio 1 d. Sergejaus Kusevickio diriguojamo Bostono simfoninio orkestro (JAV).

Kompozitoriaus simfoninės muzikos kelias driekėsi nuo įvairių žanrinių-šokinių rapsodijų link dramatinius konfliktus įprasminančių drobių. Autorius rašė, kad orkestro instrumentų partijas kūrė kaip solinius epizodus.

Tokia virtuozinė orkestro traktuotė muzikantams visada kelia daug problemų. Gal todėl kūrinys dažniausiai atliekamas tikrai pajėgių orkestrų. Šiuo atveju jis tiko parodyti per tris dešimtmečius išaugusią orkestro meistrystę.

Pasižymėjau virtuoziškai pagrotą varinių pučiamųjų fugato pirmojoje dalyje. Pirmosios dalies rūsčiame fone fleitos solo. Skambėjo neforsuoti smuikų, vėliau varinių pakartoti epiniai motyvai. Gražiai pynėsi obojaus, klarneto, fleitos (grakštus oriento atspindys), anglų rago, trombonų soliniai epizodai.

Antroje koncerto dalyje „Giuoco delle coppie“ („Porų pristatymas“) skambėję atskirų instrumentų grupių ansambliai puikiai perteikė dirigento sumanymą: šmaikščius, gerai intonuojamus duetų dialogus. Trečia dalis „Elegija“ atlikta minkštais potėpiais, tarsi „nakties muzika“, ar raudoje išsakytas tautos skausmas (puikus buvo anglų rago solo).

Pagirtinai gražiai grojo retai solo epizoduose girdima mažoji fleita. Gerai artikuliuoti polifoniniai epizodai. Šmaikštus, dinamiškai tikslingas buvo pagrindinės temos perpetum mobile epizodas finale: beprotiškas styginių polėkio presto ir pučiamųjų fanfaros.

B.Bartoko koncertas žavus tautine gaida, neįprasta mums ritmika, sodriu garsu trečioje dalyje atliktu raiškiu vengrišku melosu.

Klausytojai pelnytai audringai plojo ir dirigentui, ir scenoje vienam likusiam orkestrui.

Pilnutėlaitėje Kongresų rūmų salėje klausytojai laukė pianisto Andriaus Žlabio. Šį kartą jis skambino Sergejaus Rachmaninovo „Rapsodiją Paganini tema“ fortepijonui ir orkestrui, op. 43.

Tikrai „žlabiška“ traktuotė: išryškinti pobalsiai, fioritūros tarsi plazdėjo, skardeno ore. Tačiau išryškėjo daugiabalsės kalbos reikšmingos temos ir harmonijos, įdomi spalvinė politra. Dirigentas fortepijono raiškai suteikė daug laisvės: nieko nereikėjo forsuoti, pernelyg dramatizuoti. Tik, manau, kad įdomiam interpretacijos deriniui pristigo šiek tiek repeticijų laiko.

Prisiminiau pirmuosius, tada dar „Jaunimo simfoniniu“ vadinto Valstybinio simfoninio orkestro koncertus Operos ir baleto teatre ir praėjusį vakarą, kurio metu taip pat Gintaro Rinkevičiaus diriguojamo orkestro buvo atlikta sudėtinga Hectoro Berliozo dramatinė legenda „Fausto pasmerkimas“.

Tarp jų – didžiulis trisdešimties metų tiltas: nuo kartu pagroti Beethoveno simfoniją suėjusių gerų muzikantų bandymų iki dirigento koncepciją kūrybingai, labai profesionaliai įgyvendinusio paslankaus, jautriai ir muzikaliai reaguojančio į dinaminius, agoginius, artikuliacijos ir kitus dirigento reikalavimus simfoninio orkestro.

Dabar, kultūros betvarkės kontekste svarbu, kad savuoju keliu jis ir toliau galėtų vesti kolektyvu pasitikinčius klausytojus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.