2009 m. susibūrusi grupė skiria ypatingą dėmesį šiuolaikinei muzikai. Kolektyvo nariai tarsi laužo nusistovėjusias muzikos normas ar supratimą apie šiuolaikinę muziką. Tuo spalio 28-osios dienos vakarą įsitikinti galėjo ir mūsų publika.
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto pradžia – galinga. Skambėjo Iannio Xenakio „Okho“ (1989). Kūrinys sukurtas Prancūzijos revoliucijos 200 metų jubiliejui ir originaliai parašytas trims džembo (vakarų Afrikos instrumentas) muzikantams ir bosiniam būgnui, tačiau koncerte skambėjo specialiai ansambliui parengta versija.
Intensyvus ir veržlus ritmas nuo pirmųjų būgnų garsų tarsi pažadino mumyse tūnantį žvėrį. Nenuilstamu laukiniu ritmu pulsuojantys ansamblio nariai leido panirti į savotišką transą. Tarsi išbūrė laukinį žmogų su visomis jo silpnybėmis bei juslėmis.
Didžiulis garsas komforto patirti neleido, tačiau išbandyti save buvo smagu net ir visai nesitikėjusiam tokios pradžios. Čia susipynė triukšmas, intelektualumas, matematika. Visa tai paradoksaliai – kaip atsitiktinumas ar improvizacija. Juk tai genialaus kompozitoriaus bei nepriekaištingų atlikėjų nuopelnas
Priešingybė pirmajam kūriniui – Niujorke gyvenančio kompozitoriaus Tristano Pericho „Observations“ (2008). Tolygus, mažai kintantis, žavintis skaidrumu kūrinys. Čia nebuvo agresyvaus skambesio, gyvuliškos jėgos ar pagavios agresijos. Ko gero, visiškai priešingai.
Klausantis nepertraukiamo judėjimo ir mėgaujantis poliritmiškumu, tolygus minimalistinis pulsavimas kūrinį įprasmino erdviškai – įsiklausant pasigirsdavo tai, ko girdėti būtų neįmanoma. Gali būti, kad tai dėl klausos fenomeno, kada klausa ima ir apsigauna.
Originaliai šis kūrinys parašytas dviem lėkštučių rinkiniams ir šešių kanalų vieno bito muzikai. Šiuo kūriniu kompozitorius pratęsė kiek anksčiau (2007) įgyvendintą sumanymą – jungti vieno bito elektronikos elementus su tradicinės muzikos formomis.
Kūrinys labai estetiškas, gal net sterilus. Rašoma, kad kompozitoriaus kūrinius žurnalas „Wire“ apibūdina kaip „asketišką elektronikos ir ekologijos sintezę“, – sutinku. Šis kūrinys sudarė įspūdį, kad kompozitorius išmano skaičius. Neapsirikau, nes Kolumbijos universitete T. Perichas išties baigė matematikos, muzikos ir kompiuterių mokslų studijas.
Čikagoje gyvenantis kompozitorius, garso menininkas ir elektroninės muzikos atlikėjas Samas Pluta 2014 m. organizacijos „Arts Brookfiels“ ir ansamblio „Mantra Perccusion“ užsakymu sukūrė kūrinį „Four Sixes“, kuris nuskambėjo ir „Gaidos“ festivalyje. Šiame kūrinyje atsiskleidė ansamblio narių meistrystė – gebėjimas jausti vienas kitą, įspūdingas profesionalumas ir tikslumas.
Atrodė, kad klausomės tarsi adityvinės sintezės pagalba sukurto kūrinio, kada iš kelių, sakykim, ląstelių ar ritminių figūrų palaipsniui išsivysto intensyvesni poliritminiai muzikiniai pasažai, taip kūrinį išvystant į sudėtingą kontrapunktą. Asmeniškai man jis pasirodė sudėtingiausiai perprantamas, tačiau įdomus ir kompoziciškai sklandus.
Po pertraukos ansamblis atliko Steve‘o Reich‘o „Music for Pieces of Wood“ (1973), tačiau šį kartą kūrinys suskambėjo visai kitaip. Klausytojai galėjo dar kartą įsitikinti ansamblio fenomenalumu ir kvapą gniaužiančiu profesionalumu.
Nors originaliai kūrinys skirtas penkioms suderinto medžio kaladėlių poroms, kurios skamba vis tik gerokai subtiliau, skambėjo būgnų versija. Todėl „Music for Pieces of Wood“ atsiskleidė dar neregėto intensyvumo skale. Pradedant primityvoku ir stabilaus ritmo mušimu kūrinio pradžioje, palaipsniui sukuriant sudėtingiausias ritmines konstrukcijas. Ritminės fazės ir nuolatinis persislenkantis kismas kūrė kalbamos mantros įspūdį.
Ansamblis originaliai interpretavo ir kitą koncerte skambėjusį kūrinį – Michaelo Gordono „Tree-oh“ (2011). Jaukūs perkusijos ritmai tarsi atgaivino nuo itin intensyvaus prieš tai skambėjusio kūrinio. Šis savo estetika kažkiek priminė pirmoje dalyje skambėjusį „Observations“, tačiau čia džiugino grynas minimalizmas arba sudėtingumas paprastume. Graži ir įdomi harmonija ir nepertraukiamas judėjimas sugrąžino tikėjimą gražia muzika.
Vakaro pabaigoje „Mantra Perccusion“ klausytojams padovanojo Julios Wolfe „Dark Full Ride“ (2002). Kompozitorė, kaip pati sako, yra būgnų ir būgnininkų gerbėja, o būtent tai ir jautėsi klausant kūrinio. Kadangi būgnais mušami tarsi nesutampantys ritmai, autorė šį kūrinį vadina kakofonišku.
Tačiau man jis pasirodė itin sklandus ir nepaprastai ritmiškas. Todėl jį puikiai įsivaizduočiau skambant, pavyzdžiui, roko koncerte. Man tai buvo įdomiausias ir labiausiai patikęs kūrinys, net jei visi kiti buvo atlikti pasakiškai profesionaliai. Tačiau šiame kūrinyje susijungė akademinės muzikos išmanymas, komponavimo strategijos ir paveikus roko ritmus primenantis būgnijimas.
Stiprus ir kokybiškas koncertas sekmadienio vakarą tarsi „įkrovė“ klausytojams jėgų ir entuziazmo pradėti naują darbo savaitę. Iš tiesų, visi skambėję kūriniai pasirodė tarsi kalbamos mantros. Tarsi būvis, sutinkant kitas patirtis, nejaustas emocijas. Pažadino tūnojusias jusles. Būtent todėl ansamblis paliko neišdildomą įspūdį vis pagalvojant, kad po koncerto iš jų rankų, ko gero, neliko nieko, kas šios žemės žmogui būtų svarbu.
* * *
Festivalį „Gaida“ pratęs koncertas spalio 30 d., antradienį, 19 val., Šiuolaikinio meno centre. Jame girdėsime garsų italų fleitininką Manuelį Zurrią, kuris muzikuos kartu su analogų neturinčiu Lietuvos fleitų orkestru. Šio koncerto programa intriguoja įdomia šiuolaikinės muzikos ir Renesanso epochos kūrinių jungtimi bei nauju kompozitoriaus Ryčio Mažulio kūriniu.
